Užsienio spauda nemažai dėmesio skiria šių metų lapkritį vyksiantiems JAV prezidento rinkimams – gal dėl to, kad atskirose valstijose jau dabar rengiamuose pirminiuose rinkimuose tiek daug intrigos ir netikrumo.

Spauda bando susigaudyti. Štai Londono „Financial Times`ui“ gana aišku, jog „demokratų šalininkai blaškydamiesi neapsisprendžia tarp dviejų pretendentų, kuriuos abu jie mėgsta“.

Tai, žinoma, Hilary Clinton ir Barackas Obama. Trečiojo demokratų pretendento, Johno Edwardso, Londono finansų laikraštis nė nemini, nors jis toli gražu nei pats nepasitraukė, nei ekspertų paskelbtas nebeįmanomu išrinkti.

„O respublikonų rinkėjams prieš akis net trys ar daugiau pretendentų, kurie visiems atrodo toli nuo idealo. Jeigu Johno McCaino netikėta pergalė Pietų Karolinoje sausio 19-ąją atspindi ryžtą sustabdyti priešą užimant politinį centrą, tai demokratų kandidatui ar kandidatei dar gali tekti stipriai pakovoti.

Bet jeigu tai atspindi tik nepasitenkinimą respublikonams teikiamu pasirinkimu, gali būti, kad mažai respublikonų dalyvaus balsavime ir bus išrinktas demokratas.

Tačiau dar daug laiko padaryti klaidų. Ir tai būtų ne pirmas kartas, kada respublikonai beveik garantuotai pergalei leidžia išsprūsti iš rankų“.

Pasak Lisabonos dienraščio „Diario de Noticias“, „iki šios savaitės pabaigos didysis klausimas bus tas, kaip apsispręs juodieji rinkėjai Pietų Karolinoje, kur demokratų pirminiai rinkimai įvyks tik šeštadienį, sausio 26-ąją. Ar galų gale viskas susives į klausimą – moteris ar juodaodis?

Tokio ginčo akivaizdoje ekonomikos ir Irako karo temoms gresia dingti iš darbotvarkės. Aišku, B. Obama žada „kaitą“, o ponia H. Clinton nori išvesti karius iš Persų įlankos, tačiau konkrečių pareiškimų negirdėti nei iš vieno“.

Austrijos dienraštis „Salzburger Nachrichten“ rašė, kad Johnas McCainas už savo pergalę respublikonų rinkimuose Pietų Karolinoje „turi dėkoti krikščioniškosios dešinės susiskaldymui. Ji čia Biblijos mylėtojų krašte duoda toną ir padalijo savo balsus tarp kelių kandidatų.

Tačiau didysis pralaimėtojas yra Rudy Giulianis, Pietų Karolinoje negavęs nė dviejų procentų balsų. Atrodo, kad buvęs Niujorko meras nuosaikiųjų ir nacionaliniu saugumu susirūpinusiųjų rinkėjų balsus didele dalimi pralaimėjo Vietnamo karo didvyriui Johnui McCainui. Mat Pietų Karolinos mitas respublikonams kažką reiškia. Dar niekada galutiniu kandidatu į prezidentus neiškilo tas, kas nebuvo laimėjęs ir čia“.

Pasak Varšuvos „Rzeczpospolitos“, nors „didėja tikimybė, kad Johnas McCainas tikrai taps oficialiuoju respublikonų kandidatu į prezidentus, tuo pačiu šita pergalė sumažina skirtingų partijos flangų vėlesnį susitaikymą. Liberaliosios J. McCaino pozicijos daugeliu esminių klausimų konservatoriams visiškai nepatinka“.

Bet kai kurie konservatoriai jo nesibaido. Štai konservatyvusis „New York Times“ apžvalgininkas Williamas Kristolas rašė, kad „Johnas McCainas nėra iš tiesų modernus. Tuo jis skiriasi nuo savo varžovų.

Mittas Romney yra tiesiog moderniojo rizikos kapitalisto etalonas. Mike`as Huckabee – moderniojo Evangelijos skelbėjo. Rudy Giulianis – moderniojo veiklaus vadybininko. Jie visi – įspūdingi modernūs vyrai.

Tačiau Johnas McCainas nėra toks jau visai modernus. Jį galima vadinti nelanksčiu, teisuolišku moralizuotoju, bet kartu ir vyrišku, drąsiu, principingu. Gal kaip tik tokio dvidešimt pirmajam amžiui ir reikia“.

Dienraščio „Washington Post“ dešiniųjų pažiūrų apžvalgininkas Robertas D. Novakas rašė, kad laimėjęs Pietų Karolinoje Johnas McCainas pagaliau pradeda sulaukti paramos iš savo Respublikonų partijos pagrindinio konservatyviojo sparno.

Anksčiau jo politika, ypač pasiūlymai dėl rinkimų kampanijų finansavimo reformos, taip pat jo 2000 m. pareikšta opozicija mokesčių mažinimui ir šiaip „tiesus kalbėjimo būdas“, daugelį respublikonų ne juokais erzino.

Tačiau dabar jis savo politiką patikslino (bet ne savo „tiesią kalbą“) ir ima ryškėti kaip respublikonų pagrindinės srovės kandidatas – „bei tas, kurį demokratai laiko būsiant sunkiausiai įveikiamu visuotiniuose rinkimuose“.

„New York Times“ kairių pažiūrų apžvalgininkas, ekonomistas Paulas Krugmanas teigė, jog pasipiktinimas, kilęs dėl demokratų pretendento Baracko Obamos „palankaus atsiliepimo apie buvusį prezidentą, respublikoną Ronaldą Reaganą, nėra perdėtas.

Gal B. Obama, kaip jo šalininkai teigia, tenorėjo pagirti tik R. Reagano politinius sugebėjimus. Bet kur tada B. Obamos žodžiuose buvo aiškus priminimas, jog R. Reagano ūkio politika nebuvo sėkminga?

Juk iš tiesų tai politikai nepasisekė. Baigiantis devintajam dešimtmečiui ir R. Reagano valdymui, vidurinės klasės amerikiečiai uždirbo ne ką daugiau negu prieš dešimtmetį, o varguomenės nuošimtis netgi padidėjo.

Kai atėjo neišvengiamas ūkio nuosmukis, žmonės pasijuto nuskriausti. Tai ir „nutiesė Billui Clintonui kelią į Baltuosius Rūmus.

Esant tokia realybei, apie ką gi B. Obama kalbėjo? Kai kurių gerų poslinkių iš tiesų buvo, bet jie įvyko ne prezidentaujant Ronaldui Reaganui“, o kaip tik valdžioje išbuvus Billui Clintonui.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.