Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  „Valdomos demokratijos“ grimasos Rusijoje (1)

Evaldas Mikutis
2008 01 20

Kadaise Fiodoras Dostojevskis rašė, kad rusų tauta taip aistringai tiki caro visagalybe, kad šis idealas ir toliau darys įtaką Rusijos istorijai. Įvykę Valstybės Dūmos bei artėjantys prezidento rinkimai nelabai intriguoja: viskas vyko ir vyksta pagal Kremliuje parengtą scenarijų. Dabartinis Rusijos vadovas ketina perduoti prezidento postą pasirinktam įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui, todėl politologai dažnai lygina autoritarišką Rusijos sistemą su caro monarchija. Šiaip ar taip, caras privalėjo įpėdiniu skirti vyriausiąjį sūnų, todėl jo pasirinkimas buvo ribotas. V. Putino sukurtas politinis režimas labiau savavališkas, personifikuotas, grindžiamas prezidento asmenybės įtaka biurokratijai ir visuomenei. Šis politinis modelis dažnai vadinamas „valdoma demokratija“.

Rinkimai kaip politinis karnavalas

Demokratija neatsiejama nuo rinkimų proceso, formuojančio valdžios institucijų sudėtį. „Valdoma demokratija“ akivaizdžiai profanuoja šį procesą: rinkėjai yra veikiami psichologinių manipuliacijų, vykdomų per Kremliui ištikimas žiniasklaidos priemones. Panaudojamos ir represinės „teisėtvarkos“ žinybos. Vis dėlto rinkėjai, dalyvaudami imitaciniuose rinkimuose, įteisina politinio elito įgaliojimus. Sakralinė frazė „liaudis pritarė“ yra nepraprastai svarbus autoritarinio režimo egzistavimo faktorius, be kurio jis netektų legalumo auros. Žodžiu, rinkimų procedūra išsaugoma ir jos skrupulingai laikomasi, tačiau kartu devalvuojama jos esmė. Taip Kremliaus valia tampa Rusijos visuomenės valia.

Įvykę Valstybės Dūmos rinkimai pademonstravo, kad Kremlius buvo pasirengęs bet kokiomis priemonėmis pasiekti „valdžios partijos“ pergalę ir jau sumodeliavo būsimus prezidento rinkimus. V. Putinui paskelbus savo remiamą kandidatą į prezidentus, rinkimai iš karto neteko intrigos ir dabar jau niekas neabejoja, kad D. Medvedevas bus kitas Rusijos Federacijos prezidentas. Jis jau atitinkamai ir elgiasi. Jau „paskyrė“ ir naująjį ministrą pirmininką – dabartinį prezidentą V. Putiną. Taigi Rusijoje rinkimų procesas įgavo politinio karnavalo, turinčio suteikti valdžios kandidatams legalumo mantiją, pavidalą. Žinoma, kad karnavalas neatsiejamas nuo juokdarių, taigi ir šiuo atveju jų netrūksta – „profesionalūs kandidatai į prezidentus“ Vladimiras Žirinovskis ir Genadijus Ziuganovas turi paįvairinti šiaip jau nuobodoką reginį, nes „maištininkai“ Garis Kasparovas ar Borisas Nemcovas atsisakė „linksminti“ Kremliaus kompaniją. Juk Rusijoje niekam ne paslaptis, kad Stalinui priskiriamas posakis „svarbu ne kaip balsuoja, o kas balsus skaičiuoja“ tapo politiniu režimo kredo.

„Valdoma demokratija“ keičia ir politinių valdžios institutų statusą. Įstatymų leidžiamoji institucija – Valstybės Dūma faktiškai tapo vykdomosios valdžios grandimi. Teoriškai techninė institucija – Rusijos prezidento administracija – praktiškai tapo valdančiojo režimo štabu. Jos pareigūnai turi kur kas didesnę galią nei parlamento deputatai ar vyriausybės ministrai. Kaip ir diktatorių laikais, Prezidento administracijos vadovo pavaduotojas ir prezidento patarėjas, kuruojantis Administracijos kanceliariją – Igoris Sečinas – laikomas vienu politiškai įtakingiausių asmenų Rusijoje.

Mažos galios didelės silpnybės

Nors Rusijos ekonomika kyla, didėja jos resursai, valdžios koncentracija prezidento rankose stabilizavo valdymo sistemą, tačiau imitacinės demokratijos konstravimas veda į aklavietę. Galimas dviejų politinės galios centrų – prezidentūros ir vyriausybės – atsiradimas po D. Medvedevo ir V. Putino tapimo naujuoju prezidentu ir naujuoju premjeru gali rimtai sujaukti biurokratijos ir čekistų klanų subordinaciją. Klanų kova jau dabar tampa sunkiai kontroliuojama, todėl valdžios vertikalė, V. Putino kurta aštuonerius metus, gali subyrėti. Kremliaus čekistų grupuotė su I. Sečinu priešakyje gali nevengti sugriauti tą „valdomą demokratiją“ ir pereiti prie autoritarizmo. Neseniai žiniasklaidoje sumirgėjo pranešimai, kad I. Sečino vadovaujamas čekistų klanas rengiasi pasipriešinti V. Putino ketinimui perleisti prezidentavimą D. Medvedevui. Kai kas prakalbo ir apie galimą perversmą, tačiau tai nerealu, ir ne tik todėl, kad I. Sečino grupuotė neturi realaus kandidato į diktatorius. Posūkio atviro autoritarizmo link scenarijus netenkina Rusijos politinio biurokratinio elito lūkesčių. Pirmiausia valdantieji bijo dėl Vakarų sankcijų netekti milijardinių aktyvų, investuotų į Vakarų kompanijų akcijas ar laikomų Londono, Niujorko, Vokietijos, Šveicarijos bankuose. Naujieji Rusijos oligarchai ir aukščiausieji pareigūnai nori integruotis į pasaulio milijardierių klasę, siekia tarptautinio pripažinimo. Akivaizdus posūkis į atvirą autoritarizmą ar „prezidentavimą iki gyvos galvos“ rimtai pakenktų ilgus metus kurtam „demokratinės Rusijos“ įvaizdžiui. Kremliaus atstovai nebegalėtų taip drąsiai deklaruoti, kad Rusija yra demokratinė šalis ir kitos nuomonės šiuo klausimu būti negali. Rusija greičiausiai netektų narystės G-8 klube.

Politinės kultūros skurdas

Žinoma, tikrai būtų klaidinga visas Rusijos demokratijos bėdas priskirti Vladimirui Putinui. Tūkstantmetė Rusijos istorija, jos autokratinės tradicijos, valdinių ištikimybės stipriam valdovui jausmas, panieka silpniems vadovams ir toliau lemia jos raidą. Kaip pažymėjo šiuo metu kalinamas oligarchas Michailas Chodorkovskis, „Putinas nėra demokratas, tačiau jis demokratiškesnis nei dauguma Rusijos piliečių“. Akivaizdu, kad kokia visuomenė, tokia ir valdžia. „Valdoma demokratija“ vis dėlto nėra despotizmas, tai greičiau pereinamasis tipas tarp tradicinės demokratijos ir autoritarinio valdymo. Politinė opozicija, kad ir silpna bei susiskaldžiusi, Rusijoje vis dėlto egzistuoja, tačiau ji dažniausiai siejama (ne be Kremliaus pastangų) su „priešais iš Vakarų“. Liberalios demokratijos šalininkai susikompromitavo privatizacijos ir rinkos reformomis, kurios nuskurdino milijonus rusų. Jų idėjos daug kam primena ne pačius geriausius posovietinių reformų laikus. Politinės partijos šiuolaikinėje Rusijoje nėra partijos tikrąja prasme, tai greičiau pavienių lyderių ar momentiniai politinių technologų „megaprojektai“. Piliečių politinis aktyvumas menkas, visuomenę yra apėmusi apatija.

„Valdomos demokratijos“ silpnybės neišvengiamai išryškės padidėjus socialinei įtampai dėl sunkiai pažabojamos infliacijos, planuojamų socialinio sektoriaus reformų. Ir svarbiausia: Rusijos istorijoje nebuvo fakto, kad stiprus valdovas pasitrauktų nuo politinės scenos. Būsimos permainos neišvengiamai paveiks visą politinę sistemą. Labai tikėtina, kad tai bus dreifas griežtesnio autoritarizmo link, nes naujoji V. Putino oligarchija greičiau išsižadės imitacinės demokratijos fasado nei realių milijardų ir asmeninės laisvės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (108)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras