Kenijos policija, opozicijos teigimu, ketvirtadienį nušovė 7 atsinaujinusių protestų dalyvius. Nuo rinkimų rezultatų paskelbimo, manoma, susirėmimuose galėjo žūti arti tūkstančio žmonių.

Opozicijos lyderis Raila Odinga tebereikalauja balsų perskaičiavimo. Tuo metu Europos Parlamentas nutraukė ES finansinę paramą Kenijai. Apžvalgininkai ragina neapsirikti dėl Kenijos krizės kaltinant genčių nesutarimus.

Eglė Aukštakalnytė-Hansen Afrikoje gyvena jau šeštus metus. Po žemyną jai tenka keliauti drauge su vyru, kuris čia užsiima verslu. Rinkimines kampanijas Kenijoje jie stebėjo ne tik praėjusių metų pabaigoje, bet ir 2002-aisiais, kai prezidentas Mwai Kibakis laimėjo rinkimus pirmąjį kartą.

„Žinant, kad daugiau kaip du trečdaliai Afrikos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, rinkimuose jie dažniausiai renkasi palaikyti tą partiją, kuri žada geresnį gyvenimą“, – pastebi ji ir sako, kad nors dabartinė politinė krizė Kenijoje apibūdinama kaip šokiruojanti ir netikėta, gyvendama šalyje ji buvo tarp tų, kurie matė, jog ji bręsta.

„Tas tylus konfliktas tarp dviejų didžiųjų genčių, nors nevirstantis susirėmimais, buvo juntamas visada. Numanėme, kad prezidento rinkimų rezultatai nebus sutikti taikiai, tačiau nesitikėjome, kad taip brutaliai ir primityviai“, – pasakoja moteris.

Kaip bendražygiai tapo priešais

Prezidentas M. Kibakis prieš penkerius metus drauge su tuometiniu bendražygiu Raila Odinga ateidamas į valdžią buvo pasitiktas džiaugsmingai. Padaręs galą 24 metus poste užsibuvusio tuometinio prezidento valdymui, jis žadėjo pažaboti korupciją, išjudinti susitingusią ekonomiką ir pakeisti konstituciją. Tačiau jam ne viskas pavyko.

Nors šalies ekonomika augo, gerėjo sąlygos verslui, atsirado nemokamas pradinis mokslas, tačiau pasitikėjimas prezidentu smuko.

„M. Kibakis po rinkimų pateko į avariją, ilgai gulėjo ligoninėje ir ministrų kabinetas buvo sudarytas už jo nugaros. Ilgainiui žmonės pamatė, kad visi pažadai buvo tušti, o 2007-aisiais į paviršių iškilo ypač daug korupcijos skandalų“, – pastarųjų metų aktualijas, atvedusias iki krizės, vardija E. Aukštakalnytė-Hansen.

R. Odinga, negavęs žadėto premjero posto ir paskelbęs M. Kibakį išdaviku, įkūrė opozicinį Oranžinį demokratinį judėjimą ir važinėjo po šalį agituodamas Kenijos žmones prieš dabartinį prezidentą.

„R. Odinga yra puikus oratorius ir populistas, jis žadėjo, kad jo pergalės atveju tos gentys, kurios gyvena lūšnynuose ir nuomoja žemę iš kikujų, nebeturės jiems mokėti. Lūšnynuose kilo neregėtas sujudimas, o kikujai susirūpino dėl galimai prasimų pajamų“, – sako Kenijoje gyvenanti moteris.

Genčių įvairovė

Pernai prieš rinkimus apklausos opozicijos lyderiui R. Odingai prognozavo pergalę. Tačiau kai baigiantis metams buvo paskelbta, kad „žmonių valia“ postą išsaugojo M. Kibakis, opozicijos šalininkų nepasitenkinimas virto kruvinomis skerdynėmis.

Neramumai Kenijoje nuo pat pradžių vadinti genčių susirėmimais. Naujųjų naktį pasaulyje griaudžiant fejerverkams, Kenijos miestuose ir kaimuose liepsnojo namai ir saugia priebėga turėjusios būti bažnyčios.

Gatvėmis važinėjo ginkluoti paaugliai, degindami gyvus žmones vien todėl, kad jie priklauso kikujų genčiai. Kaip ir, jų akimis, prezidento postą pavogęs naujasis prezidentas.

„Jie skiriasi kalba, papročiais, tradicijomis, tai yra giliai kiekvieno kraujyje. Man pačiai buvo įdomu stebėti, kaip per demonstracijas pirmosiose armijos būrių eilėse buvo išstatyti ne kikujai, o kitų genčių kariai.

Juk jie atpažįsta vienas kitą iš veido bruožų. Taigi pirmose eilėse neatsitiktinai stovėjo tie, kurie galėjo susikalbėti su opozicija“, – sako E. Aukštakalnytė-Hansen.

Ji gali patvirtinti, jog tūkstančiais skaičiuojamų genčių skirtumai yra neatskiriama Afrikos kasdienybės dalis.

„Mano šeimininkė Rožė yra akamba genties, sodininkas – luhijas, apsaugos darbuotojas – irgi luhijas. Kiekvienas žino vadinamuosius nesutarimus ir įdarbindami žmones į tai atsižvelgia.

Tiesiai neklausi, kokios žmogus genties, tačiau visada paklausi: iš kur tu, kur gimei? O tai apsprendžia ir etninę priklausomybę, ir jie išdidžiai atsako“.

Ekonominiai skirtumai ryškūs

Kikujai – didžiausia ir turtingiausia Kenijos gentis. Jų čia maždaug penktadalis. Po 14 ir 13 proc. atitinkamai yra luojų ir luhijų – kuriuos vienija palankumas R. Odingai. Sudėtingus genčių santykius pašaliečiui gali būti nelengva suprasti, tačiau aišku viena – pastaraisiais metais jie prastėjo.

„Kikujams priklauso derlingiausios žemės – priklauso rožių ir egzotinių augalų, kuriuos Kenija eksportuoja, plantacijos. Maisto pramonė bei gyvulininkystė irgi kikujų rankose. O toliau – Afrika yra Afrika.

Kiekvienas personalo direktorius pirmiausia įdarbina šeimos atstovus ir geriausius draugus, nes, jų supratimu, galima pasitikėti tik šeimos ir savo genties žmonėmis“, – pasakoja pašnekovė.

Visgi Afrikos studijų ekspertai kone vieningai tvirtina, jog Kenijos krizės šaknys – anaiptol ne gentiniuose nesutarimuose. Vienas jų – Davidas Andersonas , Oksfordo universiteto Afrikos studijų ekspertas.

„Skerdynės yra ne dviejų genčių, bet dviejų politinių partijų susidūrimo rezultatas. Tai būtina suprasti. Atsitiko taip, kad abi partijos suprato, jog rezultatas bus apylygis, ypač prezidento rinkimuose, taigi abi parengė strategijas, kaip reaguoti paaiškėjus rezultatams.

R. Odinga tikėjosi, kad M. Kibakis bandys suklastoti balsavimo rezultatus ir dar prieš rinkimus teigė, kad jis tai padarys. R. Odinga ir jo šalininkai, vos gavę klastojimo įrodymų, nusprendė inicijuoti pilietinio nepaklusnumo akcijas.

M. Kibakis to tikėjosi, todėl išsiuntinėjo banditus į tas vietas, kur galima tikėtis esant R. Odingos šalininkų, pavyzdžiui, Nairobio lūšnynus. Susirėmimai yra tik pasekmė tų procesų, kurių kandidatai tiesiog nepajėgūs kontroliuoti“, – pasakoja D. Andersonas.

Kalbėdamas programai „The World“ profesorius pasakojo, kad nors Kenijos partijos neturi aiškių ideologijų, vienodomis vadinti jų irgi negalima.

„Kenijos politikos, kaip ir kitų Afrikos šalių politinių sistemų, neįmanoma gretinti su kairės-dešinės ideologijomis kaip Amerikoje ar Europoje. Tai paprasčiausiai netinka.

Kenijos demokratija unikali. Ji čia skaičiuoja vos antrą dešimtmetį. Partijos dar ieško savęs, yra per jaunos, per silpnos, buriasi į koalicijas. Tai tikras kaleidoskopas. Kenijoje nėra normaliai finansuojamų ir ideologiškai tvirtų partijų. Tiesiog dar nėra.

Jei ne ideologijos, tai požiūrio skirtumai tikrai egzistuoja. M. Kibakio partija yra senamadiška nacionalistinė, kuriai vadovauja bendruomenės vyresnieji. Jaunesniems ir liberalesniems žmonėms tai yra korupcijos toleravimo sinonimas.

Opozicinė R. Odingos partija iš esmės atstovauja jaunesniems, kurie save laiko pirmiausia Kenijos piliečiais ir tik po to genties nariais, ir kurie nori pokyčių“, – apibendrina prof. D. Andersonas.

Duobėtas kelias demokratijos link

Afrikos žinovai taip pat pabrėžia, kad iš kitų žemyno šalių Kenija išties išsiskiria. Šalis stabili: per pastaruosius pusšimtį metų čia buvo tik vienas perversmas ir jis žlugo.

Dėl to Kenija yra tapusi tarptautinių humanitarinių misijų, nevyriausybinių organizacijų ir Jungtinių Tautų padalinių sostine. Puikiai prižiūrimi nacionaliniai parkai ir paplūdimiai kasmet čia pritraukia daugybę turistų.

Palyginti su kitomis Afrikos šalimis, Kenijoje mažas protų nutekėjimas ir didelis ekonomikos augimas.

Tačiau apklausose žmonės reiškia nusivylimą savo šalimi ir reikalauja lygybės, netiesiogiai pabrėždami, kad pavargo stebėti, kaip įtakingieji kikujai lobsta, likusius palikdami be nieko.

Pasak stebėtojų, akivaizdu, kad korupcija yra rimčiausia liga, kuria serga Afrika, o pastarųjų savaičių įvykiai Kenijoje tik patvirtina, kad gydymas bus ilgas ir sunkus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.