Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Atsisveikinimas su hegemonija: JAV ir Didžiojo Trejeto vizija (6)

2008 01 31

Jungtinėse Valstijose įsisiūbuojant priešrinkiminėms kovoms, vis aktualesnis tampa būsimas JAV vaidmuo tarptautinės politikos scenoje.

Demokratai ir respublikonai iki šiol nėra tikri dėl to, kokiu mastu derėtų kištis į kitų valstybių politiką, kiek pasitikėti tradiciniais sąjungininkais ir kokiam pasauliui Amerika turėtų ateityje vadovauti. Nors šis vaizdas primena 1999 metus, laikotarpį prieš George‘o W. Busho išrinkimą prezidentu, tikrasis galios pasiskirstymas pasaulyje jau yra visiškai kitoks – ir šie pokyčiai rodo JAV hegemonijos pabaigą, „The New York Times“ publikuojamame straipsnyje teigia analitikas Paragas Khanna.

Vienašalės politikos pabaiga?

JAV privalanti susitaikyti su tuo, kad jos vienašalės politikos laikai ne tik neatnešė apčiuopiamos ilgalaikės naudos, bet ir visame pasaulyje sukėlė stiprų atoveiksmį. Nors Condoleezza Rice skelbia, kad Amerika neturi „nuolatinių priešų“, ji neturi ir nuolatinių draugų, teigia P. Khanna. Jo manymu, invazijos į Afganistaną ir Iraką, nors ir tapo ryškiausiu tariamo JAV globalaus imperializmo simboliu, esą iš tiesų turėtų būti vadinamos „imperinio persitempimo“ požymiu. Amerika ne tik įklampino save neregėto masto karinių išlaidų liūne, bet ir realiai susilpnino savo karines pajėgas, pasmerkusi jas nuolatiniam dislokavimui greta daugybės įtampos židinių – be vilties greitai ir garbingai pasitraukti. Kiekvienas JAV galios veiksmas stiprina globalų pasipriešinimą, padeda teroristų tinklams ir sukilėlių grupėms verbuoti naujus savanorius, skatina nepatenkintųjų jėgų diplomatinius ir finansinius manevrus, kurių tikslas – sukurti alternatyvią pasaulio tvarką.

Nors Sovietų Sąjungos žlugimas suteikė Amerikai ištisą vienašalių veiksmų laisvės dešimtmetį, amerikiečiams nepavyko įtvirtinti savo viešpatavimo, ir tai ryškiausiai parodė G. W. Busho valdymo laikotarpis, mano P. Khanna. „Taigi dabar, užuot sėdėję raitomis ant žemės rutulio, mes konkuruojame geopolitinėje rinkoje – ir pralaimime – kitoms didžiosioms pasaulio galybėms – Europos Sąjungai ir Kinijai“, - teigia indų kilmės JAV mokslininkas. Į poamerikinės eros Didįjį Trejetą, skubantį nustatyti naujas žaidimo taisykles, nepatenka nei Rusija, susidurianti su milžiniškomis demografinėmis problemomis ir pernelyg priklausoma nuo energetikos sektoriaus, nei nevienalytis ir vidinėse kovose paskendęs islamo pasaulis, nei Indija, „dešimtmečiais atsiliekanti“ nuo Kinijos savo raidos mastais ir strateginiu apetitu.

Didysis Trejetas nustato naujas taisykles, nė vienai iš jo sudedamųjų dalių šiuo metu neturint pakankamai galios, kad imtų dominuoti. Tai reiškia, jog dauguma likusių valstybių turi arba ateityje turės pakankamai laisvą pasirinkimą, su kuo jos norėtų bendradarbiauti. Pirmą kartą pasaulio istorijoje didžiųjų galybių konkurencija įgyja iš tiesų globalų ir daugiakultūrį, mažiau orientuotą į Europą ir jos vertybes, pobūdį.

„Piniginės diplomatija“ ir Europa

P. Khannos teigimu, Europos Sąjungos lyderiai vis labiau linksta matyti save svarbiame balansuotojo tarp JAV ir Kinijos vaidmenyje. Kadangi europiečiai tikisi pasipelnyti iš abiejų pusių, šiai visiškai naujo pobūdžio galybei nėra didelio poreikio turėti bendras karines pajėgas. Su radikalaus islamizmo sąjūdžiu sėkmingai kovoja ES valstybių saugumo tarnybos, socialinė politika vis labiau orientuojama į musulmonų gyventojų integravimą, o ES ekonominės galios turėtų pakakti, kad į jos dominuojamas struktūras būtų inkorporuota didžioji dalis nepriklausomų valstybių, susikūrusių po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir palaipsniui sutramdyta Rusija. Kita įtampą kelianti Europos kaimynė, Turkija, gauna vis daugiau užsienio investicijų ir nesulaikomai artėja prie ES, nors galbūt niekada ir netaps jos visateise nare.

ES „piniginės diplomatija“, P. Khannos teigimu, iš tiesų yra veiksminga, ir net jeigu kažkada ateityje JAV ir Kinija susikibtų aršesnėje kovoje, pasaulio pinigų atsargos saugiai nusėstų Europos bankuose. Londonas vėl pamažu susigrąžina pasaulio finansų sostinės vardą, ir naujasis Kinijos valstybinių investicijų fondas pagrindinę savo būstinę Vakaruose ketina steigti būtent čia, o ne Niujorke, kaip kad būtų buvę padaryta anksčiau. Dolerio era artėja prie pabaigos: vis daugiau naftą eksportuojančių valstybių gręžiasi į stiprų eurą, ir netgi supermodelis Giselle Bündchen nebenori, kad jai atlyginimas būtų mokamas doleriais.

Bendrai imant, vis didesnė pasaulio dalis siekia europietiškos, o ne amerikietiškos, svajonės, teigia analitikas. Afrikos valstybės siekia realiai funkcionuojančios Afrikos Sąjungos, panašios į ES, ir JAV negali joms pasiūlyti alternatyvos. Vidurio Rytų liberaliesiems sluoksniams, išsižadėjusiems vilčių ką nors pasiekti su stipria prezidento institucija, vis patraukliau atrodo europietiško pavyzdžio parlamentinė demokratija. Kol JAV laikosi įsikibusi į senas tarptautines institucijas, tokias kaip Tarptautinis valiutos fondas, ES aktyviai prisideda kuriant naujas, ir jose užima svarbų vaidmenį.

Vidurio Karalystės prabudimas

Kinija, kita besiformuojančio Didžiojo Trejeto veikėja, vis aktyviau siekia atgauti kadaise prarastą „Vidurio Karalystės“, pasaulį kreipiančios galybės, statusą. Priešingai negu senesniais laikais, atgimusi Kinija ne tik plečia savo įtaką artimajame užsienyje, Pietryčių ir Vidurinėje Azijoje, bet ir ima vis aktyviau veikti pasauliniu mastu, ieškodama prieigų prie energetinių šaltinių ir eksportuodama ne tik didžiulius pagamintų prekių srautus, bet ir dešimtis tūkstančių inžinierių, humanitarinės pagalbos darbuotojų, statybininkų ir užsimaskavusių karinių patarėjų. Stambaus masto ginklų eksportas, primenantis Sovietų Sąjungos veiklą Šaltojo karo metais, atima iš JAV dalį svarbių spaudimo svertų ir padeda užpildyti galios vakuumą ten, kur amerikiečių pozicijos tradiciškai nėra tokios stiprios. Kiekviena valstybė, susilaukusi aršios JAV kritikos, gali tikėtis Kinijos pagalbos ir supratimo. Pastaruoju metu tai bene geriausiai iliustruoja Irano pavyzdys, teigia P. Khanna.

Kaip ten bebūtų, bene geriausiai Kinijos politikai ir verslininkai jaučiasi Pietryčių Azijoje. Čia gyvenanti kinų diaspora, maždaug 35 milijonai žmonių, stipriai prisideda prie regiono ekonomikos augimo. Prekybos didžiojo Indijos-Japonijos-Australijos trikampio viduje mastai jau pralenkė prekių srautus, keliaujančius skersai Ramiojo vandenyno. Kinija mažina iš Pietryčių Azijos importuojamų prekių tarifus ir vis aktyviau skolina kaimyninėms valstybėms. Itin svarbu yra tai, jog mažosios Azijos valstybės nerodo didelio noro vienytis prieš kylančią ir savo įtaką plečiančią Kiniją; vietoje to, skubama naudotis jos augimo teikiama nauda. Kinijos vadovai skatina vėl iš naujo didžiuotis „azijietiškąja tapatybe“, tokiu būdu įtvirtindami ne tik ekonominį, bet ir kultūrinį „Vidurio Karalystės“ dominavimą.

Draugai ir/ar priešai

Didysis Trejetas, toks, kokį jį mato F. Khanna, savitarpio santykiuose išlieka unikalia „draugapriešių“ (frenemies) kompanija. Pasaulis vis aiškiau dalijamas į tris didžiąsias dominavimo zonas – kiekviena iš jų apima panašų klimato juostų ir gamtos išteklių rinkinį, padedantį užtikrinti sąlygiškai autonomišką ūkio plėtrą. Nepaisant to, gyvenimas globalizacijos amžiuje moko, kad jokios teritorinės ribos negali sulaikyti ekonominių interesų ir komunikacijos technologijų nešamos tikrovės, todėl Kinija ir ES toliau kišis į Lotynų Amerikos reikalus, JAV ir Kinija konkuruos dėl Afrikos išteklių, esančių ES interesų zonoje, o JAV ir ES sieks pasipelnyti iš spartaus Kinijos įtakos zonos ekonominio augimo. Konkurencija čia neatsiejamai susijusi su bendradarbiavimu, ir tiesioginio konflikto tikimybė, bent jau kol kas, nėra didelė. Pagrindiniu kovos lauku esą turėtų tapti tai, ką P. Khanna vadina „antruoju pasauliu“ – strategiškai ir ekonomiškai svarbios valstybės, kurių perėjimas iš vienos stovyklos į kitą gali iš esmės pakeisti jėgų pusiausvyrą.

Akivaizdu, jog šioje geopolitinėje schemoje amerikiečių autorius linksta nuvertinti dabartinę JAV galios koncentraciją Vidurio Rytuose, pastebimai iškreipiančią jo pateiktą „trijų zonų“ teoriją. Jungtinės Valstijos, kad ir kaip svyruotų jų tarptautinis įvaizdis bei globalaus hegemono statusas, iki šiol išlieka viena pagrindinių veikėjų šiame regione, savo strategine reikšme vis dar gerokai pranokstančiame Afriką ar Lotynų Ameriką. Galima spėti, jog pasaulinės tvarkos vizija, kurią pateikia P. Khanna, visų pirma skirta laikotarpiui, kai (ir jeigu) JAV bus priversta visiškai arba dalinai pasitraukti iš Vidurio Rytų, o tai, bent jau kol kas, galima laikyti menkai tikėtina galimybe.

Parengė Antanas Manstavičius

http://www.balsas.lt/

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 6)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras