Lotynų Amerikos regionas yra mažai žinomas ir praktiškai nėra tiriamas Lietuvoje, todėl net bendro pobūdžio žvilgsnis į jo saugumo problemas yra aktualus ir naudingas. Šias problemas galima nagrinėti išskiriant tris momentus. Pirma, Lotynų Amerikoje iš esmės nėra vieningos grėsmių sampratos. Antra, kaip ir daugelio kitų regionų atveju, Lotynų Amerikos saugumo darbotvarkės transformacija apima mažiausiai tris periodus: šaltojo karo laikus, laikotarpį nuo šaltojo karo pabaigos iki 2001-ųjų rugsėjo 11-osios ir etapą po rugsėjo 11-osios. Pagaliau, svarbiu saugumo faktoriumi Lotynų Amerikoje galima laikyti socialinės raidos problemas.

Aktualiausi saugumo klausimai

Pietų ir Centrinės Amerikos šalis sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes: Centrinės Amerikos ir Karibų jūros valstybių grupė, Andų kalnų valstybių grupė bei kitos valstybės, iš kurių reikėtų išskirti Meksiką ir Braziliją. Tarp šių grupių ir atskirų jų valstybių egzistuoja faktinis sutarimas, kad esminės regiono saugumo problemos yra trys: narkotikų prekyba, prekyba lengvaisiais ginklais ir terorizmas. Tačiau tokioms šalims kaip Kolumbija, Peru ir Bolivija narkotikų prekyba yra aktualesnė negu kitoms regiono valstybėms. Kitos Lotynų Amerikos saugumo problemos yra ne tiek karinio, kiek socialinio pobūdžio: aplinkosaugos klausimai, ligos, gamtos kataklizmai ir, žinoma, skurdas bei migracija.

Realistinės paradigmos šalininkų nuomone, šios problemos nepriklauso saugumo sričiai. Tačiau pastaruoju metu Lotynų Amerikos šalyse pradeda atsirasti supratimas, kad karinis ir socialinis saugumas (hard and soft security) yra glaudžiai tarpusavyje susiję dalykai. Taip pat žemesniojo lygio saugumo klausimai (low security issues) yra neatsiejami nuo aukštesniojo lygio saugumo  klausimų (high security issues). Pavyzdžiui, akivaizdu, kad skurdas, nelygus gyventojų pajamų pasiskirstymas ir valstybės nesugebėjimas tinkamai vykdyti savo socialinius įsipareigojimus veda prie nusikalstamumo (įskaitant tarptautinį) augimo, o jis savo ruožtu yra neatsiejamas nuo ginklų ir narkotikų prekybos (pažymėtina, kad Lotynų Amerikoje nuo prievartos žūsta beveik tiek pat žmonių, kiek Afrikos pilietiniuose konfliktuose). Nelegali migracija šiuos procesus tik paskatina.

Šaltojo karo laikais Lotynų Amerika, kaip ir kiti pasaulio regionai, buvo dviejų supervalstybių ir dviejų ideologinių sistemų kovos arena. Tuo metu JAV buvo pasiruošusios toleruoti net narkotikų prekeivius, jeigu tik jie galėjo padėti kovoje su komunizmo virusu. Pasibaigus šaltajam karui situacija pasikeitė, narkotikų prekyba Jungtinėms Valstijoms tapo aktualiausia problema. Kartu regione didesnis vaidmuo pradėtas skirti žemesniojo lygio saugumo klausimams. Po rugsėjo 11-osios įvykių Lotynų Amerikoje vėl atsirado polinkis saugumo problemas traktuoti vadovaujantis karinių struktūrų pozicijomis, o tai dažnai yra neefektyvu. Tai galima sieti ir su kariuomenės, kuri tradiciškai vaidino svarbų vaidmenį praktiškai visų regiono valstybių politikoje, noru atgauti savo susvyravusias pozicijas. Kartu „kova su terorizmu“ leidžia atskiroms valstybėms pasinaudoti ja kaip priedanga nacionaliniams (arba asmeniniams) interesams įgyvendinti. Panašiai kaip Rusija čečėnų kovotojus laiko „teroristais“, Kolumbijos valdžia „teroristais“ padarė šalyje daug metų veikiančius sukilėlius.

Įtampa tarp valstybių

Nors šiandieniame pasaulyje tarpvalstybinių konfliktų tikimybė ženkliai sumažėjo, Lotynų Amerikoje jų perspektyva vis dar nėra atmestina. Tam yra kelios priežastys. Pirma, teritoriniai nesutarimai. Tokio pobūdžio nesutarimai egzistuoja, pavyzdžiui, tarp Venesuelos ir Kolumbijos bei Kolumbijos ir Nikaragvos. Ypač aštrus yra Bolivijos ir Čilės atvejis: Bolivija siekia priėjimo prie jūros (ji net turi laivyną), o Čilė yra rimta kliūtis šiame kelyje. Antra galima tarpvalstybinio konflikto priežastis yra gamtos resursai. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką Argentina padidino gamtinių dujų eksportą į Čilę, o dabar dujų tiekimas gali nutrūkti. Viską tvarko privačios kompanijos, bet situacija primena koncerno „Gazprom“ atvejį. Bolivijos sprendimas nacionalizuoti šalies energetikos sektorių sukėlė Brazilijos, kurios kompanijos jame dirbo, nepasitenkinimą. Nesutarimų dėl dujų taip pat yra tarp Čilės ir Peru.

Pažymėtina, kad regiono valstybių karinės išlaidos auga. Ypač jos yra didelės Čilėje ir Kolumbijoje. Pastaruoju metu sparčiai ginkluojasi Venesuela. Apskritai Venesuela (tiksliau – jos prezidentas Hugo Chavezas) vis dažniau vaidina destabilizuojantį vaidmenį visame regione. Pavyzdžiui, jis lyg ir žada suteikti karinę paramą Bolivijai, o tuo yra labai nepatenkinta Čilė. H. Chavezas labai agresyviai elgiasi JAV atžvilgiu (turbūt planuodamas tapti idėjiniu Fidelio Castro įpėdiniu).

Jungtinės Valstijos yra stipriai įsitraukusios į Lotynų Amerikos politiką ir reikia pripažinti, kad jos ten turi savo interesų, tačiau kartu negalima paneigti pozityvaus jų vaidmens regiono reikaluose (pavyzdžiui, narkotikų prekybos klausimu, kuris kartu yra geras pretekstas JAV „likti“ Lotynų Amerikoje; taip pat ir JAV kalbos apie „Al-Qaeda“ padalinių atsiradimo Pietų Amerikos valstybėse, kurios nesugeba efektyviai kontroliuoti savo teritorijos, galimybę).

Šiame kontekste negalima neaptarti Brazilijos pretenzijų į regioninę lyderystę ir apskritai į svarbesnę vietą tarptautinėje politikoje (pavyzdžiui, BRIK idėja – Brazilija, Rusija, Indija, Kinija). Todėl Brazilijai kelia nerimą per didelis JAV įsitraukimas į regiono reikalus ir Amerikos karinės bazės šalies pašonėje. Su nerimu Brazilija žiūri ir į Venesuelos išsišokimus bei bandymus burti antiamerikietiškas koalicijas (šiuo atveju Venesuela, o ne Brazilija tampa integracijos centru). Tačiau apie imperines Brazilijos perspektyvas kalbėti yra sunku. Tam tikra prasme Brazilija galbūt ir turi reikiamus imperijos atributus (teritorija, gyventojų skaičius, kariuomenė), ir savotišką imperijos jausmą, tačiau šis jausmas nėra iki galo susiformavęs ir apibrėžtas. Be to, kitos regiono valstybės nemato Brazilijos kaip lyderės (pavyzdžiui, Argentina nesidžiaugia galima perspektyva, kad Brazilija taps nuolatine JT Saugumo Tarybos nare).

Lotynų Amerika labiau gyvena pagal T. Hobbeso „visų karo prieš visus“ taisyklę. Nėra net kokio nors vieningo regiono identiteto, kurį Brazilija galėtų įkūnyti ir išplėtoti. Pagaliau Brazilijos gyventojų kokybė išsilavinimo ir pasionarumo (Levo Gumiliovo etnologinė sąvoka) prasme kol kas neatitinka šalies dominavimo ambicijų. Todėl artimiausiu metu sunku tikėtis, kad Brazilija staiga taptų visų Lotynų Amerikos valstybių vėliavneše.

Išvados

Visos Pietų Amerikos regiono saugumo problemos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios (skurdas, nusikalstamumas, narkotikų prekyba ir kt.). Manytina, kad problemų esmė glūdi valstybių instituciniame silpnume. Valdžia nesugeba (ar nenori) tinkamai vykdyti savo funkcijų ir įsipareigojimų, todėl jos vaidmenį kartais perima nevalstybiniai subjektai (sukilėliai, gaujos ir t. t.), kuriems rūpi tik jų pačių, o ne šalies, interesai. Užsienio veikėjai, tokie kaip JAV, gali tik padėti Lotynų Amerikos valstybėms atlikti reformas (ir tai ne visada, nes Amerika regione taip pat siekia savo interesų), bet „namų darbų“ už jas Jungtinės Valstijos neatliks. Regiono lydere pretenduoja tapti Brazilija, bet jai dar trūksta vienijamojo potencialo, o pačiam regionui trūksta vieningo identiteto. Lotynų Amerika vis negali įveikti užtrukusio pereinamojo laikotarpio, kuris neaišku kada pasibaigs (kaip bebūtų gaila tai pripažinti).

Straipsnis parengtas profesoriaus (tarptautinių santykių specialisto) iš Argentinos Ignacio Labaqui paskaitos „Lotynų Amerikos saugumo klausimai“, perskaitytos VU TSPMI, pagrindu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.