Tjeri Volton. Kad suprastume, kur link eina Rusija, pažiūrėkime į Kiniją
2008 01 27
Maždaug 1980-aisiais buvusios SSRS ir Kinijos vadovai galutinai įsitikino, kad socialistinė sistema žlunga. Siekdamos ją o kartu ir save išsaugoti, jos nukreipė savo žvilgsnius į Vakarus. SSRS pasirinko politinio atsivėrimo kelią viešumą ir persitvarkymą, kurį įgyvendino Michailas Gorbačiovas, tikėdamasis Vakarų pasaulio palaikymo. Kinija pasirinko ekonominio atsivėrimo kelią ir, siekdama pritraukti Vakarų investicijas, sukūrė laisvąsias ekonomines zonas.
Kuo visa tai baigėsi žinome: kai tik susilpnėjo ideologiniai gniaužtai, SSRS subyrėjo, o kapitalizmui atsidavusi, bet nė trupučio neatsitraukusi politine prasme Kinija klesti iki šiol.
Praėjo ketvirtis amžiaus ir mes su nerimu galime konstatuoti, kad Kinija ir Rusija vėl kuria labai panašius valstybės valdymo modelius. Jeigu nekreiptume dėmesio į ideologinius skirtumus, kurie nebeteko reikšmės, akivaizdu, kad vis aiškesnį pavidalą įgauna analogiška politinė ekonominė sistema, kurioje po autokratinės valstybės priedanga plėtojasi kapitalistinė ekonomika, dirbanti tam, kad būtų užtikrinta valdžios atstovų gerovė.
Gruodžio mėnesį Kinijos atstovas prie ES Gan Čenjunas teigė, kad jo šalyje esanti socialistinės demokratijos sistema yra geriausia valdymo forma komunistai šalį valdo kartu su kitomis septyniomis politinėmis organizacijomis, o laisvuose ir sąžininguose rinkimuose išrinktas Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas įgyvendina žmonių siekius ir svajones.
Kaip tik tokį politinį modelį stengiasi įgyvendinti ir Vladimiras Putinas. Paskutiniųjų Dūmos rinkimų rezultatai rodo, kad Maskva artėja prie kiniško modelio: valdžios partija Vieningoji Rusija gavo konstitucinę daugumą, o kitos partijos (išskyrus gal nebent komunistus) sudaro tik demokratijos regimybės foną.
Pliuralizmas šiandien negerbiamas nei Maskvoje, nei Pekine. Kovo mėnesį Rusijoje prezidento rinkimai su oficialiu kandidatu Dmitrijumi Medvedevu vyks pagal valdžios parengtą scenarijų, lygiai taip pat, kaip ir Kinijos komunistų partijos suvažiavimas, renkantis savo šalies vadovą. V. Putinas rengiasi sekti Den Siaopino, ilgus metus valdžiusio Kiniją iš užkulisių ir parinkdavusio būsimuosius šalies vadovus, pavyzdžiu.
Stebina ir abiejų šalių panašumas ekonomikos srityje. Kinijos ekonomikos augimą daugiausia lėmė Valstybės turto valdymo ir kontrolės komiteto (SASAC) veikla. Jam pavaldžios 185 įmonės, kurių akcijų bendra vertė 1000 milijardų dolerių. Tai pats didžiausias holdingas pasaulyje, jį kontroliuoja valstybė, o jo vadovo pareigos atitinka Kinijos ministro rangą.
Rusijoje Kremlius taip pat tiesiogiai valdo daugelį stambių kompanijų: vienuolika aukštų Prezidento administracijos pareigūnų vadovauja šešioms korporacijoms, dvylika yra jų valdybų nariai; šeši iš penkiolikos Vyriausybės narių yra kompanijų prezidentai, o dvidešimt keturi vyriausybės pareigūnai įeina į šių kompanijų direktorių tarybas. Tokiu būdu valdomos kompanijos sukuria apie 35 proc. Rusijos BVP, o bendra jų akcijų vertė 350 milijardų dolerių.
Pekine, kaip ir Maskvoje, pirmiausia turtėja nomenklatūros atstovai, nesvarbu, ar jie būtų Kinijos komunistų partijos nariai, ar išeiviai iš specialiųjų tarnybų. Viso Rusijos prezidentinio holdingo apyvartą sudaro daugiau nei 60 milijardų dolerių apie 10 proc. šalies BVP.
Suprantama, kad Pekinas ir Maskva siekia išsaugoti savo sistemą. Abiem atvejais šalies vadovai gauna pelną iš resursinio kapitalizmo: Kinijos iš pigios darbo jėgos resursų, Rusijos iš žaliavų išteklių eksploatacijos.
Toks šių dviejų valstybių daugiausia pasaulyje gyventojų turinčios ir didžiausią teritoriją užimančios sistemų panašumas lemia ir jų politinį suartėjimą: Rusijai trūksta darbo jėgos, Kinijai žaliavų. Kremliaus vadovybė siekia istorinio revanšo santykiuose su Vakarų šalimis, o Uždraustojo miesto valdovai vengia net mažiausio galimo demokratijos dvelksmo.
MaskvosPekino ašis dar netapo realybe, bet šios sostinės to siekia.
Tjeri Anri prancūzų eseistas, knygų Didysis Kinijos blefas ir Valdžioje KGB autorius.
Pagal Tjeri Volton straipsnį, publikuotą 2008 m. sausio 7 d. Le Figaro, parengė Geopolitinių studijų centras
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |