|
Kur link eina Pietų Amerika? (II)
Aušra Radzevičiūtė 2008 01 16

Pirmoji straipsnio dalis
Kai garsiojo romano Šimtas metų vienatvės herojus, vienas iš daugelio pulkininko Aurelijano Buendijos palikuonių Makondo bažnyčioje bandė išsiaiškinti savo kilmę, senas klebonas tik numojo ranka: čia žmonės dažnai vaikus pavadina gatvių vardais. Kitokios istorinės atminties, suprask, šiuose kraštuose nėra.
Nuo tų magiškų laikų, be galo talentingai aprašytų Gabrielio Garcia Marquezo, nutekėjo daug vandens, bet Kolumbijos gyvenimo spalvos tikrai nepasikeitė stulbinamai. Kelias dešimtis karų sukėlęs ir visus juos pralaimėjęs knyginis pulkininkas rastų ką veikti ir šiandienėje Kolumbijoje, kur apie trečdalį šalies teritorijos kontroliuoja prieš vyriausybę kovojančios Revoliucinės karinės pajėgos Fuerzas armadas revoliucionarias de Colombia (FARC).
Praėjusių metų pabaigoje į pasaulio žiniasklaidos akiratį Kolumbija pateko dėl jaudinančios įkaitų išlaisvinimo operacijos, kuri ant balto žirgo užkėlė ne ką kitą, o ekscentriškąjį Venesuelos prezidentą Hugo Chavezą. Minėtoji sukilėlių (arba teroristų) organizacija FARC Kolumbijos džiunglėse kelerius metus laiko įkalinusi apie 50 įtakingų įkaitų, tarp jų šalies reguliariosios armijos kariai, buvę valdininkai, politikai ir užsieniečiai. Ir bene svarbiausias asmuo, nuo 2002 m. įkalintas Kolumbijos džiunglėse, buvusi kandidatė į šalies prezidentus, Kolumbijos bei Prancūzijos pilietė Ingrid Betancourt, kurios išlaisvinimo klausimas skambėjo net Prancūzijos vadovo Nicolas Sarkozy rinkiminėse kalbose.
Deja, politikė išlaisvinta nebuvo, tačiau Raudonojo Kryžiaus globon FARC sutiko perduoti kitas dvi įkaites: buvusią I. Betancourt padėjėją Clarą Rojas ir eksparlamentarę Consuelo Gonzalez de Perdomo. Abi šios moterys iš dėkingumo krito į kojas Venesuelos prezidentui H. Chavezui, kuris, savo ruožtu, pasauliui išrėžė jausmingą kalbą apie tai, kad nuo šiol FARC nebereikia vadinti teroristine organizacija, o sukilėliams nereikėtų grobti įkaitų, nes tokia kova niekur neveda.
Politinių įkaitų drama Kolumbijoje vos netapo didelio tarpvalstybinio skandalo priežastimi. Šalies prezidentui Alvaro Uribe Velezui (vienas iš tikrai nedaugelio Pietų Amerikos lyderių, nesimpatizuojančių lotynų amerikietiškam socializmui ir siekiančiam palaikyti gerus santykius su JAV) H. Chavezo siūlymasis tarpininkauti derybose su FARC sukėlė nemažai galvos skausmo. Kolumbijos vadovas visiškai nenorėjo, kad didysis oratorius iš Venesuelos visą šią situaciją išnaudotų savo ideologijos propagandai ir praėjusį rudenį jam buvo atsakyta ačiū, nereikia. Dalyvaudamas naujosios Argentinos prezidentės Cristinos Kirchner inauguracijoje, H. Chavezas užsipuolė Kolumbijos prezidentą A. Uribe, pareikšdamas, kad nenori jo matyti akyse ir kad nuo šiol Venesuela savo eksporto srautus nukreips į Braziliją bei kitas Lotynų Amerikos valstybes, o su Kolumbija neturės jokių reikalų. Laikinai net buvo atšauktas Venesuelos ambasadorius.
Šiaip ar taip, H. Chavezas savo progos sulaukė ir bent dvi džiunglėse kalintos moterys pagaliau sugrįžo į normalų gyvenimą. Tačiau ir oficialiajai Kolumbijos valdžiai, ir tarpininkams dar lieka ne mažiau skaudus klausimas I. Betancourt laisvė. Šios politikės likimas tiesiogiai susipynęs su dabartinio Kolumbijos prezidento A. Uribe karjera: jie kartu 2002 m. balotiravosi į šalies vadovo postą.
Kolumbijos prezidentas A. Uribe 2002 m. gegužę surinko 53,6 proc. rinkėjų balsų ir, praktiškai būdamas nepriklausomas kandidatas, šalies gyvenime pradėjo kokybiškai naują erą. Ilgus metus Kolumbijoje valdžią dalijosi dvi tradicinės partijos liberalai ir konservatoriai, kurie praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigoje net buvo susitarę kandidatus į prezidento postą deleguoti pariteto pagrindais: ketverius metus liberalas, ketverius metus konservatorius. Ir nors formaliai šis susitarimas 1974 m. nustojo galios, iš esmės niekas nepasikeitė. Kuo skyrėsi šios dvi, rodos, visiškai skirtingos partijos? Kaip mėgsta sakyti patys kolumbiečiai: skirtumas tik tas, kad liberalai ir konservatoriai skirtingu metu vaikšto į sekmadienio pamaldas
Iškėlęs šūkį Tvirta ranka, daugiau širdies, A. Uribe užsimojo įgyvendinti ryžtingas permainas. 2006 m., surinkęs jau per 60 proc. balsų, jis buvo perrinktas antrai kadencijai. Jo politinis kursas neoliberalizmas ir orientacija į laisvąją rinką. A. Uribe pasisako už nedarbo ir skurdo mažinimą ekonomikos augimo sąskaita. Jis pasiryžęs mažinti valdymo išlaidas ir biudžeto deficitą, silpninti valstybės įtaką verslui, įgyvendinti pensijų reformą bei plėsti prekybą su JAV.
Tačiau Kolumbijoje ne viskas gali taip sklandžiai klostytis. Be jau minėtos sukilėlių organizacijos FARC, nuo 1964 m. šalį įstūmusios į praktiškai pilietinio karo chaosą, Kolumbijoje didelį vaidmenį vaidina narkotikų karteliai, kurių ne tik galia bei įtaka, bet ir pats egzistavimas neabejotinai ardo valstybės pamatus. Praėjusių metų lapkritį Europos narkotikų ir toksikomanijos priežiūros grupė paskelbė, kad 2005 m. buvo konfiskuota 107 tonos kokaino, o pagrindiniai baltosios mirties tiekėjai į ES šalis Kolumbija, Bolivija ir Peru. Šis verslas toks galingas, kad mažai ką stebina net tai, jog kokainas iš Kolumbijos gabenamas ne kurjerių skrandžiuose, o povandeniniais laivais. Kaip tik vienas toks praėjusį gruodį nuskendo prie Kolumbijos krantų. Jo triumuose buvo 12 tonų kokaino. Reuters duomenimis, kasmet Kolumbijoje kokaino gamyba viršija 500 tonų.
Kalbant apie Pietų Amerikos šalių gyvenseną ir jų raidos kursą, negalima nepaminėti ir kai kurių kultūrinių socialinių aspektų. Vienas tokių mačizmo tradicija, t. y. vyro dominavimo stereotipas, kuris apima panieką mirčiai, pavojams ir labai dažnai moterims. Tačiau šiandienė istorija ir šioje srityje rašoma jau kitokiu rašalu. Bene geriausias pavyzdys Čilė, šalis, kuri, anot Vikipedijos, vystosi dinamiškiausiai iš visų Pietų Amerikos valstybių ir kurioje pastaruoju metu fiksuojamas ne tik mažiausias korupcijos indeksas, bet ir neprastėja gyvenimo lygis (BVP augimas 6,7 proc., infliacija 2,3 proc.).
2006 m. Čilės prezidente tapo Michelle Bachelet Jeria turtingos biografijos ir neeilinės charizmos moteris. Jos šeimos istorija mena 1970 m., kai į valdžią Čilėje atėjo socialistas Salvadoras Allende: dabartinės prezidentės tėvas Alberto vadovavo produktų skirstymo komitetui. Po 1973 m. karinio perversmo, septyniolikai metų atnešusio Augusto Pinocheto diktatūrą, M. Bachelet šeimos laukė persekiojimai ir susidorojimas. Tėvas mirė kalėjime neištvėręs kankinimų, o pati Michelle pateko į slaptąjį kalėjimą Villa Grimaldini, iš kurio, tarpininkaujant Australijai, vėliau buvo paleista, bet priversta palikti šalį.
Į Čilę M. Bachelet grįžo 1979 m. ir netrukus aktyviai ėmė domėtis politika bei tapo Socialistų partijos nare. 2000 m. buvo paskirta sveikatos ministre, o po dvejų metų tapo pirmąją ne tik šalyje, bet turbūt ir visame regione gynybos ministre.
Sėkminga politinė Čilės prezidentės karjera ne vienintelis dalykas, kuris krinta į akis vertinant permainas Pietų Amerikos valstybėse. M. Bachelet išrinkimas šalies vadove simbolizuoja kone epochinį posūkį: tradiciškai religingoje ir mačistinėje visuomenėje aukščiausias postas atiteko moteriai, kuri skelbiasi esanti agnostikė, yra išsiskyrusi ir augina tris vaikus nuo trijų skirtingų vyrų. Ir tai atsitiko šalyje, kurioje iki 2004 m. nebuvo skyrybų įstatymo...
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |