Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Ar gali pakeisti Rusiją kitas prezidentas? (3)

Evaldas Mikutis
2008 02 17

Artėjantys Rusijos prezidento rinkimai šių metų kovo mėnesį tampa vis mažiau įdomūs. Kremliaus šeimininkas ir jo komanda pasistengė paversti juos paprasta technine procedūra, kurios galutinis rezultatas visiems žinomas: naujuoju Rusijos prezidentu taps Dmitrijus Medvedevas. Tačiau Vladimiro Putino parinkto įpėdinio politiniai ketinimai, pažiūros, kaip ir operacijos „Įpėdinis“ tikslas, iki šiol tebėra mįslė. Ir neaišku, kiek vis dėlto Rusijos politinė ateitis ir raida priklauso nuo prezidento asmenybės ir jo politinių įsitikinimų.

Konstitucinis caras ar pirmasis Rusijos valdininkas?

Rusijos Federacijos konstitucija suteikia prezidentui didžiulius įgaliojimus. Prezidentas nustato vidaus ir užsienio politikos kryptis, duoda pavedimus vyriausybei, jam pavaldžios labai įtakingos jėgos struktūros. Naudodamasis vien tik šiomis galiomis, prezidentas teoriškai galėtų kreipti Rusijos raidos kelią pagal savo viziją ir norus. Tačiau negalima pamiršti, kad, be prezidento, Rusijos valdyme dalyvauja milžiniškas valdininkų aparatas, suskirstytas į federalinio centro, federacijos subjektų ir municipalitetų lygmenis. Valdymo mechanizmo funkcionavimą dar apsunkina gana savarankiškas regionų elitas, nenorintis paklusti Maskvos diktuojamoms taisyklėms, bei didžiulį mastą pasiekusi korupcija.

Aišku, didžiulė valdininkų klasė nėra monolitinis lydinys. Biurokratai yra susiskirstę į klanus. Nuo sovietinių laikų egzistuoja vadinamosios „aparatų apkabos“ – grandininiai ryšiai, primenantys feodalinius senjoro ir vasalo santykius. Politiniuose procesuose pasireiškia žinybinių interesų protegavimo tendencijos. Privilegijuota valdininkų kasta bijo bet kokių permainų, bet kokių reformų. Jau vien todėl Rusijoje taip dažnai skamba „stabilumo“ šūkis, toks mielas Rusijos biurokrato ausiai ir širdžiai. Kiekvienas naujas prezidentas, siekdamas keisti politinį kursą, turėtų pirmiausia pajungti valdininkų kastą bei ypač galingas saugumo struktūras. Taigi, Rusijos prezidentas labiau primena didžiulius įgaliojimus turintį „pirmąjį Rusijos valdininką“ nei konstitucinį carą. Prezidento asmenybė daro įtaką šios sistemos funkcionavimui, tačiau tas poveikis nėra esminis.

Putinizmo alternatyvos

2008 m. kovo mėnesį vyksiančiuose rinkimuose su D. Medvedevu varžysis Genadijus Ziuganovas, Vladimiras Žirinovskis ir naujas Kremliaus „projektas“ Andrejus Bogdanovas, besilaikantis pseudoeuropietiškų pažiūrų. Kadangi D. Medvedevas kol kas deklaruoja Putino plano tęstinumą, tai labiau domina V. Putino įpėdinio varžovų rinkiminės programos.

Nenuilstantis kompartijos kandidatas G. Ziuganovas skelbia ginsiąs „apvogtos liaudies“ interesus. Tačiau komunistų vado programa tikrai nebūtų alternatyva dabartiniam Rusijos režimui. Rusijos komunistų partija yra greičiau nuo valdžios nustumtų sovietinių nomenklatūrininkų sambūris, siekiantis kaip nors prasibrauti arčiau valdžios, gauti vieną kitą pelningą sinekūrą. Tam išnaudojami sovietinės praeities nostalgijos jausmas, dalies gyventojų neapykanta oligarchams ir „naujųjų rusų“ klasei. G. Ziuganovo kandidatūrą vargu ar galima laikyti priimtina alternatyva tiek Rusijai, tiek jos kaimynams.

V. Žirinovskis – skandalais garsus nacionalistas, populistas ir ekstremistas. Jis greičiau taptų rusiškuoju Saddamu Husseinu nei demokratinių normų kūrėju. Jau vien V. Žirinovskio retorika, neapykanta demokratijai, didžiavalstybinis šovinizmas tikrai negali būti alternatyva V. Putinui.

Rusijos demokratų partijos kandidatas A. Bogdanovas laikytinas nauja Kremliaus technologų intriga, valdomu „vakariečiu“, žodžiais šlovinančiu Europos Sąjungą bei laisvos rinkos ir demokratijos vertybes. Plačiau kalbėti apie šią alternatyvą nėra prasmės, nes jo šansai mažesni nei 1 proc., t. y. mažesni nei sociologinių apklausų paklaida. Užtenka priminti, kad Valstybės Dūmos rinkimuose jis gavo apie 90 tūkstančių balsų, neaišku tik tai, kaip jam pavyko surinkti 2 mln. rinkėjų parašų, reikalingų kandidato registracijai.

Kuo pavojingas M. Kasjanovas?

V. Putino komanda pasistengė pašalinti iš rinkimų kovos politikos „sunkiasvorį“, ekspremjerą Michailą Kasjanovą. Nors jo reitingas nėra aukštas, vos keli procentai, Kremliaus strategai nusprendė nerizikuoti ir nesuteikė šanso Rusijos opozicijai sutelkti jėgas. Tačiau kuo M. Kasjanovas pavojingas Kremliui? Ar jis galėtų pakeisti Rusijos veidą?

M. Kasjanovas, užkietėjęs „aparatininkas“, ilgą laiką vadovavęs vyriausybinei biurokratijai, turi daug įtakingų draugų ir slaptų šalininkų Rusijos valdžios struktūrose. Buvusį V. Putino premjerą taip pat remia kai kurie oligarchai, nes jo pergalės atveju jie įgautų galimybę sumažinti valstybės įtaką bizniui. Tačiau vargu ar galima laikyti M. Kasjanovą, nepaisant jo demokratinės retorikos, liberaliu politiku. Sovietinio sukirpimo biurokratas, kabinetinių intrigų ir kombinacijų meistras labai nejaukiai jaučiasi piliečių susibūrimuose. Kanceliarinis oratorius tikrai nėra liaudies tribūnas, kviečiantis mases į kovą su tironija. Nereikia pamiršti, kad jis pats prisidėjo prie V. Putino „valdžios vertikalės“ kūrimo. Politiko karjerą M. Kasjanovas pradėjo tik tada, kai „vertikalė“ sutrypė jį patį. Biurokratinė ekspremjero praeitis, nuobodokos ir neįkvepiančios kalbos apie autoritarinės konstitucijos normų laikymosi būtinybę dar nesuteikia pagrindo manyti, kad jam tapus prezidentu būtų suardyta biurokratų armijos valdymui sukurta „valdžios vertikalė“. Bene vienintelis M. Kasjanovo privalumas – jo valdininkiškas nuosaikumas, politinis santūrumas, galintis sulaukti įtakingų biurokratų palaikymo.

O visi kiti kandidatai ir jų pergalė keltų radikalių permainų grėsmę, o radikalios permainos yra didžiausias Rusijos valdininkų kastos siaubas. Kita vertus, jos nelabai priimtinos ir visuomenei.

Nors artėjančių Rusijos prezidento rinkimų rezultatai aiškūs, Kremliaus komanda pasistengė, kad D. Medvedevas visuomenei ir užsienio stebėtojams atrodytų kaip mažiausias blogis, palyginti su oponentais. Rusijos raidą lemia ne tik prezidento V. Putino asmenybė, bet ir jo sukurtos režimo struktūros. Tik atlikus struktūrinius pakeitimus, tik įvykdžius politines reformas būtų galima kalbėti apie esminius pokyčius.

Mažai tikėtina, kad tokius pokyčius galėtų skatinti V. Putino įpėdinis, tačiau ir neįtikėtini dalykai kartais tampa tikrove.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras