Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  „Pilnametė“ Lietuva: nuo aiškių tikslų iki blaškymosi

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2008 03 14

Savotišką simbolišką aštuoniolikos metų sukaktį Lietuva atšventė niekuo neiškirtinai. Tos pačios nuobodžios kalbos iš istorinės Seimo salės tribūnos, ta pati politinė kova, kurioje tarnystė šaliai yra kažkur sąrašo gale, ir t. t. Tačiau jei žvelgsime į regioninį kontekstą ir Lietuvos užsienio politikos vingius, akcentuotinų dalykų, atsitikusių per tuos 18 metų, tikrai rasime.

Ir šiuo atveju reikėtų pradėti ne nuo politikams būdingo patoso, kad per tokį trumpą laikotarpį mūsų šalis nuėjo kelią nuo ekonomines blokados ir politinės izoliacijos, pasibaigusios tik po Maskvos pučo, iki NATO ir Europos Sąjungos (ES) narės statuso. Visi tokio pobūdžio ditirambai atrodo šauniai, tačiau kreipiant dėmesį tik į juos galima labai greitai atsidurti traukinio, kuriuo važiuoji, uodegoje. Beje, jei pažiūrėsime į Lietuvos narystės ES turinį, o ne tik į skambias ir pionieriškas politines deklaracijas, ta uodega lyg ir labai arti.

Tokia savotiška „pilnametystės“ sukaktis yra gera proga realistiškai įvertinti situaciją, o ne toliau gyventi senus sovietinius laikus primenančiais šūkiais, kurie šviesios ateities garantijas pavertė žiauroka realybe. O šiandienos Lietuvoje, reikia pripažinti, tokių šūkių vis daugėja.

Kadaise buvo sugebėta įveikti Michailo Gorbačiovo inicijuotą ekonominę blokadą, iškovoti, kad iš Lietuvos pirmosios visame Vidurio ir Rytų Europos regione būtų išvesta okupacinė kariuomenė. Galų gale ir įstojimas į NATO bei ES atėjo gerokai anksčiau, nei buvo galima tikėtis. Tačiau po to Lietuvos elgsenoje atsirado kažkoks blaškymasis įvairiomis kryptimis, ir tai daugelyje sričių iš Vilniaus atėmė iniciatyvą. Pavyzdžiui, per pirmąją Ukrainos valdžios krizę Valdas Adamkus buvo vienas pagrindinių išorės veikėjų, padėjusių normalizuoti situaciją kartu su tuomečiu Lenkijos vadovu Aleksandru Kwasniewskiu. Tačiau kai atėjo metas būti Kijevo „kelrode žvaigžde“ ir atverti kelius į tenykštes rinkas Lietuvos verslui, Vilniaus iniciatyva kažkur išgaravo. Žinoma, galbūt nenorėta smarkiai susipykti su Kremliumi, kuris nebuvo itin patenkintas „oranžine“ revoliucija, tačiau, reikia pripažinti, su dabartine Maskva susipykstama dažniausiai ne savo, o jos iniciatyva. Jei net ši prielaida neteisinga ir atsitraukiant iš Ukrainos tikrai buvo paisoma dvišalių santykių su Rusija, kam tuomet reikėjo „prasidėti“ su Gruzija, juk į procesus joje Kremlius reaguoja dar jautriau, ypač turėdamas Abchazijos kortą?

Minėti žingsniai buvo aiškinami regioninės lyderystės siekiu, neva rodant, kad Vilnius rūpinasi Vakarų vertybių sklaida ir panašiais dalykais tose šalyse, kurios dar vis bando transformuotis. Tikslai, žinoma, kilnūs. Tačiau juk ne Ukraina ir ne Gruzija mums tiekia dujas bei naftą ir ne jos rūpinsis Lietuvos elektros nepritekliumi, kai teks uždaryti Ignalinos atominę jėgainę (IAE). Tai anaiptol nereiškia, kad visą dėmesį reikia sutelkti į nuolankų dialogą su Kremliumi. Tačiau laiką, praleistą padedant spręsti buvusių sovietinių respublikų problemas, galbūt reikėjo panaudoti aktyviai veiklai Briuselyje siekiant, kad vieningos ES energetikos politika iš tiesų pradėtų veikti ir kad į mūsų energetikos problemas, iškilsiančias po IAE uždarymo, ES institucijos bei atskiros Sąjungos šalys įsigilintų likus bent keletui, o ne nepilniems metams iki to.

Bet Lietuvoje tuo rūpintis imta tik dabar, kai, tiesą pasakius, net paskirtasis derybininkas dėl IAE darbo pratęsimo sėkmei skiria tik 5 proc., o Vyriausybė apie elektros ir dujų kainų kilimą kalba aptakiai ir netgi optimistiškai. Be to, jei derybos dėl IAE darbo bus nesėkmingos, Lietuva taps dar labiau priklausoma nuo rusiškų dujų, ir jei toliau atsainiai elgsis su ES pinigais, girdamasi tik karių dalyvavimu NATO misijose, apie tikrąją regioninę lyderystę galėsime tik pasvajoti, nes ji atsiranda ne pompastiškuose, tačiau rezultatų neduodančiuose forumuose.

Apibendrinant galima pasakyti, kad bent jau tol, kol turėjo aiškius tikslus, visų pirma susijusius su statusais, Lietuvos užsienio politika veikė ganėtinai efektyviai. Tiesa, galbūt kartais pasitaikydavo ne itin naudingo nuolaidžiavimo, tačiau bendro vaizdo tai negadina. O tapus ES ir NATO nare atsirado akivaizdus pasimetimas, išduodantis, kad, kol buvo siekiama šių tikslų, apie tolesnę ateitį nebuvo galvojama. Žinoma, kalbant civiliniais terminais – Lietuva tuomet dar buvo „nebrandi“, todėl tai gal ir atleistina. Tačiau šiandien laikas ir delsimas įgyja visai kitokią prasmę, o pilnametystės blaškymosi padarinius tenka jausti visą gyvenimą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras