Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Naujoji Šventojo Sosto politika: programa Ad fontes [1] (2)

Arūnas Skrudupas
2008 03 02

Šventajame Rašte mes nerasime tiesioginio Jėzaus įsakymo steigti Bažnyčią. Tačiau savo sekėjus jis įpareigojo specialia, nuolatine dieviškąja užduotimi ir programa, kuri yra ne kas kita, kaip visos žmonijos išganymas ir pašventinimas. Bažnyčios užduotis – „tęsti Kristaus išganymo darbą remiantis jo žodžiais ir jo sakramentais, atverti pasaulį Kristui ir sugrąžinti jį prie Kristaus“, - teigia Augustas Franzenas savo knygoje „Trumpa Bažnyčios istorija“ [2]. Dievo karalystės triumfas ir išsipildymas gali įvykti ir būti realizuotas tik realioje, istoriškoje bendruomenėje, per realius ir tam tikru laiku gyvenančius žmones. Todėl visai nenuostabu, kad buvo įkurta organizuota struktūra, pagal apaštališkąją įpėdinystę besivadovaujanti lygiaverčiais kolegialumo bei primato principais: kaip Petras buvo pirmasis tarp apaštalų, popiežius yra pirmasis tarp vyskupų. Naujo popiežiaus išrinkimas negali reikšti automatiškų ir radikalių pokyčių Šventojo Sosto politikoje; tęstinumas tiesiog išplaukia iš institucinės Katalikų bažnyčios struktūros. Tačiau nuomonė, kad Benedikto XVI politika paprasčiausiai yra tiesiog Jono Pauliaus II politikos tąsa, atsižvelgiant į naujojo popiežiaus teologinę viziją ir asmenines orientacijas, yra klaidinga, sako Jameso Madisono universiteto mokslininkas dr. J. Peteris Phamas. Ir su šia nuomone reikia sutikti.

Benedikto XVI politika yra nukreipta ne tiek į „aplinką“, išorinius socialinius ir politinius procesus, kiek į vidinius doktrininius, teologinius ar netgi liturginius  klausimus. Popiežiui visų pirma rūpi Katalikų bažnyčios konsolidacija, vidinis jos sustiprėjimas. Šią poziciją akivaizdžiai atspindi siekis panaikinti 1054 metų Didžiąją Rytų schizmą, Didįjį skilimą tarp Vakarų katalikų ir Rytų stačiatikių, kai popiežius Leonas IX ekskomunikavo  Konstantinopolio patriarchą Mikalojų Kerularijų, o šis atsimokėjo popiežiui tuo pačiu.

2007 m. spalį Ravenoje (Italija) posėdžiavusi Tarptautinė katalikų ir ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo mišrioji komisija svarstė temą „Bažnyčios sakramentinės prigimties ekleziologinės ir kanoninės pasekmės: eklezinė bendrystė, sinodalumas ir autoritetas Bažnyčioje“ [3]  ir priėmė vadinamąjį „Ravenos dokumentą“. Nors jame nėra nusakyta, koks primus inter pares [4] sistemoje turėtų būti popiežiaus vaidmuo, svarbu tai, jog oficialiai pripažįstama, kad vienam iš vyskupų turi tekti primato garbė, o pagal tradiciją ji, be abejo, turėtų priklausyti Romos vyskupui. Nors iš tikro dar labai anksti kalbėti apie krikščionių susivienijimą, jei susitarimui pritartų Maskvos patriarchatas, būtų galima pradėti mąstyti ir apie gana toli siekiančias tokios vidinės Šventojo Sosto ekumeninės politikos [5] geopolitines implikacijas. Taigi „gilinimo“ arba „centravimo“ principais grįsta politika gali turėti didžiulių išorinių pasekmių. Pačiu didžiausiu pavojumi, grasinančiu pačiai kultūros savasčiai ir geopolitinei Eurazijos suvienijimo misijai, Rusija visuomet laikė vesternizaciją ir lotyniškumą, mano Andrius Martinkus [6] . Todėl visai gali būti, kad popiežiaus Benedikto XVI iniciatyvos prof. Georgijaus Počepcovo teorijoje galėtų būti pavadintos vienu iš „stambiųjų projektų“ arba bent jau nauja svarbia ir reikšminga stambiojo krikščionybės projekto kryptimi, o gal net tam tikra stambiojo krikščionybės projekto ir stambiojo Europos projekto konvergencija, susilietimu ir susiliejimu.

Popiežius Jonas Paulius II buvo pirmasis pontifikas, įžengęs į mečetę. Nebūtų teisinga tvirtinti, kad po 2005-ųjų balandžio 19-osios dialogas tarp Katalikų bažnyčios ir islamo nutrūko. Tačiau nors tokį faktą kaip incidentas dėl popiežiaus kalbos Rėgensburgo universitete galima laikyti atsitiktinumu, skeptiška jo pozicija Turkijos narystės Europos Sąjungoje atžvilgiu tam tikra prasme atspindi santykį su islamu. Dar nebūdamas popiežiumi, 2000-aisiais jis taip pat pasirašė žymiąją deklaraciją Dominus Iesus, pagal kurią kitos religijos yra ne religijos tikrąja to žodžio prasme, o tik „absoliučios tiesos dar ieškanti religinė patirtis“. Atsižvelgiant į tai, kad islamas ir naujosios religijos šiandien yra pagrindiniai krikščionybės varžovai ir konkurentai pasaulyje, rezervuota popiežiaus pozicija islamo atžvilgiu visiškai suprantama. Programa Ad fontes santykio su islamu (ir kitomis religijomis) atveju yra ne tam tikrų bendrų šaknų paieška, kurią galima įžvelgti kai kuriuose Jono Pauliaus II pasisakymuose (pavyzdžiui, Kasablankoje 1985 m. rugpjūčio 19-ąją), o krikščionybės unikalumo ir tuo pačiu jos kaip vienintelės tikrosios, duotosios religijos akcentavimas.

Naujoji Šventojo Sosto politika, pabrėždama visų pirma ne tiek žmogaus teisių, skurdo ir politinės laisvės problemas (t. y. plėtimo ar sklaidos dimensiją), kiek sakramentinį, liturginį matmenį (centravimo arba gilinimo dimensiją), iš pirmo žvilgsnio atsisako aktyvios pasaulio keitimo programos, tačiau, kita vertus, galbūt šis nuosaikus „švelniosios galios“ kelias yra pakankamai efektyvus Dievo karalystės skelbimo ir siekio prasme. Tarkime, akivaizdu, kad esama tam tikro proveržio santykiuose su Kinija, kur neseniai valstybės pripažįstama Katalikų bažnyčia įšventino Vatikano patvirtintą vyskupą. Kad per didelė orientacija į išorę gali turėti rimtų pasekmių vidiniam stabilumui, rodo ne tik istoriniai imperijų baigties pavyzdžiai. Faktas, kad pasaulyje dramatiškai mažėja Romos katalikų bažnyčios vienuolių, arba kritika, kurios per pastaruosius kelis dešimtmečius ne kartą sulaukė Jėzaus draugija [7]  dėl nukrypimų nuo oficialiosios pozicijos, dar kartą patvirtina tradicijos pažinimo, apmąstymo ir priėmimo svarbą Bažnyčios gyvenime. Šiame kontekste apaštališkasis laiškas Motu proprio „Summorum Pontificum” [8]  dėl Mišių šventimo lotyniškai atrodo ne tik nuosekli, bet ir Katalikų bažnyčios vidiniam skaidrumui bei aiškumui labai reikalinga programos dalis. Žingsnis „į išorę“ ir žingsnis „į vidų“ harmoningai vienas kitą papildo.

Natūraliai kyla klausimas: ar kontempliatyviai susimąsčiusi, vidiniame susikaupime paskendusi Bažnyčia gali sėkmingai atremti reliatyvizmo ir sekuliarizmo  iššūkius, apie kuriuos pati tiek daug kalba? Juk atsiranda vis daugiau pripažįstančių, jog „žmogiškasis pažinimas yra [...] pasiekęs tokį lygį, kad į krikščioniškąjį moralės mokymą žiūrima tik kaip būdingą vienam iš žmonijos vystymosi etapų, kuris turi užleisti vietą kitam, labiau priimtinam“ [9] , o absoliučios tiesos ir universalių vertybių, tikrų bei teisingų visada ir visur, nėra ir tiesiog negali būti. Tačiau ištakų ieškojimas, programa Ad fontes, savo esme ir yra siekis užtikrinti (atkurti?) tvirtą ir nepažeidžiamą branduolį, šerdį ar centrą. Reikia atsižvelgti į tai, kad Katalikų bažnyčios narių skaičius didėja ir šiuo metu visame pasaulyje siekia apie 1,1 milijardo. Taigi popiežiui Benediktui XVI yra svarbu tai, kad šis milijardas taptų nepalaužiama ir ištikima, tikra Kristaus kariuomene, su pirmųjų krikščionių tikėjimu, valia ir pasišventimu pasiryžusia skelbti pasauliui Dievo Žodį ir jo Žinią. Pasiryžusia kovoti už sielas ir širdis, už savo idealą ir viziją – tiek malda, tiek... diplomatija.

B. d.
___________________________

[1] Ištakų link (lot.).
[2] Francenas, Augustas. Trumpa Bažnyčios istorija. Marijampolė: „Ardor“, 2004, 14.
[3] Bažnytinės doktrinos studijos.
[4] Pirmasis tarp lygių (lot.).
[5] Politika, susijusi su visų krikščionių vienijimosi klausimais.
[6] Martinkus, Andrius, „Monstriškas kokteilis ar organiška sintezė“. Atgimimas, 2008 m. vasario 8–14 d., Nr. 6(974).
[7] Kitaip: jėzuitai.
[8] Motu proprio yra popiežiaus reskriptas, kuriame vartojama lotyniška formulė motu proprio verstina kaip „savo paties pritarimu“ arba „savo asmeniniu sprendimu“, arba „savo iniciatyva“. Reskriptas – sen. Romos imperatoriaus raštiškas atsakymas į pateiktą klausimą, turėjęs įstatymo galią. Žr.: čia  ir čia.
[9] Buika, Mindaugas, „Naujasis Popiežius apie sekuliarizmo iššūkius Europoje“. [Žiūrėta 2008 02 23].

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (13)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (69)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (4)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras