Pirmasis Serbijos rinkimų ratas baigėsi prorusiško politiko, vieno Radikalų partijos vadovų Tomislavo Nikoličiaus pergale. T. Nikoličius, laikinai einantis Radikalų partijos vadovo pareigas, surinko beveik 40 procentų rinkėjų balsų. Tikrasis partijos vadovas Vojislavas Šešelis šiuo metu yra teisiamas Hagos karo nusikaltimų tribunole. Vien šios aplinkybės pakankamai daug sako ir apie T. Nikoličių, ir apie jo vadovaujamą Radikalų partiją.

Svarbiausias T. Nikoličiaus priešininkas – dabartinis prezidentas Borisas Tadičius laikomas vienu labiausiai provakarietišku serbų politikų, bet jis  surinko tik 35 procentus balsų.

Prieš ketverius metus B. Tadičius jau pralaimėjo T. Nikoličiui pirmame rinkimų rate. Tačiau tada skirtumas nebuvo toks didelis, o rinkimuose dalyvavo mažesnis rinkėjų skaičius nei dabar: praėjusį sekmadienį balsuoti atėjo net 61 procentas rinkėjų. Tuomet antrame rinkimų rate B. Tadičius pasiekė pergalę, bet ar bus taip ir šį kartą, neaišku.

Svarbiausia T. Nikoličiaus pergalės priežastis – stiprėjantis serbų nacionalizmas, kurstomas Kosovo atsiskyrimo problemos.

Nors Serbijoje prezidento pareigos yra simbolinės, balsuojama dėl šios šalies ateities: ar ji pasuks tuo pačiu keliu kaip dauguma Europos valstybių, tai yra integruosis į Europos Sąjungą, ar pasirinks kitą, kol kas net Baltarusijos kaip reikiant neišbandytą kelią – sąjungą su Rusija.

Istoriškai Serbija yra Europos valstybė ir su Rusija neturi nieko bendro, nebent pravoslavų tikėjimą, tačiau graikai taip pat yra pravoslavai, bet niekam – nei graikų politikams, nei rinkėjams – nekyla mintis apie kokią nors bendrą Rusijos ir Graikijos ateitį. O Serbijos rinkėjams tokios ateities vizija paviršutiniškai žiūrint atrodo artima.

Lankantis Serbijoje ir ypač jos sostinėje Belgrade jokių pro-rusiškų nuotaikų nematyti. Rusų kalbos beveik niekas nesupranta, o angliškai kalbama puikiai. Belgrade kyla Vakarų Europos firmų atstovybių pastatai, o vienintelės rusiškos įmonės yra prekiaujančios benzinu, kuris kartu su dujomis yra vienintelis Rusijos turtas ir prezidento Vladimiro Putino galios šaltinis.

Tačiau T. Nikoličiaus rėmėjus Rusijos link stumia ne benzinas, o istorinės nuoskaudos ir Kosovo klausimas. Ar Belgrade kalbėtum su politiku demokratu ar su nacionalistu, su rašytoju ar su aktoriumi, – niekas negali atleisti ir užmiršti NATO bombardavimo. Vakarai gali teisinti šį žingsnį noru sustabdyti etninį albanų valymą ir serbų kariuomenės žiaurumus Kosove. Tačiau bent jau dabartinė serbų karta, kuri gerai atsimena bombardavimą, jo neatleis, taip kaip čekai iki šiol rusams neatleidžia 1968 metų okupacijos. Serbai negali suprasti, kodėl NATO, pavyzdžiui, bombardavo Novi Sadą, esantį kitame Serbijos krašte nei Kosovas, ir kodėl visos šalies gyventojai turėjo pajusti NATO bombų siaubą vien dėl to, kad valdžioje buvo Slobodanas Miloševičius, nors labai daug serbų jo nekentė.

Bombardavimas yra nors ir skaudi, bet vis dėlto praeitis. Svarbiausias dabarties klausimas yra Serbijos Kosovo provincijos ateitis. Kosovas, remiamas tarptautinės bendruomenės, žengia nepriklausomybės link. Tarptautinė bendruomenė tvirtina, kad tai bus tik sąlyginė, jos prižiūrima nepriklausomybė arba specialusis statusas. Tačiau akivaizdu, kad tarptautinė bendruomenė jėga atplėšia suverenios valstybės – Serbijos dalį ir suteikia jai tariamą nepriklausomybę, kuri, matyt, ateityje taps arba realia nepriklausomybe, arba Kosovas prisijungs prie Albanijos.

Rusija Jungtinėse Tautose šiam žingsniui nepritaria. Tokia Maskvos pozicija ir patraukė į T. Nikoličiaus pusę daugelį rinkėjų. Tačiau Rusija nėra supervalstybė, kuri sugebėtų pasiekti, kad Kosovas liktų Serbijos sudėtyje. Maskva serbus jau ne kartą išdavė, o „brolių slavų“ idėja buvo svarbi tik XIX amžiaus Rusijos demokratams idealistams, bet ne Rusijos valdžiai. Niekas nepasikeitė ir XXI amžiaus pradžioje. Todėl geriausias Serbijos rinkėjų pasirinkimas būtų balsuoti už B. Tadičių ir kartu su Europos Sąjunga ieškoti kokio nors abiem pusėm priimtino Kosovo problemos sprendimo. Pabrėžiu dar kartą – Serbija yra Europos valstybė, o Rusijos priedėliu ji niekada istorijoje nebuvo ir nebus.

Tą supranta ir T. Nikoličius. Belgrado analitikai jau ne kartą yra pažymėję, kad Serbijos radikalų partija tampa vis pragmatiškesnė. Mitinguose ji gali žerti pačias radikaliausias idėjas ir pažadus, tačiau realioje politikoje radikalai virsta pragmatikais, suprantančiais, kad Briuselis Serbijai gali duoti daugiau nei Maskva.

Taigi net jeigu ir laimėtų T. Nikoličius, Serbija Rusijos provincija netaptų, juolab kad dauguma gyventojų pasisako už integraciją į Europos Sąjungą, o ne už draugišką rusiškos meškos apkabinimą, kuris galų gale gali uždusinti.

Be to, T. Nikoličiaus pergalė nėra jau tokia užtikrinta ir ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos žodis labai lengvai gali politines svarstykles pakreipti B. Tadičiaus naudai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.