Amerika, atrodo, rūpinasi Rytų Europa labiau nei Europos Sąjunga

Europiečiams tai gali nepatikti, bet jų saugumas vis dar ženkliai priklauso nuo Amerikos. Ar Kosovas siekia nepriklausomybės, ar NATO plečiasi į Rytus, o Rusija plėšo nerangią Europos energetinę politiką į skudurus – visur tam tikrą vaidmenį vaidina Amerika. Ir nuotaika yra niūri.

„Rusija stiprėja, o mes silpnėjame“, – daro išvadą vienas iš Europos politinių lyderių. Tai pavojingai akivaizdu Serbijoje, kur prorusiškas nacionalistas Timoslav Nikolic (Tomislavas Nikolicius) sausio 20 d. laimėjo pirmą prezidentinių rinkimų turą. Serbija su Rusija pasirašė energetikos sutartį, pagal kurią per Serbiją į Europą bus eksportuojamos rusiškos dujos; už tai Rusijos kompanija (naftinis valstybės milžino „Gazprom“ padalinys) gavo dalį Serbijos nacionalinėje naftos monopolininkėje įmonėje.

Europiečiai abejoja dėl Kosovo – Serbijos provincijos, kurioje daugumą sudaro etniniai albanai – noro vienašališkai paskelbti savo nepriklausomybę, kam atkakliai priešinasi Rusija. Amerikiečiai bijo, kad tolimesnis sprendimo atidėliojimas gali išprovokuoti prievartą iš Kosovo ir Serbijos nacionalistų pusės. Kai kurie europiečiai prašo kelių papildomų savaičių, siekdami galbūt dar vieno derybų raundo su Serbija po jos prezidento rinkimų arba tiesiog tikėdamiesi, kad Europos Sąjungos sprendimą pripažinti Kosovo nepriklausomybę parems dvejojančios valstybės, tokios kaip Ispanija ir Rumunija.

Serbija yra viena iš tų šalių, kurias analitikai vadina „svyruojančiomis šalimis“ – vietomis, kur Rusija ir Vakarai konkuruoja dėl įtakos. Kitos tokios šalys yra Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanas bei Moldova ir net kelios ES narės, tokios kaip Latvija ir Bulgarija. Rusijos prezidentas Vladimir Putin (Vladimiras Putinas), lydimas jo tikėtino įpėdinio Dmitry Medvedev (Dmitrijaus Medvedevo), neseniai pasirašė su Bulgarija sutartį, pagal kurią Juodosios jūros dugnu bus tiesiamas naujas vamzdynas. Šiuo vamzdynu, vadinamu „Pietų srove“ (South Stream), į Europą bus tiesiogiai eksportuojamos rusiškos dujos, aplenkiant tokias šalis kaip Ukraina ir Lenkija. Šia prasme jis primena „Šiaurės srovę“ (Nord Stream), tiesiamą Baltijos jūros dugnu.

„Pietų srovė“ gali sužlugdyti ES projektą Nabucco, kurio tikslas – tiekti į Vakarų Europą per Balkanus Kaspijos jūros ir Centrinės Azijos dujas. Nabucco būtų vienintelis regiono dujotiekis, neinantis per Rusijos teritoriją ir suteikiantis Europai dujų tiekimo diversifikacijos viltį. Kita vertus, Nabucco vamzdyno perspektyvos jau yra abejotinos: dujos į jį turėtų patekti arba iš Kaspijos jūros vamzdyno (kurį Rusija užblokavo), arba iš Irano (ko nenori Amerika). Jeigu bus nutiesta „Pietų srovė“, Nabucco projektas taps ekonomiškai nepagrįstu.

Vamzdynai ir priklausomybė nuo rusiškų dujų nėra vienintelis nesutarimų šaltinis. Amerikos ir Europos diplomatai taip pat suka galvą dėl NATO plėtros klausimo, kuris gali būti keliamas aljanso suvažiavime Bukarešte balandį. Pagrindinė kandidatė yra Kroatija. Albanija ir Makedonija yra blogiau pasiruošusios, tačiau jų priėmimas galėtų būti vertinamas kaip galimas atsakas į potencialų nestabilumą, galintį kilti dėl Serbijos nenoru pripažinti Kosovo nepriklausomybę.

Lieka dar Ukraina, kurios nauja vyriausybė pasisako už įstojimą į NATO, ir Gruzija, kuri sugadino savo demokratijos įvaizdį spalio mėnesio represijų prieš opoziciją metu. Bet kuriai šių šalių narystės plano pasiūlymas (vienas iš prisijungimo prie aljanso etapų) įsiutintų Rusiją. Antra vertus, atsisakymas tai padaryti reikštų suteikimą Rusijai veto teisės, sprendžiant jos kaimynų saugumo klausimus. Šiame kontekste aktyviai ieškoma kitų pasiūlymų variantų.

ES, kurios nariams labiau rūpi institucinė reforma ir ekologija negu geopolitiniai klausimai, tyli. Tai neramina amerikiečius. Jie, atrodo, sutarė su Lenkija dėl priešraketinės gynybos bazės įsteigimo, tačiau jų sėkmė tuo ir baigiasi. Ron Asmus (Ronas Asmusas), buvęs JAV diplomatas, šiuo metu dirbantis Vokietijos Maršalo fonde (smegenų centras), atvirai nerimauja dėl Vakarų įtakos Rytų Europoje mažėjimo. Ir jis ne vienintelis toks.

Parengta pagal The Economist

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.