Kai sausio 10-ąją Artimuosiuose Rytuose viešėjęs JAV prezidentas George‘as W. Bushas planavo skristi į Ramalą, jo sraigtasparnis negalėjo pakilti dėl rūko. Amerikos lyderiui susitikti su palestiniečių prezidentu Mahmoudu Abbasu į šį Vakarų Kranto miestą iš Jeruzalės teko vykti automobilių kortežu. Rūko nulemtas keliavimo būdas, pasirodo, buvo informatyvus. Ponas G. W. Bushas vėliau pareiškė suprantąs palestiniečių nusivylimą, mat į Vakarų Krantą jam teko keliauti pro Izraelio kariškių postą. 45 automobilių kortežas nesustojęs pralėkė pro Beit El kontrolės postą, skirtą svarbiems asmenims, bet, pasak G. W. Busho, ir tokia patirtis jam leido suvokti, ką paprasti palestiniečiai patiria kiekvieną dieną. Vakarų Krante, kurį Izraelis atkirto iš Jordanijos per 1967 metų karą ir kuriame yra daugiau kaip 500 kontrolės postų, gyvena apie 260 tūkstančių žydų kolonistų ir trys su puse milijono palestiniečių. Gausybė postų gerokai apsunkina eismą Vakarų Krante.

G. W. Bushas – pirmasis JAV prezidentas, aplankęs Ramalą. Per spaudos konferenciją su palestiniečių prezidentu Mahmoudu Abbasu jis pareiškė tikįs, kad iki jo prezidentavimo pabaigos bus pasirašyta taikos sutartis tarp Izraelio ir Palestinos. G. Bushas taip pat sakė, jog Izraelis privalo užtikrinti, kad būsimoji Palestinos valstybė turėtų vientisą teritoriją ir nebūtų padalyta žydų gyvenviečių ir saugumo barjerų. Komentuodamas vidaus politinę kovą tarp nuosaikios judėjimo „Fatah“ vadovybės ir Gazos Ruožą kontroliuojančio radikalaus islamo judėjimo „Hamas", Amerikos prezidentas pareiškė, kad palestiniečiai privalo apsispręsti, ar nori turėti ateitį ir valstybę, ar padėtį, kokia yra dabar. Jo teigimu, „Hamas" Gazai nedavė nieko, tik skurdą.

Prieš vykdamas į Ramalą JAV prezidentas po derybų su Izraelio premjeru Ehudu Olmertu Jeruzalėje sakė, kad viliasi taikos, tačiau pripažino iliuzijų neturįs ir susitarimo dėl jos siekimas bus sunkus darbas. Pasak jo, Artimųjų Rytų taikos sutartyje turi būti nurodytas siekis sukurti palestiniečių valstybę Palestiną lygiai taip pat, kaip Izraelis yra žydų valstybė. G. W. Bushas ragino Izraelį nutraukti 40 metų trunkančią palestiniečių teritorijų okupaciją ir pasiūlė naujų tarptautinių iniciatyvų, tarp jų – ir kompensacijas palestiniečių pabėgėliams. JAV prezidentas paragino arabų valstybes užmegzti ryšius su Izraeliu ir taip paskatinti taikos derybas tarp žydų valstybės ir palestiniečių. Pasak jo patarėjo, G. W. Bushas ketina dar bent kartą atvykti į šį regioną prieš baigiantis jo kadencijai 2009-ųjų sausį, kad vėl būtų paskatintos taikos derybos.

G. W. Busho vizito metu Artimųjų Rytų taikos ketverto (JAV, ES, Jungtinės Tautos ir Rusija) patikėtinis ir buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas irgi pareiškė manąs, kad yra galimybė sudaryti taikos sutartį tarp Izraelio ir Palestinos. Taip pat jis perspėjo, kad dar labai daug kas neatlikta. T. Blairas užsiminė, kad taiką tarp žydų ir palestiniečių galima pasiekti iki 2009 metų sausio, tačiau pažymėjo, kad tiems, nuo kurių priklauso taikos sudarymas, reikės turėti daug drąsos priimti sudėtingus sprendimus ir sunkius kompromisus. Buvęs britų premjeras teigė, kad nėra jokios kitos galimybės, kaip tik sėkmingai kartu gyvuojančios Izraelio ir Palestinos valstybės.

Atrodytų, pernykštė taikos konferencija Amerikos mieste Anapolyje ir sausį vykęs Jungtinių Valstijų vadovo vizitas paskatino šiokius tokius poslinkius Artimuosiuose Rytuose – sausio 14-ąją informacinė agentūra BBC pranešė, kad Jeruzalėje prasidėjo Izraelio ir palestiniečių derybininkų susitikimas. Tarp svarstytinų klausimų – Jeruzalės statusas, nepriklausomos Palestinos valstybės sienos, žydų gyvenviečių Vakarų Krante likimas, pabėgėliai, saugumo politika ir vandens ištekliai. Derybas vedė Izraelio užsienio reikalų ministrė Tzipi Livni ir buvęs Palestinos savivaldos ministras pirmininkas Ahmedas Kuria. Dieną prieš tai surengtoje spaudos konferencijoje M. Abbasas pareiškė, kad jei derybininkams pavyks išspręsti šiuos esminius klausimus, bus galima kalbėti apie galutinį žydų ir palestiniečių susitarimą. Be to, palestiniečių lyderis pareiškė, kad abi derybų pusės kartu turi įgyvendinti 2003 metais priimto „Kelio gairių“ projekto pirmąją dalį, t. y. paskelbti bendrą pareiškimą, kuriame būtų palaikomas dviejų nepriklausomų valstybių – Izraelio ir Palestinos – sukūrimas.

Prieš derybas Anapolyje Arabų lygos generalinis sekretorius Amras Moussa yra pareiškęs, kad arabų valstybės palaikys Amerikos remiamą Artimųjų Rytų taikos procesą, tačiau laukia iš Izraelio rimtų įrodymų, kad jis ketina baigti konfliktą. M. Abbasas Anapolyje pakartojo, kad būsimos Palestinos valstybės sostine turi tapti Rytų Jeruzalė. Jis taip pat ragino nutraukti žydų statybas ginčijamose teritorijose. E. Olmertas Anapolyje sakė, kad Palestinos autonomijos lyderis M. Abbasas pasirengęs pripažinti Izraelį tokį, kokiu šis pats save įvardys, nors galbūt garsiai to nedeklaruos. Pagaliau, veikiausiai turėdamas omenyje naujas statybas Jeruzalėje už „žaliosios linijos“ ir „Kelio gairių“ planą, Izraelio ministras pirmininkas pareiškė, kad negalima iš oponentų reikalauti vykdyti įsipareigojimus, jei nevykdai savųjų.

Ginčijamų klausimų vis dėlto labai daug, todėl bent iš šalies žiūrint viskas atrodo labai painu. Tarkime, judėjams, krikščionims ir musulmonams švento Jeruzalės miesto ateities problemą reikėtų laikyti atskiru ir unikaliu klausimu. Metų sandūroje E. Olmertas užsiminė, kad ieškant kompromiso taikos derybose su palestiniečiais Izraelis gali būti priverstas su jais dalytis Dovydo miestą. „Pasaulis, kuris tikrai remia Izraelį, kalbėdamas apie ateitį mato Izraelį su 1967 metų sienomis. Jis kalba apie Jeruzalės padalijimą“, – interviu dienraščiui „The Jerusalem Post“ sakė E. Olmertas. Kalbėdamas apie pasaulio palankumą, Izraelio premjeras turėjo galvoje tai, kad JAV prezidentas šiuo metu yra G. W. Bushas, Prancūzijoje valdo Nikolas Sarkozy, Vokietijos kanclerė yra Angela Merkel, britų premjeras – Gordonas Brownas, o specialusis pasiuntinys Artimuosiuose Rytuose yra T. Blairas. Tai E. Olmertas pavadino stebuklingu sutapimu – galingųjų valstybių lyderių kombinacija palankiausia Izraeliui, ir ja būtina pasinaudoti.

Izraelis arabams priklausiusią Rytų Jeruzalę užgrobė per 1967 metų karą ir ją aneksavo. Tel Avivas pastaruoju metu lyg ir atrodė pasirengęs taikos labui grąžinti kai kurias okupuotas sritis, bet tik ne Jeruzalę. Praėjusių metų sausį šios šalies Urbanistikos ministerija buvo patvirtinusi planą statyti 44 naujus namus šiaurės rytiniame Jeruzalės pakraštyje, už vadinamosios „žaliosios linijos“, tai yra teritorijoje, kurią Izraelis užėmė 1967-aisiais. Izraelio laikraštis „Yediot Ahronot“ tada parašė, kad šis sprendimas prieštarauja vadinamajam „Kelio gairių“ planui, numačiusiam Palestinos autonomijos ir Izraelio atsiskyrimą bei Palestinos valstybės sukūrimą.

Be to, atrodo, kad Jeruzalės padalijimui žada įnirtingai priešintis patys žydai. Po E. Olmerto pareiškimo apie pažadų vykdymą Amerikos sionistų organizacijos pirmininkas Mortonas A. Kleinas pristatė rezultatus apklausos, pagal kurią daugiau nei 75 proc. Jungtinių Valstijų žydų bendruomenės reiškia griežtą protestą prieš dalies Jeruzalės atidavimą arabams. Judėjimui „Vieningoji Jeruzalė“ atstovaujantis Natanas Sharanskis pareiškė, kad jei E. Olmertas yra nutaręs šio miesto likimą paversti diskusijų objektu, jis privaląs sukviesti tarptautinį žydų organizacijų forumą, kuriame ir būtų aptartas šis klausimas.

Dar viena itin kebli problema – Gazos Ruožas, kurį kontroliuoja „Hamas“. M. Abbasas ragina atnaujinti derybas su šia grupuote ir teigia esąs pasiryžęs joms net tokiu atveju, jei tam nepritartų Vašingtonas. Vakarų Krantą kontroliuojanti „Fatah“ ir jos lyderis galbūt ir gali svarstyti realių derybų su „Hamas“ galimybę, bet pastarosios ir Izraelio vadovų galimybėmis pradėti derėtis labai sunku patikėti. Čia vyrauja vien konfrontacija – „Hamas" kovotojai sausio viduryje per tris dienas paleido į Izraelio teritoriją daugiau kaip 110 raketų. Izraelio aviacija atsakydama sulygino su žeme „Hamas" kontroliuojamą Vidaus reikalų ministeriją. Kitu oro smūgiu pataikyta į „Hamas" kontroliuojamą vadinamąjį karinio laivyno štabą, esantį Gazos Ruožo viduryje. Per savaitę Izraelio pajėgos nukovė mažiausiai 33 Gazos palestiniečius.

Iškart po šių įvykių laikraštis „Jerusalem Post“, remdamasis aukštu palestiniečių savivaldos pareigūnu, pranešė, kad prezidentas M. Abbasas ketina pagalvoti apie atsistatydinimą, jei Izraelis tęs savo karines operacijas Gazos Ruože ir Vakarų Krante. Pasak pareigūno, M. Abbasas labiausiai pasibaisėjo tuo, kad Izraelis savo karines operacijas atliko iš karto po JAV prezidento apsilankymo regione.

Gali būti, esama požymių, kad taikos Artimuosiuose Rytuose po tiek konflikto metų nori daug kas. Praėjusių metų pabaigoje Amerikos dienraštis „The New York Sun“ net aprašė epizodą, kai prieš pat Naujuosius metus Izraelio dienraščio „Haaretz“ vyriausiasis redaktorius Davidas Landau Amerikos pasiuntinio rezidencijoje Tel Avive surengtų pietų metu net meldė JAV valstybės sekretorę Condoleezze‘ą Rice „išprievartauti“ Izraelį ir jo šalis kaimynes, kad taikos klausimas pajudėtų į priekį.

Tarpininkavimo pastangoms Artimuosiuose Rytuose reikia labai didelės kantrybės. Amerikos prezidento kelionei į šį regioną neabejotinai buvo gerai pasiruošta. Bet akivaizdu – to neužtenka. Žurnalas „The Wall Street Journal“ viename šių metų numerių atkreipė dėmesį į skeptišką arabų požiūrį į JAV prezidento turnė po Artimuosius Rytus. Dabartinis G. W. Busho susidomėjimas Izraelio ir Palestinos klausimu daugumai arabų pasaulio atstovų atrodo nenuoširdus ir skubotas, labiau nulemtas jo rūpinimosi savo, kaip prezidento, politiniu palikimu. Tarp kitko, Amerikos prezidentų nenore iškart, vos užėmus postą, griebtis painių Izraelio ir palestiniečių santykių reikalų galima įžvelgti tam tikrą tęstinumą – Billas Clintonas kryptingiau ėmėsi šios problemos irgi tik per antrąją kadenciją.

Po prieš mėnesį pareikštų teiginių apie pažadų laikymąsi ir galimą Jeruzalės padalijimą E. Olmerto taip pat laukia nemenki išbandymai. Jei savo šalyje nepopuliarus Izraelio ministras pirmininkas bandys būti nuoseklus, tai jis turėtų tęsti labai nepavydėtiną veiklą. Artimuosiuose Rytuose su priemonėmis nelabai skaitomasi, o ryžtingiau pabandę veikti lyderiai tampa savo iniciatyvų įkaitais ar net aukomis.

Kaip ten bebūtų, „išprievartavimo“ elemento net ir siekiant kompromiso bei labai atsargios retorikos, atrodo, gali nepavykti išvengti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.