Nors Gruzijos opozicija ir nenori pripažinti, vis dėlto praėjusio savaitgalio prezidento rinkimus, nors nedidele balsų dauguma, laimėjo Michailas Saakašvilis. Vakarų organizacijos, stebėjusios rinkimus, vieningai paskelbė, kad didesnių pažeidimų nepastebėjo ir rinkimai vyko demokratiškai. Kremlius, aišku, mano kitaip, bet jau kuris laikas Maskva turbūt iš principo – kitaip sunku paaiškinti – visais klausimais turi priešingą nuomonę nei Vakarai.

M. Saakašvilis surinko per 50 procentų balsų, o jo artimiausias varžovas Levanas Gačečiladzė – apie 25 procentų. Net jeigu ir buvo pažeidimų, jie tikrai negalėjo būti tokie masiniai, kad dėl jų atotrūkis tarp konkurentų būtų toks didžiulis kaip dabar. Demokratiški prezidento rinkimai turėtų pagerinti ir M. Saakašvilio įvaizdį, labai stipriai sugadintą po lapkričio mėnesio susidorojimo su opozicija bei neparastosios padėties įvedimo.

Tačiau svarbiau nei M. Saakašvilio pergalė yra tai, jog rinkimai aiškiai parodė, kad demokratija Gruzijoje realiai veikia. Galima kalbėti, kad ji nėra tiek pažengusi kaip Vakaruose, kad šalyje tik formuojasi pilietinė visuomenė. Tai yra tiesa, tačiau Gruzijoje tikrai valdžią galima pakeisti rinkimais, ko neįmanoma padaryti Rusijoje. M. Saakašvilis, skirtingai nei V. Putinas, nesiekia bet kokia forma likti valdžioje, net ją formaliai prarasdamas. Beje, šiais metais Gruzijoje vyks parlamento rinkimai ir yra visai tikėtina, jog M. Saakašvilį remiančios partijos praras daugumą. Tada Gruzijos prezidentui teks laviruoti tarp skirtingų politinių jėgų. M. Saakašvilis turėtų tai sugebėti, ir sunku patikėti, kad jis griebtųsi parlamento išvaikymo ar dar kartą bandytų su taikiai protestuojančiais piliečiais kalbėtis jėgos kalba.

Tokia jėgos taktika M. Saakašviliui vos nekainavo prezidento krėslo. Rinkimai jam turėtų būti labiau pamoka nei priežastis džiaugtis.

Pastebėtina, kad M. Saakašvilis pralaimėjo beveik visuose didesniuose Gruzijos miestuose, taip pat ir Tbilisyje, kur jėgos panaudojimas jam tikriausiai nebus niekada atleistas. Šiuo požiūriu M. Saakašvilio pergalė primena Rolando Pakso pergalę, kuris taip pat laimėjo daugiausia dėl provincijos balsų.

Kai kurie komentatoriai teigia, kad Gruzijoje nėra alternatyvos M. Saakašviliui, bet banali tiesa yra ta, jog nepakeičiamų politikų demokratinėse valstybėse nebūna. Šią tiesą politikams sunku suprasti visose pokomunistinėse valstybėse – pradedant Baltijos šalimis ir baigiant Slovakija. Nieko keisto, kad M. Saakašviliui toks požiūris dar mažiau priimtinas. Ne vieną kartą iš Gruzijos prezidento teko išgirsti, kad jis asmeniškai esąs beveik vienintelis garantas prieš Kremliaus bandymus grąžinti Gruziją į Rusijos įtakos sferą. Vakarai turėtų Gruzijos prezidentui priminti, jog skelbdamasis beveik vieninteliu šalies suverenumo saugotoju, jis kalba jau ne Vakarams, o Kremliui įprasta tonacija.

M. Saakašvilio sprendimas ilgai nelaukiant po nepaprastosios padėties skelbti rinkimus taip pat vargu ar buvo labai jau demokratiškas ir palankus opozicijai. Rinkimai įvyko skubotai ir opozicija neturėjo laiko jiems pasiruošti. M. Saakašvilio pusėje buvo valstybės aparatas bei didžiuma žiniasklaidos, nes didelė dalis opozicinės spaudos, o ypač televizijos, dar nespėjo atsigauti po nepaprastosios padėties. Praėjo per mažai laiko nuo Gruziją sukrėtusių neramumų ir nei šalies politinės partijos, nei žiniasklaidos priemonės nespėjo tiek atsitiesti, kad galėtų mesti stipresnį iššūkį prezidentui. Tačiau pasibaigę rinkimai – ne paskutinė galimybė tai padaryti. Gruzija kol kas yra demokratiška valstybė.

Tačiau demokratiškos Gruzijos Kremliaus planuose nėra.

Verta prisiminti, kad lapkričio krizę Gruzijoje tikrai nemažai paskatino Rusija. Šiuo metu Rusija yra vienintelė valstybė pasaulyje, rinkimus Gruzijoje paskelbusi „nedemokratiškais“. V. Putino valdoma Rusija nuo pat pradžių buvo labai priešiškai nusiteikusi prieš 2003 metų „rožių revoliuciją“, atvedusią M. Saakašvilį į valdžią. Gruzijai, kaip ir Ukrainai, Maskva pradėjo taikyti ekonominį ir politinį spaudimą, vykdyti atvirą propagandinį karą bei atvirai remti Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistus. Nesibaigiantis Maskvos spaudimas Gruzijai paskatino tiek M. Saakašvilio, tiek opozicijos klaidas per lapkričio mėnesio neramumus.

Vakarai vieningai pripažino, kad rinkimai Gruzijoje vyko laisvai ir demokratiškai. Tačiau to maža: Vakarai turėtų atviromis akimis pažvelgti ir į tą neigiamą vaidmenį, kurį Gruzijoje vaidina Kremlius.

Juk galų gale nepaliaujamas Kremliaus spaudimas Gruzijai gali destabilizuoti valstybę ir priversti pasukti Tbilisį kitu keliu nei dabar. Vienas iš tokiu perspėjančių ženklų Kremliui galėtų būti NATO priminimas, kad Gruzijai po demokratiškų rinkimų durys į Šiaurės Atlanto aljansą yra atviros. Tai būtų rimtas signalas Maskvai. Vakarų politikai neturi teisės užkrauti visos demokratiškos valstybės kūrimo naštos vien ant Gruzijos politikų pečių. Jei Vakarai stebės Gruziją vien iš šalies, demokratijos eksperimentas Kaukaze tolesnėje perspektyvoje gali ir nepavykti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.