Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Gruzijos ir Ukrainos NATO perspektyvos (1)

Arūnas Spraunius
2008 02 12

Nors abi šias šalis sieja tokia pati sovietinė praeitis, tai dvi skirtingos valstybės. Neišleidžiant iš akių panašios patirties ir vienodos starto pozicijos, perspektyvas tapti Aljanso narėmis reikėtų vertinti atsižvelgiant į jų unikalią dabartinę padėtį. Be to, Rytų bei Vidurio Europos šalių integravimosi į Vakarus schemoje kitas žingsnis buvo įstojimas į Europos Sąjungą (ES). Paskutinės visą šį „paketą“ įveikė Rumunija ir Bulgarija, ES narėmis tapusios 2007-aisiais. Atrodo, kad į kitą pretendentų integruotis į Vakarų struktūras „krepšelį“ patenka Gruzija ir Ukraina.

Ukrainos lyderiams reikia būti labai atsargiems ir daug laviruoti, nes reikalai su ėjimu NATO ir apskritai Vakarų link šioje valstybėje nėra paprasti. Tiesa, sausio pabaigoje informacinė agentūra „Reuters“ pastebėjo, kad Ukrainos provakarietiški pastarųjų metų žingsniai jau ima duoti rezultatų: sėkmingai baigusi derybas, nuo vasario mėnesio šalis tapo Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare. Čia galima priminti, kad Ukrainos provakarietiška orientacija labai nepatenkinta kaimynė Rusija dėl narystės PPO derėtis niekaip nebaigia. Jau artimiausią mėnesį prasidės Ukrainos derybos dėl Laisvosios prekybos sutarties su ES. Ukrainai, kurios beveik pusė viso importo yra iš Sąjungos šalių, be abejo, tai bus naudinga.

Ukraina yra svarbi ES energetinių išteklių tranzito šalis. Pirmojo oficialaus vizito į ES institucijas atvykusi Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenko Briuselyje pareiškė, kad jos šalis nesitaikstys su šešėliniais energetikos magnatais ir kovos dėl viso regiono bei ES energetinės nepriklausomybės. Vis dėlto nė vienas ES pareigūnas neužsiminė apie kada nors galimas derybas dėl Ukrainos narystės ES.

Ukrainos užsienio reikalų ministras Volodymyras Ohryzka sausio viduryje NATO generaliniam sekretoriui Jaapui de Hoopui Scheferiui įteikė visų trijų aukščiausių šalies vadovų (Prezidento, Aukščiausiosios Rados pirmininko ir Ministrės pirmininkės) pasirašytą prašymą leisti prisijungti prie NATO narystės veiksmų plano. Bet Ukrainos opozicija, protestuodama prieš NATO, sausio 25-ąją sutrikdė parlamento posėdį. Maždaug dvi dešimtys deputatų blokavo parlamento pirmininko darbo vietą ir kėdėmis užtvėrė įėjimą į plenarinių posėdžių salę. Plakatai skelbė: „NATO – ne“, „NATO – niekada“ ir „NATO – šalin nuo Juodosios jūros“. Šalia parlamento pastato NATO priešininkai ir šalininkai surengė demonstracijas. Rusija taip pat įspėjo Ukrainą dėl jungimosi prie NATO. Tai esą turės neigiamų padarinių dvišaliams santykiams. Rusijos Dūma denonsavo tarpvalstybinį susitarimą su Ukraina dėl naudojimosi pastarosios ankstyvojo raketinio antpuolio perspėjimo radiolokacinėmis stotimis. Nors šį sprendimą lėmė daugiausia ekonominiai bei technologiniai motyvai, Rusijos gynybos ministro pavaduotojas Nikolajus Pankovas pareiškė, kad tai esąs atsakymas į skubotą Ukrainos judėjimą NATO link.

Interneto dienraštis „Korrespondent.net“ neseniai panešė, kad Ukrainos saugumo tarnyba sausio 22-ąją užvedė baudžiamąją bylą dėl raginimų pažeisti Ukrainos teritorinį vientisumą. Pasirodo, tuo užsiima vadinamojo susivienijimo „Liaudies frontas Sevastopolis–Krymas–Rusija“ atstovai, raginantys prijungti Krymą prie Rusijos panaudojant jėgą bei pakeisti konstitucinę santvarką šalyje. Praėjusių metų rugsėjį prorusiškų organizacijų atstovai prie Rusijos generalinio konsulato Simferopolyje surengė mitingą-piketą, kuriame, be kitų šūkių, buvo ir raginimų priešintis šalies stojimui į NATO.

Kalbėdama Europos Parlamento užsienio reikalų komiteto posėdyje, J. Tymošenko pripažino, kad trijų aukščiausių Ukrainos vadovų pasirašytas laiškas NATO vadovybei suskaldė Ukrainos visuomenę. Ji taip pat sakė, kad į priekį teks judėti laipsniškos evoliucijos keliu, organizuojant plačią informavimo kampaniją tiek apie NATO, tiek apie Ukrainos tikslus stojant į Aljansą. Pasak Ukrainos ministrės pirmininkės, jos vyriausybės uždavinys – stengtis vytis prarastą laiką, mat integracija į Vakarų struktūras paskutinius porą metų buvo praktiškai sustojusi.

Ministrė pirmininkė, Prezidentas Viktoras Juščenka ir Aukščiausiosios Rados pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pabrėžia, kad Ukrainos sprendimas dėl narystės NATO nebus priimtas be nacionalinio referendumo. Prezidento sekretoriato vadovas Viktoras Baloga konstatavo, jog opozicija (pirmiausia – buvusio premjero Viktoro Janukovyčiaus vadovaujama Regionų partija) stengiasi plėtoti dezinformacijos kampaniją, eskaluodama sovietinės praeities baimes. Kadangi pakvietimo iš NATO dar negauta, taigi ir referendumo organizuoti kol kas nėra pagrindo, todėl siūloma svarstyti plebiscito galimybę, kad opozicija NATO klausimo eskalavimo pretekstu negalėtų destabilizuoti Rados darbo. Įdomu tai, kad besipriešinančio artėjimui link Aljanso V. Janukovyčiaus vyriausybės patvirtinta Ukrainos bendradarbiavimo su NATO programa neprieštarauja šalies narystės NATO siekimo planui. Žodžiu, Ukrainoje vyksta įnirtinga informacinė kova, o klausimas dėl Aljanso pasitelkiamas taip pat ir siekiant vidaus politikos tikslų.

Gruzija referendumą dėl narystės NATO rengė sausio 5 dieną kartu su prezidento rinkimais. Pagal jo rezultatus, 72,5 proc. šalies gyventojų pritaria šalies narystei Aljanse. Sausio 20-ąją kalbėdamas per inauguraciją prezidentu perrinktas Michailas Saakašvilis sakė, kad tauta pasirinkto euroatlantinės integracijos kelią, todėl Gruzija daug tvirtesniais žingsniais eis NATO ir ES link. Gruzija ėmė aktyviau siekti narystės NATO nuo tada, kai M. Saakašvilis 2004 metais pirmą kartą tapo prezidentu. Atrodo, kad, nepaisant negausių protestų, NATO klausimas Gruzijos vidaus politikos kontekste atrodo aiškiau nei Ukrainoje. Gruzijai artėti prie NATO veikiau gali trukdyti jos santykių su Abchazija ir Pietų Osetija bei už jų stovinčia Rusija problemos, taip pat Vakarų partnerių abejonės dėl demokratijos lygio šalyje.

Nepaisant skirtingai vertintinos abiejų pretendenčių padėties ir to sąlygotų unikalių trūkumų bei privalumų, visiems šiems procesams būdinga tam tikra dinamika. Sausio viduryje Kijeve surengtas apskritasis stalas, skirtas Ukrainos, Lenkijos ir Rusijos intelektualų vaidmeniui paskutinio dešimtmečio įvykiuose aptarti. Be abejo, neišvengta ir NATO temos. Pasak jo rengėjų, „Cуспiльнiсть“ fondo prezidento Taraso Petrivo ir centro „Ukrainos barometras“ generalinio direktoriaus Viktoro Neboženkos, iš pradžių net ir daugeliui vietos politikų teko aiškinti, kuriam galui tas NATO reikalingas Ukrainai. Šalyje vis dar nedaug kas žino, kad, tarkime, 90 procentų su stojimu į Aljansą susijusių plano pozicijų kalba apie šalies vidaus reformas žmogaus teisių ir laisvių, teisinėje bei ūkio tobulinimo srityse. Pasak T. Petrivo, šis argumentas skeptikus veikia gana įtikinamai. O naujoji Ukrainos politikų karta stojimą į NATO vertina kaip galimybę modernizuoti šalies visuomenę.

Ukrainos intelektualai turi priekaištų ir pačiam NATO, kol kas menkai ar beveik niekaip nestimuliuojančiam diskusijos, kaip reikiant nepristatančiam savęs Ukrainos visuomenei. Kaip jau pradžioje minėta, nedaug galimybių, kad Ukrainai (o ir Gruzijai) pavyks beveik taip pat pakartoti Baltijos šalių, Vengrijos ar Lenkijos kelią. Tarptautinių santykių ekspertas, 1998–2000 m. buvęs Amerikos pasiuntinys Ukrainoje Stephenas Pfiferis dienraštyje „The International Herald Tribune“ publikuotame straipsnyje „Ukrainai laikas veikti“ (01 25) įtikinėja, kad, nepaisant daugelio nevienareikšmiškai vertintinų aplinkybių, visų 26 NATO narių susitikime Bukarešte šių metų balandį derėtų patvirtinti Ukrainos veiksmų planą siekiant narystės Aljanse. Vykdydama demokratines, ūkio ir karines reformas, ši šalis nuveikė ne mažiau nei Rumunija, Bulgarija, Slovakija ir Albanija 1999-aisiais, kai buvo patvirtinti jų stojimo planai. Britų „The Financial Times“ publikacijoje „V. Juščenka sako, kad Kijevo laikas atėjo“ (01 25) pažymima, kad pagrindinis Ukrainos koziris – demokratija, kuri, šios šalies prezidento požiūriu, nenukentėjo, bet veikiau užsigrūdino per paskutiniu metu vykusius politinius konfliktus.

Be abejo, ginčų ir diskusijų bus dar nemažai. Tame pačiame „The Financial Times“ straipsnyje primenama, kad nepaisant Amerikos palaikymo, kurį šiųmečiame Davoso ekonomikos forume Jungtinių Valstijų sekretorė Condoleezza Rice dar kartą patvirtino V. Juščenkai, kitos NATO šalys veikiausiai ne itin džiūgauja, kad Ukraina vėl garsiai pareiškė apie save. Be abejo, eilinį kartą primenamas Rusijos, ypač įnirtingai pasisakančios prieš Ukrainos narystę NATO, faktorius. Tiesa, Ukrainos prezidentas sako esąs įsitikinęs, kad ilgainiui Rusija sugebės suprasti jo šalies siekį integruotis į Vakarų struktūras. Tik reikia laiko, kaip jo reikėjo, kad ji įstengtų apsiprasti subuvusių Varšuvos sutarties šalių integracija į NATO. Šių metų pradžioje šveicarų laikraštyje „Le Temps“ publikuotame straipsnyje „Kaukazui nereikia į NATO įstojusios Gruzijos“ (01 08) abejojama, kad Gruzija Bukarešte gaus pakvietimą jungtis prie stojimo programos, primenant ir Rusijoje kovą vyksiančius prezidento rinkimus, ir kebeknę dėl Kosovo, kurio nepriklausomybės siekis gali būti įvertintas kaip precedentas to paties siekiančioms Abchazijai bei Pietų Osetijai. Laikraščio manymu, Aljansas gali paprašyti Tbilisį dar pakentėti. O jei jį – beveik neabejotina, kad ir Kijevą...

Dėl beveik neįtikėtino naujojo Ukrainos ir Gruzijos politinio elito užsispyrimo šios trapioje geopolitinėje padėtyje esančios šalys bent jau nesiliauja judėti Vakarų kryptimi. Ir dabar jau paties Aljanso problema, kiek ilgai jis tą užsispyrimą ir kantrybę linkęs bandyti. Juk gali nutikti taip, kad tektų svarstyti temą, kaip ją formuluoja „The Weekly Standart“ publikacijos antraštė: „Kas prarado Ukrainą?“ (01 30).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras