Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Naujasis Rusijos prezidentas perims nepavydėtiną užsienio politikos palikimą (8)

Valentinas Mitė
2008 02 04

Tikriausiai tik Sovietų Sąjunga anuomet taip nesutarė su Vakarais ir turėjo tokias ambicijas kaip dabar Rusija baigiantis Vladimiro Putino valdymui. Atrodo, V. Putinas tikrai padarė viską, kad Rusija ir Vakarai atsidurtų netoli šaltojo karo ribos. Žinoma, apie tiesiogines analogijas kalbėti būtų nekorektiška, nes Rusija nei kariniu, nei ekonominiu, nei demografiniu atžvilgiu Sovietų Sąjungai neprilygsta. Jos jėga slypi tik aukštose naftos ir dujų kainose. Tačiau tai ilgalaikio suklestėjimo šaliai neatneš, greičiau problemas, kylančias iš iškreipto politinės ir ūkinės realybės supratimo.

O ir pasaulis yra nebe tas, koks buvo prieš kokių 20 metų, kai jame vyko tik dviejų ideologinių stovyklų kova – dabar jame Sovietų Sąjungai vietos nebėra. Šiuo metu padėtis daug sudėtingesnė – netrukus Kinija taps pačia galingiausia pasaulio ūkine galybe, galutinai nublokšdama Rusiją į trečiaeilių valstybių gretas. Be to, politinės ideologijos, taip pat ir Rusijoje stiprėjantis nacionalizmas šiandienos pasaulyje turi vis mažesnę reikšmę, užleisdami vietą religijoms, ypač islamui, kuris Rusijai potencialiai kelia labai didelę grėsmę.

Tačiau dabartinės Kremliaus vadovybės ambicijos tokios, lyg nuo L. Brežnevo laikų niekas nebūtų pasikeitę. Rusija elgiasi taip, lyg ir toliau ji būtų supervalstybė ir jos nuomonė būtų svarbi visuose pasaulio reikaluose. Paskutiniaisiais V. Putino valdymo metais aiškiai pastebima Maskvos tendencija prieštarauti visoms svarbiausioms Vakarų politikos nuostatoms. Kremliaus pozicija yra viena svarbiausių priežasčių, neleidžiančių sukurti vieningą frontą prieš branduolinio ginklo siekiantį Iraną. Skirtingas nei daugumos valstybių Kremliaus požiūris tapo rimtu kliuviniu Kosovo problemos sprendimui. Aktyvūs Rusijos veiksmai Europos Sąjungoje skaldo šį besikuriantį darinį, neleisdami ES tapti rimta ir vieninga politine jėga. Sąjungos valstybėms skaldyti Rusija ypač veiksmingai naudoja savo energetinius resursus, vienas malonindama ir bausdama tas, kurios, kaip Kremlius mano, turėtų būti draugiškesnės Rusijai. Prie pirmųjų priklauso Vokietija ir Bulgarija, prie antrųjų, be abejonės, Lenkija ir Baltijos valstybės.

Vis dėlto Rusijos santykius su Europos Sąjunga dar galima pavadinti daugmaž pakenčiamais, tačiau santykiai su Jungtinėmis Valstijomis valdant V. Putinui pablogėjo labai stipriai. Kremlius praktiškai visoms Amerikos užsienio politikos iniciatyvoms sako „ne“. Maskvos nepritarimas JAV invazijai Irake nieko nestebina: juk daugelis Vakarų valstybių taip pat nemato reikalo pritarti George‘o W. Busho nuotykiams buvusioje Mesopotamijoje. Tačiau stebina V. Putino draugystė su Venesuela ir Iranu, taip pat isteriška Maskvos pozicija Amerikos priešraketinės gynybos sistemos atžvilgiu bei priešinimasis beveik simbolinių bazių statybai Lenkijoje ir Čekijoje. Kai kada atrodo, jog padėtis tokia rimta, kad NATO divizijos jau plūsta per Rusijos sienas. Tačiau praktiškai JAV priešraketinė gynybos sistema dar nėra iki galo išbandyta ir Rusijai tikrai nekelia jokios karinės grėsmės. Kremliaus isterijos priežastis kita – Maskva nenori sutikti net su simboliniu Amerikos buvimu savo buvusių satelitų teritorijose. O tai, ko gero, ir yra svarbiausia priežastis, kodėl JAV priešraketinės gynybos bazės turi įsikurti Rytų Europoje. Rusijai vieną kartą turėtų būti aiškiai parodyta, kad Rytų Europa nėra jos įtakos sferoje ir jos nurodymų čia nėra klausoma.

Didžiausia dabartinės Rusijos problema ta, kad ji, nebebūdama supervalstybė, ir toliau bando elgtis kaip pasaulio galybė. Vakarai, jei norėtų, galėtų nekreipti į tokią Rusijos pozą dėmesio, tačiau, deja, daugeliu atvejų pasiduoda Kremliaus psichologinio karo specialistų įtakai. Galbūt Vakarams taip pat reikia laiko priprasti, kad Rusija nebėra tokia reikšminga kaip anksčiau.

Sunkiau yra artimiausiems Rusijos kaimynams – Ukrainai, Pietų Kaukazui, Baltarusijai, Vidurio Azijos valstybėms, – kuriuos Rusija gali spausti visu savo svoriu ir priversti (arba bent jau mėginti versti) šokti pagal Kremliaus dūdelę. Rusija vadinamajame „artimajame užsienyje“ turi daugybę galimybių spausti kaimynus, ne tik pasitelkdama naftos ar dujų resursus. Nuo SSRS subyrėjimo laikų vegetuoja tokios neaiškios Rusijos išlaikomos „valstybėlės“ kaip Padnestrė, Pietų Osetija ar Abchazija, kuriomis naudojantis galima spausti neparankius politikus. Tačiau net ir šioje srityje Rusijos galimybės nėra begalinės – Maskva negali remti Padnestrės ir Gruzijos separatistų be galo ir be krašto. Tokia parama logiškai turėtų reikšti ir liberalesnę Maskvos politiką savo federacijos subjektų atžvilgiu – sakykim, Totorijos arba Čečėnijos, bet tai sunku įsivaizduoti net lakiausios vaizduotės analitikams. Vien dėl to Kremliaus parama Serbijai Kosovo nepriklausomybės atveju bus labai ribota ir vargu ar didesnė nei skambūs žodžiai iš tarptautinių tribūnų.

Taigi, naujoji Rusijos vyriausybė ir naujasis prezidentas susidurs su nepavydėtina Rusijos užsienio politikos padėtimi – šizofrenišku neatitikimu tarp galimybių ir pretenzijų likti supervalstybe. Kaip tai pavyks suderinti, sunku pasakyti, juk reali valdžia bent didele dalimi liks būsimojo ministro pirmininko V. Putino, kuris tokią padėtį ir sukūrė, rankose. Beje, V. Putino „laimėjimas“ yra ir tai, kad Rusija, pretenduodama būti supervalstybe, praktiškai neturi sąjungininkų. Nebent sąjungininkais laikytume Baltarusiją, Vidurio Azijos valstybes ar Venesuelą.

Kitas klausimas – kas spręs tas nelengvas Rusijos užsienio politikos dilemas? Pagal dabar vyraujančią Vakaruose logiką – V. Putinas, kuris praktiškai turėtų likti šalies vadovu, vadovaudamas vyriausybei. Tačiau yra vienas mažas „bet“. Pagal seną Rusijos tradiciją valdovas – nesvarbu, imperatorius ar kas nors kitas – sėdi Kremliuje. V. Putinui iš Kremliaus teks išsikelti į Vyriausybės pastatą, bet ar palikęs Kremlių jis ir toliau liks valdovu?

Kitaip tariant, nėra aišku, ar iki šiol vykdyta Rusijos užsienio politika bus tęsiama ir po rinkimų. Jeigu ne, kokia politika bus vykdoma ir kas ją vykdys, nėra žinoma.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 8)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras