Maždaug 1980-aisiais buvusios SSRS ir Kinijos vadovai galutinai įsitikino, kad socialistinė sistema žlunga. Siekdamos ją – o kartu ir save – išsaugoti, jos nukreipė savo žvilgsnius į Vakarus. SSRS pasirinko politinio atsivėrimo kelią – viešumą ir persitvarkymą, kurį įgyvendino Michailas Gorbačiovas, tikėdamasis Vakarų pasaulio palaikymo. Kinija pasirinko ekonominio atsivėrimo kelią ir, siekdama pritraukti Vakarų investicijas, sukūrė laisvąsias ekonomines zonas.

Kuo visa tai baigėsi – žinome: kai tik susilpnėjo ideologiniai gniaužtai, SSRS subyrėjo, o kapitalizmui atsidavusi, bet nė trupučio neatsitraukusi politine prasme Kinija klesti iki šiol.

Praėjo ketvirtis amžiaus ir mes su nerimu galime konstatuoti, kad Kinija ir Rusija vėl kuria labai panašius valstybės valdymo modelius. Jeigu nekreiptume dėmesio į ideologinius skirtumus, kurie nebeteko reikšmės, akivaizdu, kad vis aiškesnį pavidalą įgauna analogiška politinė ekonominė sistema, kurioje po autokratinės valstybės priedanga plėtojasi kapitalistinė ekonomika, dirbanti tam, kad būtų užtikrinta valdžios atstovų gerovė.

Gruodžio mėnesį Kinijos atstovas prie ES Gan Čenjunas teigė, kad jo šalyje esanti socialistinės demokratijos sistema yra geriausia valdymo forma – komunistai šalį valdo kartu su kitomis septyniomis politinėmis organizacijomis, o laisvuose ir sąžininguose rinkimuose išrinktas Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas įgyvendina žmonių siekius ir svajones.

Kaip tik tokį politinį modelį stengiasi įgyvendinti ir Vladimiras Putinas. Paskutiniųjų Dūmos rinkimų rezultatai rodo, kad Maskva artėja prie kiniško modelio: valdžios partija „Vieningoji Rusija“ gavo konstitucinę daugumą, o kitos partijos (išskyrus gal nebent komunistus) sudaro tik demokratijos regimybės foną.

Pliuralizmas šiandien negerbiamas nei Maskvoje, nei Pekine. Kovo mėnesį Rusijoje prezidento rinkimai su oficialiu kandidatu – Dmitrijumi Medvedevu – vyks pagal valdžios parengtą scenarijų, lygiai taip pat, kaip ir Kinijos komunistų partijos suvažiavimas, renkantis savo šalies vadovą. V. Putinas rengiasi sekti Den Siaopino, ilgus metus valdžiusio Kiniją „iš užkulisių“ ir parinkdavusio būsimuosius šalies vadovus, pavyzdžiu.

Stebina ir abiejų šalių panašumas ekonomikos srityje. Kinijos ekonomikos augimą daugiausia lėmė Valstybės turto valdymo ir kontrolės komiteto (SASAC) veikla. Jam pavaldžios 185 įmonės, kurių akcijų bendra vertė – 1000 milijardų dolerių. Tai pats didžiausias holdingas pasaulyje, jį kontroliuoja valstybė, o jo vadovo pareigos atitinka Kinijos ministro rangą.

Rusijoje Kremlius taip pat tiesiogiai valdo daugelį stambių kompanijų: vienuolika aukštų Prezidento administracijos pareigūnų vadovauja šešioms korporacijoms, dvylika yra jų valdybų nariai; šeši iš penkiolikos Vyriausybės narių yra kompanijų prezidentai, o dvidešimt keturi vyriausybės pareigūnai įeina į šių kompanijų direktorių tarybas. Tokiu būdu valdomos kompanijos sukuria apie 35 proc. Rusijos BVP, o bendra jų akcijų vertė – 350 milijardų dolerių.

Pekine, kaip ir Maskvoje, pirmiausia turtėja nomenklatūros atstovai, nesvarbu, ar jie būtų Kinijos komunistų partijos nariai, ar išeiviai iš specialiųjų tarnybų. Viso Rusijos „prezidentinio holdingo“ apyvartą sudaro daugiau nei 60 milijardų dolerių – apie 10 proc. šalies BVP.

Suprantama, kad Pekinas ir Maskva siekia išsaugoti savo sistemą. Abiem atvejais šalies vadovai gauna pelną iš „resursinio“ kapitalizmo: Kinijos – iš pigios darbo jėgos resursų, Rusijos – iš žaliavų išteklių eksploatacijos.

Toks šių dviejų valstybių – daugiausia pasaulyje gyventojų turinčios ir didžiausią teritoriją užimančios – sistemų panašumas lemia ir jų politinį suartėjimą: Rusijai trūksta darbo jėgos, Kinijai – žaliavų. Kremliaus vadovybė siekia istorinio revanšo santykiuose su Vakarų šalimis, o „Uždraustojo miesto“ valdovai vengia net mažiausio galimo demokratijos dvelksmo.

Maskvos–Pekino ašis dar netapo realybe, bet šios sostinės to siekia.

Tjeri Anri – prancūzų eseistas, knygų „Didysis Kinijos blefas“ ir „Valdžioje – KGB“ autorius.

Pagal Tjeri Volton straipsnį, publikuotą 2008 m. sausio 7 d. „Le Figaro“, parengė Geopolitinių studijų centras

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.