Rusai Latvijoje

Latvijoje gyvena apie 2,3 mln. žmonių, iš jų tik apie 1,4 mln. (apie 60 proc.) yra latviai.  Kiti šalies gyventojai priskiriami tautinėms mažumoms, iš kurių daugumą sudaro rusai. Be to, rusų kalbą kaip gimtąją vartoja nemažai čia gyvenančių kitų tautinių mažumų atstovų. Dėl tokios diferenciacijos latviai kai kuriuose savo šalies miestuose faktiškai sudaro etninę ir kalbinę mažumą. Tai lėmė griežtą Latvijos Respublikos požiūrį į pilietybės suteikimo klausimą.

1993 metų duomenimis, Latvijos pilietybę turėjo tik apie 66 proc. šalies gyventojų. Vadinamaisiais „nepiliečiais“ (toks statusas oficialiai įtvirtintas 1995 metais) buvo 715 tūkst. žmonių – apie 70 proc. Latvijoje gyvenančių kitataučių. Turimais duomenimis, 2000 metų liepos 1 dieną šalyje gyveno 503 462 „nepiliečiai“. Statistiniai duomenys rodo, kad per 1992–1998 metus iš Latvijos išvyko 120 tūkst. žmonių, apie 40 tūkst. žmonių, likusių gyventi šalyje, įgijo kitų buvusių sovietinių respublikų pilietybę. Iki 2000 m. rugpjūčio 1 d. natūralizacijos procedūrą perėjo apie 33 tūkst. žmonių.

Pateikti statistiniai duomenys, nors ir nėra naujausi, atspindi bendrą tendenciją, vyraujančią Latvijoje. Laikotarpis iki 2000 metų yra statistiškai svarbus, nes tai buvo savotiškas apsisprendimo metas. „Nepiliečiai“ turėjo pakankamai laiko nutarti, kokį kelią pasirenka – emigruoti, bandyti gauti kitos šalies pilietybę, siekti Latvijos Respublikos pilietybės per natūralizacijos procesą, o gal ir šiaip apatiškai nieko nedaryti, tenkinantis „nepiliečio“ statusu.

Žiūrint į pačią naujausią statistiką, akivaizdu, kad „nepiliečių“ skaičius Latvijoje mažėja. 2007 metų duomenimis, Latvijos „nepiliečio“ statusą turėjo 392 282 žmonės (17,2 proc. šalies gyventojų). Kartu ženkliai padidėjo ir Latvijos piliečių skaičius – iki 81,02 proc. šalies gyventojų. Tai leidžia teigti, kad problema yra sprendžiama, tačiau galutinai išspręsti jos taip ir nepavyko.

Amerikiečių tyrinėtojas Robertas Sondersas savo darbe „Naujieji rusai Latvijoje“ [http://www.globalaffairs.ru/numbers/21/6013.html] išskyrė tris pasaulius, egzistuojančius šiandienos Latvijos visuomenėje:

• etninių latvių pasaulis – jo atstovai turi visas pilietines teises;
  
  
• rusai/rusakalbiai be pilietybės – siejantys savo lūkesčius su Rusija;
  
  
• „sulatvėję“ rusai – rusai ir rusakalbiai, turintys Latvijos pilietybę (tačiau susiduriantys su standartinėmis tautinių mažumų problemomis).

Pasak R. Sonderso, trečioji grupė tampa vis gausesnė. Tyrinėtojas yra linkęs vadinti šios grupės atstovus „globalistais“, nes iš esmės jie neturi stiprios psichologinės sąsajos nei su Rusija, nei su Latvija.

Psichologinės rusų bendruomenės problemos

„Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje“ nurodoma, jog „pakantumo ir tarpusavio supratimo klimato sukūrimas būtinas, kad kultūros įvairovė taptų kiekvienos visuomenės turtinimo, o ne jos susiskaldymo šaltiniu ir veiksniu“ [http://www.tmid.lt/index.php?page_id=253]. Tačiau, atrodo, rusakalbėms tautinėms bendruomenėms ir Latvijos Respublikai sukurti tokį „tarpusavio supratimo klimatą“ kol kas nelabai sekasi. Siekiant geriau suprasti Latvijoje susiklosčiusios situacijos sudėtingumą, vertėtų pažvelgti į bendras psichologines problemas, su kuriomis susiduria rusų tautinės bendruomenės (ir ne tik Latvijoje). Tų problemų ištakų reikėtų ieškoti istorinėje plotmėje.

Sovietų Sąjungos žlugimas įsupo sudėtingus pokyčių procesus. Jeigu laikytume Sovietų Sąjungą vieningu geopolitiniu dariniu – viena šalimi, – tai visai pagrįstai galima teigti, kad rusai šiame darinyje užėmė dominuojančios tautos (tautinės daugumos) poziciją. Kitų sovietinių respublikų nacionaliniai branduoliai galėjo būti laikomi tik kompaktiškai gyvenančiomis tautinėmis mažumomis. Visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje vyravo rusų kalba.

Sovietų Sąjungos žlugimas pakeitė bendrą vaizdą. Rusų tautybės žmonės, ir buvusiose sovietinėse respublikose įpratę priskirti save prie vyraujančios daugumos, staiga atsidūrė tautinės mažumos padėtyje (kitoje kalbinėje ir kultūrinėje erdvėje). Prie tokių pokyčių ypač sunku buvo prisitaikyti vyresnio amžiaus žmonėms.

Kalbinis aspektas čia minimas neatsitiktinai. Viena rimtesnių problemų, su kuria susiduria vyresnio amžiaus Latvijos „nepiliečiai“, yra valstybinės kalbos nemokėjimas, ir tai apsunkina jų galimybę pereiti natūralizacijos procesą. Žinoma, kad „tie, kurie vartoja daugumos kalbą, neturi paskato mokytis mažumos kalbos. Tad dvikalbystė yra labiau būdingas mažumos atstovų bruožas“ [The Baltic Sea Region. Cultures, Politics, Societies. Uppsala, 2002, p. 240]. Kaip jau buvo minėta, sovietmečiu rusai ir rusakalbiai žmonės Latvijoje psichologiškai priskyrė save prie tautinės daugumos (Sovietų Sąjungos kontekste), todėl situacijai pasikeitus iš esmės buvo visiškai nepasirengę naujam – tautinės mažumos – vaidmeniui. Dalis rusų bendruomenės Latvijoje vis dar mėgina užimti daugumos atstovų poziciją. Čia ir iškyla pagrindinės konfliktinės situacijos: atsiranda reikalavimai suteikti rusų kalbai ypatingą statusą, vyksta įnirtinga kova dėl „švietimo rusų kalba“ ir pan. Tokie šios bendruomenės atstovai yra linkę vertinti natūralizacijos procesą kaip žeminantį, o disponavimas „nepiliečio“ statusu tampa savotiška protesto forma.

Rečiau su tokiomis problemomis susiduria jaunesnioji karta, užaugusi jau nepriklausomoje Latvijoje. Dauguma jaunųjų rusų bendruomenės atstovų gerai kalba latviškai, yra pakankamai integruoti į Latvijos visuomenę. Natūralizacijos procesas jiems nebūtų problema (pastaruoju metu Latvija šią procedūrą supaprastino, ypač „nepiliečių“ vaikams, gimusiems jau po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo), tačiau jų galutinis apsisprendimas neretai priklauso nuo tėvų pozicijos. Be to, nereikia pamiršti, kad „nepiliečio“ statusas turi ir vieną savotišką privalumą – „nepilietis“ nešaukiamas tarnauti kariuomenėje.

Rusų bendruomenės kelias

Tautinės mažumos bendruomenės atstovų mąstymas skiriasi nuo metropolijos atstovų mąstymo. Faktiškai procesus, kurie vyko Latvijos rusų bendruomenėje, galima būtų laikyti mąstymo pasikeitimo procesais. R. Sondersas nurodo, kad, tyrinėdamas Baltijos šalių rusų bendruomenę, rusų pasąmonėje aptiko „įtrūkimą“. „Tikėdami savo artumu su Rusijos kraujo broliais, jie supranta, kad jų keliai išsiskyrė“, – teigia amerikietis tyrinėtojas.

Latvijos rusų ir rusakalbių bendruomenės nėra vienalytės. Galiausiai, kiekvienas bendruomenės atstovas pats priima sprendimą, kokią taktiką pasirinkti. Latvijos rusų bendruomenės prezidentas Viačeslavas Altuchovas išskiria keturis tradicinius kelius, kuriuos renkasi rusakalbiai šalies gyventojai:

• visiškos asimiliacijos kelias;
  
  
• „socialiai nuskriaustųjų“ kelias;
  
  
• emigracijos kelias;
  
  
• rusų – Latvijos piliečių kelias.

[http://www.latvija.sitecity.ru/ltext_2009114608.phtml?p_ident=ltext_2009114608.p_2009140449]

Pasak V. Altuchovo, visiškos asimiliacijos kelią pasirenka tie, kurie nusprendžia atitrūkti nuo Rusijos, jos kalbos ir kultūros. Tokie individai faktiškai susitapatina su tautine dauguma, įsilieja į ją ir jau nebeveikia tautinės rusų bendruomenės kontekste. „Socialiai nuskriaustųjų“ strategijos dažniausiai laikosi vyresnio amžiaus žmonės ir jaunosios kartos atstovai, nerandantys sau vietos naujojo gyvenimo realijose. Šios grupės žmonėms yra būdinga stipri sovietmečio nostalgija. Emigracijos kelią pasirenka jaunesnio amžiaus žmonės. Be to, kaip pabrėžia V. Altuchovas, emigracija vyksta į skirtingas puses – kas bando ieškoti laimės istorinėje tėvynėje, o kas pasirenka kitas Europos Sąjungos šalis. Rusų – Latvijos piliečių kelias atrodo V. Altuchovui pats tinkamiausias. Jį, pasak Latvijos rusų bendruomenės prezidento, pasirenka tie, kas „sieja savo ateitį su šita šalimi, tačiau neketina asimiliuotis“.

Šių kelių analizė leidžia tikėtis, kad ypač opi rusų bendruomenės Latvijoje problema galiausiai išnyks, nors jos išnykimo sparta ir priklauso nuo skirtingų faktorių. Pirmiausia, asimiliacijos ir emigracijos procesai potencialiai sumažins pačią bendruomenę (o kartu ir jos įtaką bei susijusias su tuo Latvijos valdžios baimes). Žinoma, „socialiai nuskriaustųjų“ kategorija niekur nedings. Ja ir toliau bandys naudotis Maskva, siekdama įgyvendinti savo tikslus, tačiau kiek efektyvūs gali būti tie bandymai, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai Latvijos valdžios struktūros plėtos dialogą su kita, potencialiai lojalia, rusų bendruomenės dalimi.

Nenuginčijama, kad Latvijos valdžios ir rusų (bei plačiau – rusakalbės) bendruomenės santykiai iki šiol aptemdyti skriaudų šešėlio. Pilietybės klausimas tapo rusų bendruomenei dideliu psichologiniu smūgiu (dešimtys tūkstančių žmonių pasijuto pripažinti antrarūšiais). Taip pat galima suprasti ir Latvijos baimę dėl galimo rusų tautinės bendruomenės virtimo „penktąja kolona“ ir numanomos jos įtakos šalies politikai (įvykiai kaimyninėje Estijoje praėjusių metų pavasarį veikiausiai tik sustiprino šią baimę). Išsklaidyti abipusę įtampą ir nesupratimą šioje situacijoje greičiausiai galėtų tik rimtas ir atviras dialogas.

P.S., arba latviai Rusijoje

Kalbėti apie rusų problemas Latvijoje yra įprasta, tačiau, atrodo, mažai ką domina, kaip gyvena latviai Rusijoje. Tikriausiai kalbėti apie „latvių problemą“ Rusijoje būtų pernelyg drąsu, nes, paskutiniojo Rusijos gyventojų visuotinio surašymo 2002 metais duomenimis, Rusijos Federacijoje gyveno 28 520 latvių, t. y. vos 0,02 proc. visų gyventojų.

Pasak Rusijos latvių kongreso prezidentės Laumos Vlasovos, pagrindinė problema, su kuria susiduria latvių bendruomenė, yra ta, kad daugelis jos narių nebemoka latvių kalbos [http://www.latlat.sitecity.ru/ltext_2309225158.phtml?p_ident=ltext_2309225158.p_2309232053]. Nyksta etninis ir kultūrinis identitetas. L. Vlasovos manymu, Rusija yra pernelyg daugiatautė valstybė, kad ypač mažos tautinės bendruomenės galėtų efektyviai išsaugoti savo savitumą. Daugelis latvių bendruomenės narių pasirinko asimiliacijos kelią. Kiti, Latvijai atkūrus nepriklausomybę, sugrįžo į savo istorinę tėvynę.

L. Vlasova nurodo, kad latviai Rusijoje pasižymi lojalumu. Jai būtų nesuprantama bendruomenė, gyvenanti kitoje šalyje ir grindžianti savo santykius su ta šalimi nacionalistinėmis nuotaikomis. „Latviai gyvena Rusijoje kaip šios valstybės piliečiai ir visus Rusijos sunkumus vertina kaip savo pačių sunkumus“, – teigia L. Vlasova.

2007 metų duomenys apie Latvijos respublikos gyventojų pilietybę

2007 metų duomenys apie Latvijos respublikos gyventojų etninę priklausomybę

Pagal: http://www.csb.gov.lv/

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.