Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Nevakarietiški populizmo pavojai

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2008 02 08

Septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tradicinės, nuo XIX a. pabaigos Vakarų Europoje dominavusios politinės partijos ėmė jausti vertybinę ir, svarbiausia, rinkėjų paramos krizę. 1968 m. studentų neramumai, Vakarų pasaulio industrializacijos sukelti padariniai, visų pirma susiję su ekologija, įnešė į politinę dienotvarkę klausimus, kurių nenumatė nei liberalai, nei konservatoriai, nei pagrindinės kairiųjų kryptys – socialdemokratai ir komunistai. Be to, minėtieji impulsai parodė, kad nauji iššūkiai, su kuriais tenka susidurti modernioms Vakarų visuomenėms, keičia ir jų socialinę stratifikaciją, susiformavusią prieš šimtmetį. Tradicinės partijos atstovavo tai, jau nusistovėjusiai sanklodai, todėl natūralu, kad nauji uždaviniai, bent jau pradiniu jų atsiradimo laikotarpiu, joms pasirodė sunkiai išsprendžiami.

Kaip tik tuo laikotarpiu, t. y. septintame XX a. dešimtmetyje, į tuo metu dar Vokietijos Federacinės Respublikos politinę sistemą įsiveržė Žaliųjų partija, Prancūzijoje atsirado prieš juodaodžių imigraciją nusistačiusių dešiniųjų radikalų užuomazgos, o daugelyje kitų Vakarų Europos šalių politinę dienotvarkę „okupavo“ postmodernistinėmis pavadintos, tačiau populizmu „kvepėjusios“ idėjos.

Žvelgiant į čia aprašytas tendencijas iš kiek daugiau nei trisdešimties metų perspektyvos, galima pasakyti, kad Vokietijos žalieji taip ir liko bene vieninteliai, sugebėję tas postmodernistines vertybes įtvirtinti realioje politinėje veikloje. Nors šiandien šią partiją su ekologija sieja, ko gero, tik pavadinimas. Visa kita, kas prasidėjo Paryžiuje 1968 m., taip ir nepraaugo populistinių svaičiojimų lygio ir ilgainiui arba niveliavosi su kiek atsinaujinusiomis senosiomis partinėmis sistemomis, arba paprasčiausiai išnyko savotišku kvapu persismelkusiuose Kristianijos kvartaluose.

Atrodo, kas gi gali būti bendro tarp prieš daugiau nei trisdešimt metų postmodernistinę revoliuciją patyrusios Vakarų Europos ir šiandieninės Lietuvos, krečiamos iki šleikštulio įkyrėjusių politinių skandalų? Juk akivaizdu, kad politinės kultūros, žiniasklaidos objektyvumo, pilietinio aktyvumo srityse mus nuo Vakarų skiria tas pats trisdešimtmetis. Tačiau bendra paralelė yra ir ją įkūnija šiandien Lietuvoje kur kas dažniau nei septintąjį dešimtmetį Vakarų Europoje linksniuojamas žodis – populizmas, savaime reiškiantis ir labai rimtą iššūkį sąlyginai tradicinėms Lietuvos politinėms partijoms.

Šiandien neretas socialdemokratas, liberalas centristas, konservatorius ar netgi krikščionis demokratas nepraleidžia progos visus naujai iškilusius kolegas ar oponentus apkaltinti būtent populizmu, nerealių pažadų dalinimu bei visuomenės mulkinimu. Gediminas Kirkilas ir Andrius Kubilius šioje srityje, ko gero, bus pasiekę didžiausių aukštumų. Tačiau lazda visuomet turi du galus. Ir jei atsigręšime į tą neilgą kelią, kurį nuo Atgimimo pradžios nuėjo partijos ir visa Lietuvos politinė sistema, aiškiai pamatysime, kad ne kas kitas, o kaip tik didžiosiomis save titulavusios politinės jėgos sudarė visas sąlygas vedamiems populizmo į politinį olimpą įkopti socialliberalams (NS(SL)) bei liberalams demokratams (LDP). Pastarieji, savo ruožtu, jau nutiesė kelią „darbiečiams“ (DP) bei įvairaus plauko radikalams, savo akcijomis gąsdinantiems Šiaulių gyventojus ar Ukmergės jaunimą.

Senesnių partijų „nuopelnų“ sąrašas gali būti kiek ilgesnis. Juk ne kas kitas, o konservatoriai (TS) ir dabartiniai liberalai centristai (LCS) savo laiku politikoje užgrūdino Rolandą Paksą. Tie patys konservatoriai savo valdymo laikotarpiu galutinai suskaldė ir iš didžiosios politikos išstūmė, atrodytų, didžiules galimybes Lietuvoje turėjusius krikščionis demokratus. LSDP, savo ruožtu, nepasidrovėjo dėl grįžimo į valdžią susidėti su NS(SL), kuri kadaise garsiai protestavo prieš NATO Lietuvai keliamus reikalavimus, „protegavo“ švietimo finansavimą ir t. t.

Dar kartą prabilti apie populizmą net ir visuotinio bei dažnai betikslio šio žodžio linksniavimo sraute verčia šių metų svarba tiek trumpalaikei, tiek ir ilgalaikei Lietuvos raidai. Nauji Prezidento ir Seimo rinkimai šiandien yra dar vienas iššūkis senosioms Lietuvos partijoms, nes per praėjusius savivaldybių tarybų ir Seimo rinkimus, kaip ir Prezidentu išrinkus R. Paksą, ši kova buvo akivaizdžiai pralaimėta. Dar vienas pralaimėjimas, kurį visu garsu pranašauja visuomenės nuomonės apklausos, Lietuvos raidą gali pakreipti visai kitu keliu, palyginti su tuo, kuriuo nuėjo Vakarų Europa prieš trisdešimt metų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras