Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Komandantės ruduo

Aušra Radzevičiūtė
2008 02 27

Vasario 24 d. Kuba pirmąsyk po beveik pusės amžiaus, pažymėto revoliucijos antspaudu, rinko naują šalies vadovą. Savo noru iš visų aukščiausių Kubos valstybės ir partijos postų pasitraukęs Fidelis Castro užbaigė ištisą istorijos etapą: komunistinis eksperimentas Kuboje, ko gero, pasibaigė. Ir nors spėliojama, kada ir kas imsis ryžtingų reformų „laisvės saloje“, niekas neabejoja, kad tai tikrai įvyks.

Iškart po F. Castro atsistatydinimo imta spėlioti, kas perims valstybės vairą, ir nors įpėdinis tiesiogiai įvardintas nebuvo, visų žvilgsniai krypo į jaunesnįjį Komandantės brolį, beveik 77-erių sulaukusį Raulį Castro. Šis, savo ruožtu, žadėjo „svarbias ekonomines reformas“ ir „struktūrinius pokyčius“, tačiau neišsižadant revoliucijos idealų. Ir nors Kubos vadovą renka ne visa tauta, o parlamentas, greta R. Castro pavardės vis dažniau nuskambėdavo ir dar dviejų galimų kandidatų vardai: 56-erių viceprezidento Carloso Lages Davilos bei 42-ejų užsienio reikalų ministro, talentingo diplomato Felipes Perezo Roque. Jau vien tai, kad Kuba nebėra F. Castro sinonimas, reiškia labai daug.

Žinia apie permainas „laisvės saloje“ netruko aidu atsiliepti JAV. Savo pozicijas dėl šalies ateities santykių su Kuba iškart išsakė abu svarbiausi Demokratų partijos kandidatai į JAV prezidento postą. Baracko Obamos manymu, būtina pradėti derybas su R. Castro, o Hillary Clinton įsitikinusi, kad Kuba pirmiau privalo pademonstruoti pažangą žmogaus teisių srityje ir paleisti visus politinius kalinius.

Vienaip ar kitaip, Kuba ir viskas, kas su ja susiję, jau nebebus tokie kaip anksčiau. „Financial Times“ atkreipia dėmesį, kad greitų ir kvapą gniaužiančių permainų Kuboje neverta tikėtis iškart, bet Vakarų šalims verta pradėti bendradarbiauti su naująja salos vyriausybe.

Anot laikraščio, pirmuoju žingsniu turėtų tapti JAV paskelbto ir jau 40 metų galiojančio prekybos embargo panaikinimas. „Financial Times“ pažymi, kad jau 2006 m., kai Kubos valstybės vairą faktiškai perėmė R. Castro, ėmė ryškėti pragmatiškos politikos užuomazgos. „Kuboje pasirodė makroekonominio stabilumo požymių, tai lėmė stiprėjantys ryšiai su Venesuela ir Kinija, brangstančios žaliavos. Tai leido jaunesniajam Castro palaikyti nors ir kuklias, bet vis dėlto reformas – skatinti smulkius fermerius“, – rašo laikraštis.

Su R. Castro atėjimu šalyje pradėjo plėtotis turizmas, stiprėti ryšiai su Ispanija. Fidelio pasitraukimas neliko nepastebėtas ir kitose Europos valstybių sostinėse: Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris pareiškė, kad Kuboje prasideda nauja era, su kuria siejamos didelės viltys.

F. Castro Kubą valdė 49-erius metus. Vasario 19 d. Kubos komunistų partijos oficiozas „Granma“ paskelbė jo paties pasirašytą straipsnį, kuriame Komandantė pareiškė paliekąs valstybės vadovo postą dėl sunkios sveikatos būklės.

Anot laikraščio „The Guardian“, F. Castro atsistatydinimas padėjo tašką fantastiškoje pusės amžiaus istorijoje, kuri visame pasaulyje neįtikėtinai išgarsino niekuo neypatingą Karibų salą – Kubą.

„Vien tik F. Castro režimo ilgaamžiškumas jau užtikrina jam vietą istorijoje. Bet tai, deja, negali paslėpti fakto, kad jo valdymas buvo nedemokratinis, kartais – žiaurus ir, remiantis paties F. Castro prisipažinimu, sugriuvo visomis prasmėmis. (…) „Šiandien visa šalis yra didelis universitetas“, – atsistatydindamas pasakė  F. Castro. Tačiau tai keistas universitetas: jame nebuvo žodžio laisvės ir už savo įsitikinimus kalėjo žmonės“, – rašo „The Guardian“.

F. Castro galima būtų pavadinti tipišku Lotynų Amerikos diktatoriumi, kuris sulaukė savo rudens, bet neprarado kvailos iliuzijos, kad tauta be jo liks našlaitė. Tačiau vargu ar tai būtų tiesa. Kubos revoliucija nebuvo importuota, iš šalies primesta kruvina mašina, kapojusi galvas, o F. Castro – bukagalvis galvažudys, į postą pasodintas svetimomis rankomis.

Kubos režimo ir Komandantės gyvybingumo priežasčių reikėtų ieškoti ne tik istoriniuose faktuose, bet ir tų kraštų žmonių mentalitete. Bene geriausiai visa tai nusako „BBC Russians“ citata: „Naujasis pasaulis, atrastas Kolumbo, tapo civilizacijų susidūrimo arena. Į šiaurę nuo Rio Grandės – protestantų etika, anglosaksų teisė, verslumas, laisvės ir asmeninės sėkmės kultas, stabili demokratija. Į pietus – svajonės apie Eldoradą, siesta, karnavalai, futbolas, vergės Izauros aistros, įsitikinimas, kad šiandien nereikia daryti to, ką galima nuveikti rytoj, revoliucijos ir pučai. (…) Šiaurės amerikiečiams Lotynų Amerika – tai dykaduonių ir avantiūristų žemė, kurioje nėra logikos, įstatymų, minčių apie rytdieną ir autobusų tvarkaraščių, kur vienodai lengva praturtėti ir prarasti galvą. O lotynų amerikiečiams JAV – tas pats, kas rusams Europa: turtų, galybės, pažangios technikos kraštas, pavydą keliantis gyvenimas ir tuo pat metu nuobodi tvarka, kurios visiškai nesinori laikytis.“

F. Castro, „BBC Russians“ žodžiais, „šventasis pabaisa“, parodė, kad revoliucija gali būti kitokia nei Rusijoje ar Kinijoje: linksma nepaklusnumo šventė, partizaninės kovos romantika, gražus šūkis „Patria o Muerte“ (Tėvynė arba mirtis), dainos ir šokiai gatvėse, baltadančiai barzdylos, bučiuojantys merginas ir rėžiantys aistringas kalbas ne iš popierėlio.

„Panašu, kad Fidelis Castro padėjo paskutinį riebų tašką pasauliniame komunizmo eksperimente. Pabandė ir taip, ir kitaip – neišėjo…“ – konstatuoja „BBC Russians“.

Palydint F. Castro į rudens užmarštį, verta prisiminti kai kuriuos jo biografijos faktus. Ilgaamžis Kubos vadas gimė 1926 m. rugpjūčio 13 d. imigranto iš Ispanijos, cukranendrių plantacijos savininko Angelo Castro ir virėjos Linos Ruz Gonzalez šeimoje. Kai kurie šaltiniai skelbia, kad pirmąsyk Fidelis savo įsitikinimus pademonstravo būdamas 13 metų: dalyvavo tėvo plantacijos darbininkų streike. Tačiau tai nesutrukdė jam „tapti žmogumi“ – sulaukęs 23-ejų, F. Castro tapo diplomuotu advokatu ir užsivilko teisininko mantiją.

1952 m. valdžią Kuboje užgrobė generolas Batista, istorikų vadinamas tikru „kalės vaiku“, „budeliu, kuris jaunus žmones žudė tik todėl, kad jie jauni“. Šis istorinis įvykis tapo lemtingu F. Castro gyvenime: advokato karjera buvo iškeista į rizikingą revoliucionieriaus duoną.

1953 m. birželį Fidelis subūrė 165 žmonių grupę ir patraukė Moncado kareivinių link. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, o jo iniciatoriui F. Castro teismas skyrė 15 metų nelaisvės. Bet neilgam – netrukus revoliucionierius buvo amnestuotas ir pasitraukė į Meksiką.

1956 m. Fidelis grįžo, šalyje užvirė partizaninis karas. Po trejų metų jis tapo Revoliucinės vyriausybės vadovu, o 1965 m. – Kubos komunistų partijos CK vadu.

81 metų sulaukęs F. Castro taip ir neatsigavo po sudėtingos žarnyno ir skrandžio operacijos, atliktos 2006 metais. Pats Fidelis giriasi, kad per visą gyvenimą į jį buvo kėsintasi net 600 kartų, ne sykį tai darė ir CŽV, tačiau nesėkmingai.

Per visą savo gyvenimą F. Castro buvo vedęs tris kartus, susilaukė 7 teisėtų vaikų, tačiau sklinda legendos apie šimtus meilužių ir sugulovių, kurios Komandantei pagimdė dar per penkias dešimtis atžalų.

Būdamas Kubos vadovu, F. Castro pasirašė ir paskelbė per 250 tūkstančių įvairiausių įsakų, ilgiausia jo kalba truko net 8 valandas!

Verta atkreipti dėmesį ir dar į vieną įdomią detalę: net ir didžiausi Komandantės mylėtojai sutinka, kad Fidelis niekuomet nebuvo tikras komunistas ir jo neįkvėpė joks marksizmas-leninizmas. Į SSRS glėbį tuometinę Kubą pastūmėjo, galima sakyti, neviltis, draugų stygius ir politinis žaidimas „mano priešo priešas – mano draugas“. F. Castro aistringai nekentė JAV. Bet tai buvo ir tebėra abipusė neapykanta: JAV, iki Kubos revoliucijos beveik visoje Lotynų Amerikoje šeimininkavusios kaip savo kieme, iki pat šios dienos taip ir nesugebėjo įveikti skurdžios, nustekentos ir iš esmės nereikšmingos salos lyderio…

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (3)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (5)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (10)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras