Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Priimk tai, Valdai, arba kodėl Rice supyko už teisybę (14)

Artūras Račas
2008 01 25

Prezidentas Valdas Adamkus visą laiką stengėsi rodyti aktyvumą užsienio politikoje ir gana dažnai už tai buvo giriamas. Savi ir svetimi negailėjo gerų žodžių Lietuvos prezidentui už „Vilniaus dešimtuką“, už tarpininkavimą sprendžiant krizę Ukrainoje, už paramą Gruzijai ir net išgelbėtas Europos Sąjungos derybas dėl naujosios sutarties.

Tai iš dalies kompensuodavo prezidento visišką neveiklumą vidaus politikoje ir jo absoliutų nesugebėjimą užimti aiškią poziciją kilus krizėms ar sprendžiant svarbiausias problemas. Ieškoti pavyzdžių toli nereikia – galima pradėti nuo V. Adamkaus blaškymosi pirmą kartą privatizuojant „Mažeikių naftą“, prisiminti VSD skandalą ir baigti šiandienine prezidento pozicija dėl nacionalinio investuotojo bendrovės (tiksliau – jos nebuvimu).

Galima buvo guostis – prezidentas neįgalus vidaus politikoje, bet matomas išorėje, o per jį matoma ir Lietuva.

Taip buvo iki 2008 metų sausio 23 dienos, iki JAV valstybės sekretorės Condoleezos Rice kalbos Davose, kurioje ji viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės vadovo, jo perspėjimą apie galimą Rusijos grįžimą į Šaltojo karo laikus pavadindama „hiperbolizuota nesąmone” (kalbant lietuviškai – „didžiausia nesąmone“).

Panašų akibrokštą jau esame patyrę – beveik prieš ketverius metus, kai Prancūzijos prezidentas Jacque’as Chiracas, reaguodamas į vadinamojo Vilniaus dešimtuko pareiškimą, remiantį JAV karines operacijas Irake, pasakė, kad ES kandidatės „praleido gerą progą patylėti“. Šis pareiškimas, tiesa, buvo skirtas ne vien Lietuvai, bet ne paslaptis, kad Lietuva tuo metu buvo viena didžiausių JAV karinių veiksmų Irake rėmėja.

Šia prasme JAV valstybės sekretorės įžeidžiamas pareiškimas yra dvigubai skaudesnis, nes iš mūsų viešai pasityčiojo tie, kuriuos mūsų oficiali politika visada be išlygų, galima net būtų sakyti – aklai – rėmė.

Sutikite, jei kažką panašaus būtų pasakęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, galbūt net laikytume tai užsienio politikos laimėjimu – juk išprovokuoti aukštą didelės valstybės pareigūną reakcijai nėra taip lengva.

Šį kartą, atrodo, pavyko. Ir nereikia bandyti apsimesti, kad C. Rice pareiškimas buvo visiškai nesusijęs su V. Adamkaus interviu „Financial Times“, tą, beveik neabejoju, gelbėdami V. Adamkaus veidą, bandys įrodyti kai kurie Lietuvos politikai ir jiems draugiški politologai ar apžvalgininkai.

Niekas kitas iš pasaulyje bent kiek žinomų politikų pastaruoju metu nekalbėjo apie galimą Rusijos posūkį Šaltojo karo link, todėl bandyti teigti, kad C. Rice kvailiu pavadino (deja) ne Lietuvos prezidentą, būtų tas pats kaip pripažinti, kad V. Adamkus prieš išrenkant jį pirmajai kadencijai pusmetį nuolat gyveno Lietuvoje.

Žurnalas „Forbes“, beje, tą prikišamai pabrėžė, mesteldamas ironišką frazę „Priimk tai, Valdai“, tuo lyg duodamas suprasti, kad Lietuvai derėtų suprasti, jog jos žodis apie Rusijoje vykstančius procesus ir iš to kylančius pavojus nieko nelemia, o geriausias ekspertas šioje srityje yra C. Rice ir G. Bushas.

Nors iš tiesų tai, ką interviu „Financial Times“ pasakė Lietuvos prezidentas, yra visiška teisybė. Rusija atsigauna, ji stiprėja, vis dažniau naudoja savo ekonominę galią ir resursus savo imperiniams tikslams įgyvendinti. Rusijos valdžia darosi vis labiau autoritarinė, demokratijos ten vis mažiau, o generolai vis dažniau primena pasauliui apie turimą branduolinį ginklą ir kitas „sulaikymo“ priemones.

Šiuo požiūriu V. Adamkaus įžvalgos buvo visai teisingos: kuo labiau Rusija stiprėja ekonomiškai ir finansiškai, tuo agresyvesnė darosi jos valdžia viduje bei pareiškimai į išorę.

Kodėl tada supyko C. Rice? Viena versijų, kurią jau teko girdėti, kad tai tebuvo tik vaidyba. Neva V. Adamkaus pareiškimas tebuvo gudrus bendras dviejų gerų partnerių projektas: vienas pasakė, kitas paneigė, bet visi išgirdo ir pasižymėjo.

Teoriškai taip gal ir galėtų būti, bet partneriai viešai nevadina vienas kito kvailiais, kaip kad padarė C. Rice Davose.

Labiau tikėtina, kad JAV valstybės sekretorė užsipuolė Lietuvos prezidentą dėl to, jog Rusijos pozicija šiuo metu labai svarbi tiek sprendžiant Kosovo problemą, tiek diskutuojant dėl sankcijų Iranui, tiek JAV bandant tramdyti Kinijos potencialo augimą, ką jau kalbėti jau apie jos ekonominius interesus Rusijoje. Visai įmanoma, kad C. Rice diplomatiniais kanalais buvo paprašyta reaguoti į V. Adamkaus išsišokimą, kuris paskelbus jį „Financial Times“ neliko nepastebėtas.

Ar galime iš viso to padaryti kokias nors išvadas? Galbūt galime bandyti.

Gal C. Rice išpuolis reiškia, kad Lietuva šiek tiek per daug užsižaidė iliuzija, jog ji yra JAV vietininkas ir jos politikos platintojas Rytų Europoje. Gal laikas atsibusti ir, prisiminus, kur esame, grįžti iš Rytų Europos į Vidurio Europą, o jei pavyks – net į vakarų Europą.

Rūpintis Ukraina, Moldova ir Gruzija yra gražu, bet tai kainuoja, be to, neduoda jokios apčiuopiamos naudos.

Kartais – matant, kaip šalia V. Adamkaus per Gruzijos prezidento inauguraciją iš valstybių vadovų stovėjo tik Lenkijos ir Rumunijos prezidentai – toks rūpinimasis net padarys žalos.

Todėl gal laikas susitaikyti, kad Lietuva nėra ir niekada nebus didžiosios pasaulio politikos dalyvė, pamiršti ambicijas tapti regiono lydere, pradėti daugiau rūpintis savimi ir atidžiau rinktis partnerius – kad bent jau viešai neužgauliotų.

Ar priims tai Valdas?

www.alfa.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 14)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (196)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (145)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (5)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras