Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nauja Rusijos karinė doktrina: meška stojasi ant kojų! (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2008 02 13

Neseniai Rusijos Generalinio štabo viršininkas Jurijus Balujevskis pasakė gana grėsmingą kalbą: „Mes nieko nesiruošiame pulti, bet manome esant būtina, kad visi mūsų partneriai aiškiai suprastų ir niekas neabejotų, jog dėl Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkų suvereniteto ir teritorinio vientisumo apsaugojimo doktrininių dokumentų numatytais atvejais bus panaudotos karinės pajėgos, taip pat ir preventyviai, įskaitant ir branduolinį ginklą. (...) Karinė jėga gali būti ir turi būti panaudota šalies aukščiausios vadovybės ryžto ginti valstybės interesus demonstravimui ir, kaip kraštutinė priemonė, masiškai panaudota – tada, kai visos kitos priemonės pasirodys esančios neefektyvios.“ Viena vertus, skamba labai agresyviai ir provokuojamai. Kita vertus – panašu į oro drebinimą skambiais žodžiais. Šiame kontekste verta aptarti, kokia bus (galėtų būti) naujoji Rusijos karinė doktrina. 2007 m. apie jos pasirodymą buvo daug kalbama, tačiau ji ligi šiol nepristatyta: egzistuoja tik vadinamieji „nutekinimai“ apie galimą jos turinį.

Nauja daina apie tą patį

Naujoji Rusijos karinė doktrina turėtų skirtis nuo 2000 m. patvirtintosios keliais aspektais, tačiau principinės jos nuostatos (ypač priešų sąrašas), atrodo, liks nepakitusios.

Pirmiausia analitikams kyla klausimas, ar ji bus išimtinai karinio pobūdžio. Tradiciškai yra nusistovėję, kad, pavyzdžiui, užsienio politikos koncepcija ir karinė doktrina yra nacionalinio saugumo strategijos tąsa. Tuomet suprantama, kodėl naujoji Rusijos karinė doktrina ligi šiol nepasirodė – nėra naujos Rusijos nacionalinio saugumo strategijos. Kita vertus, yra nuomonių, kad naujoji karinė doktrina atsiras nepriklausomai nuo to, pasirodys ar ne nacionalinio saugumo strategija, ir taps Rusijos naujo tipo strateginiu dokumentu, apimančiu karines ir politines nuostatas. Jeigu teisingas yra antrasis variantas, tai rodo, kad kariškiai įgauna dar didesnį vaidmenį Rusijos politikoje, nes doktrinos ruošime dalyvauja daugiausia kariniai specialistai iš Karo mokslų akademijos, tačiau abejotina, kad klasikinės dokumentų schemos (hierarchijos) bus atsisakyta.

Pirmasis momentas, turinio prasme skiriantis naująją Rusijos karinę doktriną nuo senosios, yra jos pastovumas. 2000 m. dokumentas buvo pereinamojo pobūdžio, nes kalbėjo apie demokratinės valstybės formavimosi procesą. Naujoje jo redakcijoje turėtų būti parašyta, kad tai tiesiog demokratinės (kad ir kaip ironiškai tai skambėtų), t. y. jau susiformavusios, valstybės karinė doktrina.

Antra, kur kas svarbesnė, naujovė yra kitoks gynybinis doktrinos pobūdis. Kitaip tariant, doktrina ir toliau išliks gynybinė, tačiau dabar Rusija galės „ginti savo piliečius užsienyje, jeigu jiems grės pavojus“. Visų pirma tai susiję su dalyvavimu galimuose Abchazijos ir Pietų Osetijos, kur gyventojų dauguma yra Rusijos piliečiai, konfliktuose. Neatsitiktinai doktrinoje turėtų atsirasti ir teiginys, kad Rusija galės dalyvauti pasienio konfliktuose, kur bus „tarptautinės teisės normų pažeidimų, reiškiančių agresiją  prieš jos piliečius“. Tačiau jau ir pirmąja nuostata Kremlius iš esmės deklaruoja teisę vykdyti karines operacijas svetimose valstybėse (pavyzdžiui, kaip Katare buvo nužudytas Zelimchanas Jandarbijevas).

Trečiasis skirtumas liečia Rusijos sąjungininkus. Naujojoje karinės doktrinos redakcijoje turėtų būti įtvirtinta nuostata, kad Rusija vykdys bendrą gynybinę politiką ne tik su Baltarusija, bet ir „su kitomis NVS šalimis“. Tai reiškia, kad Maskva toliau plėtos tokias „norinčiųjų“ organizacijas kaip Kolektyvinio saugumo sutarties ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos.

Tačiau realiai visa tai yra tik smulkmenos, palyginus su tuo, kad Rusijos priešų sąrašas naujojoje doktrinoje nepasikeis: JAV (imperializmas), NATO (plėtra į Rytus), terorizmas, separatizmas ir t. t. Naujosios doktrinos kūrėjai (pavyzdžiui, Karo mokslų akademijos prezidentas generolas Machmutas Garejevas) savo kalbose leidžia suprasti, kad Rusija nėra nusiteikusi prieš JAV ir NATO, bet yra tiesiog priversta reaguoti į jų veiksmus. „Rūsti realybė ir pragmatizmas privers net labiausiai užsispyrusius kongresmenus dar kartą pagalvoti, kas geriau: turėti Rusiją kaip partnerę ar kaip priešą, kurį reikia neutralizuoti. Tačiau akivaizdi yra ir kita tiesa: šiuolaikiniame pasaulyje nė vienas rimtas klausimas negali būti išspręstas be Rusijos. Ir mums konfrontacija nereikalinga nei su JAV, nei su Vakarais, nei su Rytais“, – sako M. Garejevas. Naujojoje karinėje doktrinoje taip pat galima laukti gražių pasažų apie Rusijos ištikimybę daugiapolio pasaulio idėjai ir taikai visame pasaulyje (panašiai kaip JAV dokumentuose kalbama apie laisvės ir demokratijos plėtrą), kurią turėtų sutvirtinti tarptautinė teisė ir JT. Tačiau į šią logiką niekaip netelpa turinti pasikeisti formuluotė dėl Rusijos pozicijos branduolinio ginklo platinimu klausimu. Ankstesniame dokumente buvo teigiama, kad Rusija remia „universalų branduolinio ginklo neplatinimo režimo pobūdį“. Dabar planuojama parašyti, kad Rusija pasisako tiesiog „prieš branduolinio ginklo ir jo gabenimo priemonių platinimą“. Tai „neįvardinti šaltiniai“ iš Gynybos ministerijos aiškina kaip apsidraudimą, jeigu Iranas sukurtų branduolinį ginklą. Logika šiuo atveju niekinė. Rusija visuomet pasisakė ir pasisako prieš tai, kad Iranas sukurtų savo branduolinę bombą, tačiau naujoji doktrina reikštų, kad ji visai ne prieš tokį situacijos raidos variantą. Ši Rusijos pozicija būtų suprantama, jei karine prasme branduolinis Iranas būtų jai nepavojingas ar naudingas, bet tai yra nesąmonė (nežinia, kas ateis į valdžią Irane, o jis yra ne taip toli nuo Rusijos sienų).

Pagaliau, naujojoje doktrinoje (kaip kalbama, asmeniškai Sergejaus Ivanovo iniciatyva) bus akcentuotas kariuomenės socialinio aprūpinimo klausimas. Šalia to neabejotinai bus kalbama apie konvencinės kariuomenės perginklavimą ir profesionalizavimą kuriant gerai ginkluotas greitojo reagavimo pajėgas, galinčias vienodai sėkmingai spręsti tiek globalias, tiek regionines ir lokalias užduotis (nepamirštant tobulinti branduolinį strateginį potencialą).

Kas iš to?

Ką gi reiškia tokia „planuojama“ Rusijos karinė doktrina? Pirma, ji rodo didesnį Rusijos agresyvumą. Rusija, atrodo, turi grandiozinių planų, susijusių su savo vaidmeniu pasaulyje ir savo kariuomenės pajėgumu (akivaizdus globalaus pobūdžio neoimperializmas). Šiuo atveju nereikėtų užmiršti klasikinės tiesos, kad didėjantis skirtumas tarp ambicijų ir ribotų galimybių yra grėsmė saugumui, galinti tapti politinės destabilizacijos priežastimi. Tačiau dabartinė Rusijos valdžia tikriausiai mano, kad jos galimybės yra neribotos ir ji gali siekti, ko tik siela nori (perfrazuojant žinomą rusišką posakį – jai nafta mušė į galvą).

Sunku būtų paneigti, kad tokia šalis kaip Rusija privalo turėti kariuomenę, galinčią apginti jos suverenitetą nuo galingo išorinio priešo, ir tiesiog kvaila manyti, kad Rusijai ateityje gresia tik lokalinio pobūdžio konfliktai (dar Sun Tzu mokė, kad nereikia nuvertinti savo priešų – esamų ir potencialių). Tačiau svarbu suprasti, ar besistojanti ant kojų meška ruošiasi tik gintis. Atrodo, kad naujoji Rusijos karinė doktrina, palyginus su senuoju jos variantu, primena tvirtovės gynybos vaizdą. Kai Rusija buvo silpna, ji tvirtovės viduryje sukrovė branduolinį potencialą ir tarsi pasakė: „Jeigu nuspręsite užimti tvirtovę ir mes negalėsime atsilaikyti, tai viską susprogdinsime, ir visi žūsime – mums nėra ko prarasti.“ Šiuo metu situacija pasikeitė. Tvirtovės šeimininkai praturtėjo ir vis stiprina savo įgulą (Rusijos žiniasklaida nuolat praneša apie tai, kokios naujos ginkluotės – tankų, šarvuočių, sraigtasparnių, naikintuvų, priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos sistemų, povandeninių laivų ir t. t. – gavo šalies kariuomenė). Dabar jie ne tik nesiruošia susisprogdinti, bet ir numato išorinių išpuolių (minėtasis „savo piliečių interesų užsienyje“ gynimas) galimybę. Ir kas gali garantuoti, kad po kurio laiko šita tvirtovė galutinai nepereis nuo gynybos prie puolimo (bent jau artimiausios aplinkos užkariavimo)? Tikriausiai niekas.

Apibendrinant būtina pabrėžti kelis dalykus (klausimus). Pirma: ar Rusijos planai atitinka jos galimybes? Manytina, kad Rusija pakankamai tvirtai atsistojo ant kojų ir ateityje tik stiprės. Todėl reikia tikėtis galingos meškos. Antra: ar Rusija pereis nuo gynybos prie puolimo? Negalima atmesti tokio varianto (senovinis kinų karo menas visada patarė rengtis blogiausiam variantui). Todėl Vakarams reikėtų nuspręsti, kaip elgtis. Jeigu būtų daroma prielaida, kad Rusijos agresyvumas yra reakcinio pobūdžio, t. y. tiesiogiai priklauso nuo pačių Vakarų veiksmų, tuomet JAV ir sąjungininkams galbūt derėtų peržiūrėti savo planus, kad viskas nesibaigtų didele konfrontacija. Jeigu Rusijos agresyvumas yra nepriklausomas kintamasis, t. y. nulemiamas tik Rusijos galimybių, tuomet reikia kuo greičiau plėsti NATO, taip užsitikrinant strateginį placdarmą meškos sulaikymui. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kokio pobūdžio yra Rusijos agresyvumas, tačiau jeigu reikėtų rinktis iš dviejų variantų, straipsnio autoriaus nuomone, meška pati nepuls, jei nekišamas šautuvas į jos guolį ir juo nemojuojama jai po nosimi. Kaip yra iš tikrųjų, parodys laikas, tačiau diskutuoti galima jau šiandien.

Iš XX amžiaus į XXI amžių

Kaip rašo žinomas Rusijos psichologas ir karinis ekspertas J. V. Gromyka, „...čia veikia principas: arba doktrina kelia tikslus, kuriuos dar reikia pasiekti, arba įtvirtina ir atkartoja seniai ištobulintą ir įsisenėjusią veiksmų praktiką“. Todėl kyla klausimas: kiek naujoji Rusijos karinė doktrina atsižvelgs į XXI a. karinius ir kitokio pobūdžio iššūkius?

Šiandien visuomenė jau gyvena postmodernistinėje epochoje, o kariškiai dar tik ją vejasi. Jie bando kurti naują individualią ir sunkiąją ginkluotę (taip pat ir karinius robotus), paremtą naujais fiziniais principais, stiprina veiksmų koordinavimą ir taktiką karo lauke (karo lauko, kaip vientiso tinklinio darinio, koncepcija), tikriausiai planuoja ateities karių genetinę modifikaciją ir t. t., ir pan. Tačiau visa tai yra pusiau archajiškas mąstymas vien dėl to, kad daugiausia susitelkiama ties kariniais dalykais. Dabartiniu metu tokios dichotomijos kaip taika–karas, puolimas–gynyba, priešas–sąjungininkas prarado vienareikšmę prasmę. Didelį vaidmenį įgauna informacinis karas. Karine prasme tai visokiausi elektroninių trukdžių mechanizmai ir elektromagnetinės bombos. Tačiau svarbesnis šiuo atveju yra (kalbant labai supaprastintai) propagandos momentas, arba kova už žmonių sąmonę. Būtina suprasti, kad šiandien valstybės gali pralaimėti net nepradėjusios karo, o jų vadovai ir tautos gali net nesuvokti, kad stovi prie pralaimėjimo slenksčio ar jau pralaimėjo. Geriausias pavyzdys yra SSRS žlugimas ir „spalvotosios“ revoliucijos (kaip speciali operacija, galinti sužlugdyti šalį iš vidaus).

Todėl yra įdomu, ar naujojoje Rusijos karinėje doktrinoje bus į visa tai atsižvelgta. Manytina, ne, tačiau tai dar nereiškia, kad Rusija nesuvokia padėties ir dirba šioje srityje mažiau negu amerikiečiai (kurie – reikia pripažinti – šiuo atveju yra priekyje). Tiesiog Rusijos strateginės tradicijos bruožas yra slaptumas. JAV dažniausiai neslepia savo naujausių laimėjimų, tiesiog didžiuliame informacijos sraute dažnai būna sunku juos visus atrinkti ir susisteminti. O Rusija savo rimčiausius darbus yra linkusi slėpti. Tam yra racijos, nes nežinodamas tikros situacijos potencialus priešininkas (a) gali pagalvoti, kad Rusija visiškai nesusigaudo naujų realijų sąlygomis, ir taip nuvertinti jos galimybes, arba (b) nuspręsti, kad Rusija slepia kažką labai reikšmingo, ir taip pervertinti jos galimybes. Tiek pirma, tiek antra klaida veda prie Rusijos priešui neigiamų pasekmių.

Išvados

Meška stojasi ant kojų, nes turi tam resursų ir yra supykusi dėl vakariečių agresyvaus elgesio jos atžvilgiu (kaip ji tai supranta). Atskirai būtina pabrėžti valdžios tęstinumo momentą, užtikrinantį tolesnį stabilų Vladimiro Putino pradėto kurso vykdymą. Naujoji Rusijos karinė doktrina turėtų tik patvirtinti didėjantį Rusijos neoimperialistinį ryžtą. Jeigu taip tęsis ir toliau (o didesnė yra tikimybė, kad taip ir bus), viskas peraugs į naują šaltąjį karą, kuris galbūt nė nebuvo pasibaigęs (ir nesvarbu, ką apie tai šneka abiejų šalių lyderiai, svarbu, ką jie daro). Rusijos galimybių šiuo atveju nuvertinti tikrai nereikia, nes ji jau ne kartą buvo nustebinusi (vien skrydis į kosmosą ko vertas). Galima net tikėtis, kad Rusija, siekdama savo tikslų (mesianistinės vizijos), staiga atsisakys demokratinės santvarkos ir pereis prie naujo tipo valstybės valdymo struktūros (taip manyti netiesiogiai verčia tokios dėmesio vertos knygos kaip „Projektas Rusija“ ir „Trečioji imperija“). O tuomet jau vienas Dievas žino, kaip bus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras