Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kosovo pripažinimas suskaldė pasaulio bendruomenę (5)

Valentinas Mitė
2008 02 25

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas niekam nebuvo netikėtumas. Tačiau skiriamoji linija tarp šalių, pripažįstančių Kosovą ir jo nepripažįstančių, yra gili ir principinė. Bet būtų neteisinga tvirtinti, kad Kosovą pripažįsta demokratijos rėmėjai, o jo nepriklausomybei nepritaria demokratijos ir tautų apsisprendimo priešininkai.

Visų pirma pats faktas yra neeilinis. Serbijai, suvereniai valstybei, priklaususios provincijos pripažinimas yra tarptautinėje teisėje pavyzdžio neturintis atvejis. Belgradas teigia, kad tarptautinė bendruomenė sudarė sąlygas nepriklausomos ir suverenios valstybės susikūrimui Serbijos teritorijoje, taip pažeidžiant tarptautinę teisę bei Helsinkio baigiamąjį aktą. Naujos valstybės susikūrimas pateisinamas diktatoriškos Slobodano Miloševičiaus valdžios 1999-aisiais Kosove vykdytu tautiniu valymu, galiausiai atvedusiu prie NATO įsikišimo bei prie Kosovo virtimo tarptautinės bendruomenės, arba Jungtinių Tautų, protektoratu. Taip buvo sukurtas precedentas, kuris gali turėti pasekmių ir kitur pasaulyje.

Pasaulio valstybių reakcija į Kosovo nepriklausomybę yra įvairi ir dažnai prieštarauja tų valstybių elgesiui su savo pačių tautinėmis mažumomis. Štai kad ir Rusija, kuri grasina už Kosovo nepriklausomybę nubausti Gruziją, pripažindama separatistinius darinius, įsikūrusius šios šalies teritorijoje. Kaip paaiškinti dvejopus Maskvos standartus –  viena vertus, Serbijos teritorinio vientisumo gynimą, o kita vertus, to teritorinio vientisumo principo nepripažinimą Gruzijai?

Beje, su pripažinimais Kremlius turėtų elgtis atsargiau, ypač Kaukaze. Čečėnijos – formaliai Rusijos teritorinio vieneto – separatistų vadovai jau pareiškė, kad jie sveikina Kosovo nepriklausomybę. Kiek Rusijoje, ypač Šiaurės Kaukaze, yra tautų bei judėjimų, kurie norėtų nepriklausomybės?

Kitas įdomus pavyzdys – Turkija. Ankara pripažino Kosovo nepriklausomybę. Kodėl Turkija tapo viena pirmųjų šalių, kuriai nepriklausoma Kosovo valstybė yra priimtina, nėra aišku. Galbūt Turkija, siekianti narystės ES, norėjo parodyti, kad gerbia tautų apsisprendimą ne mažiau nei didžiosios ES valstybės? Tačiau kodėl Turkija, pripažįstanti Kosovo nepriklausomybę, sunkiai priima net Irake esančios Kurdų autonominės srities egzistavimą?

Štai dar kitas labai įdomus Kosovo pripažinimo atvejis: Kosovą nepriklausomu pripažino Taivanas. Kinija tuoj pat suskubo pareikšti, kad šis pripažinimas neturi jokios galios, nes Taivanas, „būdamas Kinijos teritorijos dalimi“, neturi teisės pripažinti kitų valstybių nepriklausomomis. Kinija, kaip ir Rusija, Kosovo nepriklausomybei griežtai nepritaria. Neigiamos šių dviejų valstybių nuomonės užtenka, kad Kosovas nebūtų priimtas į daugelį tarptautinių organizacijų, taip pat ir į Jungtines Tautas.

Serbijos pozicijos yra tokios, kokių ir reikia tikėtis iš valstybės, kai atsiskiria jos teritorijos dalis, tame atsiskyrime aktyviai dalyvaujant užsienio jėgoms.

Serbijos užsienio reikalų ministras Vukas Jeremičius, praėjusią savaitę kalbėdamas Briuselyje, pareiškė, jog Serbijos santykiai su visomis šalimis, kurios pripažino Kosovą, yra sugadinti visiems laikams. Jis taip pat tvirtino, kad Kosovo pripažinimas turės įtakos ir Serbijos integracijai bei narystei Europos Sąjungoje. Serbija jau atšaukė ambasadorius iš didžiųjų valstybių, tarp jų iš JAV, Vokietijos, Austrijos bei kitų, pripažinusių Kosovą. Serbija žada atšaukti ambasadorius ir iš kitų jį pripažinusių šalių. Be abejonės, dalis Belgrado nepasitenkinimo teks ir Lietuvai, bet automatiškai Vilniaus žingsnis nusipelnė Kosovo albanų simpatijos. Kas tolesnėje perspektyvoje bus svarbiau, sunku pasakyti.

Beje, V. Jeremičius sakė, jog Serbija tęs derybas su Europos Sąjunga, nes šioji, kaip politinis vienetas, Kosovo nepriklausomybės nepripažino.

Kai kurios ES šalys, sakykim, Ispanija, Rumunija, iš principo pasisakė prieš tokį pripažinimą. Ypač griežta buvo Ispanija, kurios vyriausybė Kosovo pripažinimą pavadino tarptautinės  teisės pažeidimu. Ispanija taip elgiasi ne todėl, kad remtų Rusijos ar Kinijos nuostatas, bet todėl, kad baiminasi, jog Kosovo nepriklausomybės pripažinimas gali atverti duris Ispanijos susiskaldymui tautiniu pagrindu.

Toks pavojus negresia Čekijai, bet jos nėra tarp valstybių, kurios pirmosios pripažino Kosovą. Čekijos užsienio reikalų ministras interviu spaudai išsakė tikrai „šveikišką“ poziciją, pareikšdamas, kad Čekija tikriausiai Kosovą pripažins, bet palauks, kol šį žingsnį pirma žengs didžiosios ES valstybės ir JAV. Čekų ausiai ypač negražiai skamba žodis „protektoratas“ bei faktas, kad dalies Serbijos teritorijos likimą nusprendė didžiosios valstybės prieš Belgrado valią. Tačiau šie jausmai, čekams primenantys Miuncheno paktą, yra labiau istorinės emocijos, kurias valdžia galiausiai paliks šone. Beje, buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas savo pareiškime Kosovo nepriklausomybės aktą įvertino labai palankiai. Tačiau kaimyninė Slovakija, turinti problemų su vengrų mažuma, vargu ar kada nors artimiausiu laiku atsidurs sąraše tų šalių, kurios laiko Kosovą nepriklausoma valstybe.

Neabejotina viena: po nepriklausomybės paskelbimo Kosovas tampa rimta ES problema, o antivakarietiškos nuotaikos Serbijoje sustiprėja labai ilgam. Vargu ar tai laikytina dideliu tarptautinės bendruomenės laimėjimu. Tačiau negalima užmiršti ir to fakto, kad už Kosovo nepriklausomybės siekius visų pirma atsakingas Belgradas, kurio žiauri politika albanų mažumos atžvilgiu jiems nepaliko jokių vilčių nei jokio noro gyventi vienoje valstybėje su savo buvusiais engėjais.

Taigi, rezultatas toks: greta Albanijos susikūrė dar viena albanų valstybė. Ar galime būti tikri, kad tai nėra vadinamosios „didžiosios Albanijos“ kūrimo pradžia? Tokio tikrumo nėra. Juk reikia tik pašalinti sieną tarp Albanijos ir Kosovo, paskelbiant „albanišką Šengeną“, ir skirtumų tarp šių dviejų valstybių neliks. Jeigu tai būtų Albanijos tautos susivienijimo pabaiga, tokiam scenarijui būtų galima tik pritarti, nes, matyt, bent jau kol kas  geriausia, kai Balkanų tautos gyvena tautiškai vienalytėse valstybėse. Tačiau ar tuo viskas baigtųsi? Kaip bus su Makedonijos albanais, kurie sudaro 25 procentus visų šios valstybės gyventojų? Koks likimas laukia Bosnijos Serbų Respublikos? Tai klausimai, į kuriuos niekas negali atsakyti – nei Kosovą pripažinusi Vokietija, nei jį atsisakanti pripažinti Ispanija.

Pabaigoje norėtųsi pridurti, kad Kosovo nepriklausomybės siekių lyginimas su Lietuva yra istoriškai neteisingas ir politiškai nekorektiškas. Lietuva kaip valstybė, skirtingai nei Kosovas, egzistuoja nuo XIII amžiaus. Lietuva yra vienintelė pasaulyje lietuvių valstybė; Lietuvos okupacijos, įvykdytos 1940 metais, nepripažino beveik visos Vakarų valstybės.

Beje, Čečėnija turi didesnę teisę į nepriklausomą valstybę nei Kosovas. Maskva, grasindama Gruzijai, turėtų prisiminti šį paprastą faktą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras