|
Rusai Latvijoje: sudėtingas tautinės mažumos kelias (3)
Viktoras Denisenko 2008 02 03
Rusai Latvijoje
Latvijoje gyvena apie 2,3 mln. žmonių, iš jų tik apie 1,4 mln. (apie 60 proc.) yra latviai. Kiti šalies gyventojai priskiriami tautinėms mažumoms, iš kurių daugumą sudaro rusai. Be to, rusų kalbą kaip gimtąją vartoja nemažai čia gyvenančių kitų tautinių mažumų atstovų. Dėl tokios diferenciacijos latviai kai kuriuose savo šalies miestuose faktiškai sudaro etninę ir kalbinę mažumą. Tai lėmė griežtą Latvijos Respublikos požiūrį į pilietybės suteikimo klausimą.
1993 metų duomenimis, Latvijos pilietybę turėjo tik apie 66 proc. šalies gyventojų. Vadinamaisiais nepiliečiais (toks statusas oficialiai įtvirtintas 1995 metais) buvo 715 tūkst. žmonių apie 70 proc. Latvijoje gyvenančių kitataučių. Turimais duomenimis, 2000 metų liepos 1 dieną šalyje gyveno 503 462 nepiliečiai. Statistiniai duomenys rodo, kad per 19921998 metus iš Latvijos išvyko 120 tūkst. žmonių, apie 40 tūkst. žmonių, likusių gyventi šalyje, įgijo kitų buvusių sovietinių respublikų pilietybę. Iki 2000 m. rugpjūčio 1 d. natūralizacijos procedūrą perėjo apie 33 tūkst. žmonių.
Pateikti statistiniai duomenys, nors ir nėra naujausi, atspindi bendrą tendenciją, vyraujančią Latvijoje. Laikotarpis iki 2000 metų yra statistiškai svarbus, nes tai buvo savotiškas apsisprendimo metas. Nepiliečiai turėjo pakankamai laiko nutarti, kokį kelią pasirenka emigruoti, bandyti gauti kitos šalies pilietybę, siekti Latvijos Respublikos pilietybės per natūralizacijos procesą, o gal ir šiaip apatiškai nieko nedaryti, tenkinantis nepiliečio statusu.
Žiūrint į pačią naujausią statistiką, akivaizdu, kad nepiliečių skaičius Latvijoje mažėja. 2007 metų duomenimis, Latvijos nepiliečio statusą turėjo 392 282 žmonės (17,2 proc. šalies gyventojų). Kartu ženkliai padidėjo ir Latvijos piliečių skaičius iki 81,02 proc. šalies gyventojų. Tai leidžia teigti, kad problema yra sprendžiama, tačiau galutinai išspręsti jos taip ir nepavyko.
Amerikiečių tyrinėtojas Robertas Sondersas savo darbe Naujieji rusai Latvijoje [http://www.globalaffairs.ru/numbers/21/6013.html] išskyrė tris pasaulius, egzistuojančius šiandienos Latvijos visuomenėje:
-
etninių latvių pasaulis jo atstovai turi visas pilietines teises;
-
rusai/rusakalbiai be pilietybės siejantys savo lūkesčius su Rusija;
-
sulatvėję rusai rusai ir rusakalbiai, turintys Latvijos pilietybę (tačiau susiduriantys su standartinėmis tautinių mažumų problemomis).
Pasak R. Sonderso, trečioji grupė tampa vis gausesnė. Tyrinėtojas yra linkęs vadinti šios grupės atstovus globalistais, nes iš esmės jie neturi stiprios psichologinės sąsajos nei su Rusija, nei su Latvija.
Psichologinės rusų bendruomenės problemos
Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje nurodoma, jog pakantumo ir tarpusavio supratimo klimato sukūrimas būtinas, kad kultūros įvairovė taptų kiekvienos visuomenės turtinimo, o ne jos susiskaldymo šaltiniu ir veiksniu [http://www.tmid.lt/index.php?page_id=253]. Tačiau, atrodo, rusakalbėms tautinėms bendruomenėms ir Latvijos Respublikai sukurti tokį tarpusavio supratimo klimatą kol kas nelabai sekasi. Siekiant geriau suprasti Latvijoje susiklosčiusios situacijos sudėtingumą, vertėtų pažvelgti į bendras psichologines problemas, su kuriomis susiduria rusų tautinės bendruomenės (ir ne tik Latvijoje). Tų problemų ištakų reikėtų ieškoti istorinėje plotmėje.
Sovietų Sąjungos žlugimas įsupo sudėtingus pokyčių procesus. Jeigu laikytume Sovietų Sąjungą vieningu geopolitiniu dariniu viena šalimi, tai visai pagrįstai galima teigti, kad rusai šiame darinyje užėmė dominuojančios tautos (tautinės daugumos) poziciją. Kitų sovietinių respublikų nacionaliniai branduoliai galėjo būti laikomi tik kompaktiškai gyvenančiomis tautinėmis mažumomis. Visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje vyravo rusų kalba.
Sovietų Sąjungos žlugimas pakeitė bendrą vaizdą. Rusų tautybės žmonės, ir buvusiose sovietinėse respublikose įpratę priskirti save prie vyraujančios daugumos, staiga atsidūrė tautinės mažumos padėtyje (kitoje kalbinėje ir kultūrinėje erdvėje). Prie tokių pokyčių ypač sunku buvo prisitaikyti vyresnio amžiaus žmonėms.
Kalbinis aspektas čia minimas neatsitiktinai. Viena rimtesnių problemų, su kuria susiduria vyresnio amžiaus Latvijos nepiliečiai, yra valstybinės kalbos nemokėjimas, ir tai apsunkina jų galimybę pereiti natūralizacijos procesą. Žinoma, kad tie, kurie vartoja daugumos kalbą, neturi paskato mokytis mažumos kalbos. Tad dvikalbystė yra labiau būdingas mažumos atstovų bruožas [The Baltic Sea Region. Cultures, Politics, Societies. Uppsala, 2002, p. 240]. Kaip jau buvo minėta, sovietmečiu rusai ir rusakalbiai žmonės Latvijoje psichologiškai priskyrė save prie tautinės daugumos (Sovietų Sąjungos kontekste), todėl situacijai pasikeitus iš esmės buvo visiškai nepasirengę naujam tautinės mažumos vaidmeniui. Dalis rusų bendruomenės Latvijoje vis dar mėgina užimti daugumos atstovų poziciją. Čia ir iškyla pagrindinės konfliktinės situacijos: atsiranda reikalavimai suteikti rusų kalbai ypatingą statusą, vyksta įnirtinga kova dėl švietimo rusų kalba ir pan. Tokie šios bendruomenės atstovai yra linkę vertinti natūralizacijos procesą kaip žeminantį, o disponavimas nepiliečio statusu tampa savotiška protesto forma.
Rečiau su tokiomis problemomis susiduria jaunesnioji karta, užaugusi jau nepriklausomoje Latvijoje. Dauguma jaunųjų rusų bendruomenės atstovų gerai kalba latviškai, yra pakankamai integruoti į Latvijos visuomenę. Natūralizacijos procesas jiems nebūtų problema (pastaruoju metu Latvija šią procedūrą supaprastino, ypač nepiliečių vaikams, gimusiems jau po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo), tačiau jų galutinis apsisprendimas neretai priklauso nuo tėvų pozicijos. Be to, nereikia pamiršti, kad nepiliečio statusas turi ir vieną savotišką privalumą nepilietis nešaukiamas tarnauti kariuomenėje.
Rusų bendruomenės kelias
Tautinės mažumos bendruomenės atstovų mąstymas skiriasi nuo metropolijos atstovų mąstymo. Faktiškai procesus, kurie vyko Latvijos rusų bendruomenėje, galima būtų laikyti mąstymo pasikeitimo procesais. R. Sondersas nurodo, kad, tyrinėdamas Baltijos šalių rusų bendruomenę, rusų pasąmonėje aptiko įtrūkimą. Tikėdami savo artumu su Rusijos kraujo broliais, jie supranta, kad jų keliai išsiskyrė, teigia amerikietis tyrinėtojas.
Latvijos rusų ir rusakalbių bendruomenės nėra vienalytės. Galiausiai, kiekvienas bendruomenės atstovas pats priima sprendimą, kokią taktiką pasirinkti. Latvijos rusų bendruomenės prezidentas Viačeslavas Altuchovas išskiria keturis tradicinius kelius, kuriuos renkasi rusakalbiai šalies gyventojai:
-
visiškos asimiliacijos kelias;
-
socialiai nuskriaustųjų kelias;
-
emigracijos kelias;
-
rusų Latvijos piliečių kelias.
[http://www.latvija.sitecity.ru/ltext_2009114608.phtml?p_ident=ltext_2009114608.p_2009140449]
Pasak V. Altuchovo, visiškos asimiliacijos kelią pasirenka tie, kurie nusprendžia atitrūkti nuo Rusijos, jos kalbos ir kultūros. Tokie individai faktiškai susitapatina su tautine dauguma, įsilieja į ją ir jau nebeveikia tautinės rusų bendruomenės kontekste. Socialiai nuskriaustųjų strategijos dažniausiai laikosi vyresnio amžiaus žmonės ir jaunosios kartos atstovai, nerandantys sau vietos naujojo gyvenimo realijose. Šios grupės žmonėms yra būdinga stipri sovietmečio nostalgija. Emigracijos kelią pasirenka jaunesnio amžiaus žmonės. Be to, kaip pabrėžia V. Altuchovas, emigracija vyksta į skirtingas puses kas bando ieškoti laimės istorinėje tėvynėje, o kas pasirenka kitas Europos Sąjungos šalis. Rusų Latvijos piliečių kelias atrodo V. Altuchovui pats tinkamiausias. Jį, pasak Latvijos rusų bendruomenės prezidento, pasirenka tie, kas sieja savo ateitį su šita šalimi, tačiau neketina asimiliuotis.
Šių kelių analizė leidžia tikėtis, kad ypač opi rusų bendruomenės Latvijoje problema galiausiai išnyks, nors jos išnykimo sparta ir priklauso nuo skirtingų faktorių. Pirmiausia, asimiliacijos ir emigracijos procesai potencialiai sumažins pačią bendruomenę (o kartu ir jos įtaką bei susijusias su tuo Latvijos valdžios baimes). Žinoma, socialiai nuskriaustųjų kategorija niekur nedings. Ja ir toliau bandys naudotis Maskva, siekdama įgyvendinti savo tikslus, tačiau kiek efektyvūs gali būti tie bandymai, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai Latvijos valdžios struktūros plėtos dialogą su kita, potencialiai lojalia, rusų bendruomenės dalimi.
Nenuginčijama, kad Latvijos valdžios ir rusų (bei plačiau rusakalbės) bendruomenės santykiai iki šiol aptemdyti skriaudų šešėlio. Pilietybės klausimas tapo rusų bendruomenei dideliu psichologiniu smūgiu (dešimtys tūkstančių žmonių pasijuto pripažinti antrarūšiais). Taip pat galima suprasti ir Latvijos baimę dėl galimo rusų tautinės bendruomenės virtimo penktąja kolona ir numanomos jos įtakos šalies politikai (įvykiai kaimyninėje Estijoje praėjusių metų pavasarį veikiausiai tik sustiprino šią baimę). Išsklaidyti abipusę įtampą ir nesupratimą šioje situacijoje greičiausiai galėtų tik rimtas ir atviras dialogas.
P.S., arba latviai Rusijoje
Kalbėti apie rusų problemas Latvijoje yra įprasta, tačiau, atrodo, mažai ką domina, kaip gyvena latviai Rusijoje. Tikriausiai kalbėti apie latvių problemą Rusijoje būtų pernelyg drąsu, nes, paskutiniojo Rusijos gyventojų visuotinio surašymo 2002 metais duomenimis, Rusijos Federacijoje gyveno 28 520 latvių, t. y. vos 0,02 proc. visų gyventojų.
Pasak Rusijos latvių kongreso prezidentės Laumos Vlasovos, pagrindinė problema, su kuria susiduria latvių bendruomenė, yra ta, kad daugelis jos narių nebemoka latvių kalbos [http://www.latlat.sitecity.ru/ltext_2309225158.phtml?p_ident=ltext_2309225158.p_2309232053]. Nyksta etninis ir kultūrinis identitetas. L. Vlasovos manymu, Rusija yra pernelyg daugiatautė valstybė, kad ypač mažos tautinės bendruomenės galėtų efektyviai išsaugoti savo savitumą. Daugelis latvių bendruomenės narių pasirinko asimiliacijos kelią. Kiti, Latvijai atkūrus nepriklausomybę, sugrįžo į savo istorinę tėvynę.
L. Vlasova nurodo, kad latviai Rusijoje pasižymi lojalumu. Jai būtų nesuprantama bendruomenė, gyvenanti kitoje šalyje ir grindžianti savo santykius su ta šalimi nacionalistinėmis nuotaikomis. Latviai gyvena Rusijoje kaip šios valstybės piliečiai ir visus Rusijos sunkumus vertina kaip savo pačių sunkumus, teigia L. Vlasova.
2007 metų duomenys apie Latvijos respublikos gyventojų pilietybę
Latvijos piliečiai |
1 848 354 (81,02 proc.) |
Latvijos nepiliečiai |
392 292 (17,2 proc.) |
Rusijos Federacijos piliečiai |
27 008 (1,18 proc.) |
Lietuvos piliečiai |
2 975 (0,13 proc.) |
Ukrainos piliečiai |
2 546 (0,11 proc.) |
Baltarusijos piliečiai |
1 755 (0,08 proc.) |
Estijos piliečiai |
791 (0,04 proc.) |
Lenkijos piliečiai |
284 (0,01 proc.) |
JAV piliečiai |
515 (0,02 proc.) |
Vokietijos piliečiai |
631 (0,03 proc.) |
Kitų šalių piliečiai |
4 164 (0,18 proc.) |
2007 metų duomenys apie Latvijos respublikos gyventojų etninę priklausomybę
Latviai |
1 346 686 (59 proc.) |
Rusai |
645 435 (28,3 proc.) |
Baltarusiai |
85 274 (3,7 proc.) |
Ukrainiečiai |
57 642 (2,5 proc.) |
Lenkai |
54 744 (2,4 proc.) |
Lietuviai |
30 975 (1,4 proc.) |
Žydai |
10 291 (0,5 proc.) |
Romai |
8 545 (0,4 proc.) |
Vokiečiai |
4 215 (0,2 proc.) |
Estai |
2 496 (0,1 proc.) |
Kiti |
35 002 (1,5 proc.) |
Pagal: http://www.csb.gov.lv/
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |