Šiuo metu sunku atsakyti į klausimą, ar neramumai Kinijai priklausančiame Tibete yra didesnių sukrėtimų pradžia, ar tik dar vienas epizodas sudėtinguose Kinijos ir Tibeto santykiuose. Tačiau protestai kelia rimtų moralinių ir politinių dilemų tiek Vakarams, tiek Kinijai.

Visų pirma nelabai aišku, kas šiuo metu vyksta Lhasoje. Kinijos valdžia blokavo neramumų apimtą regioną ir užsienio stebėtojų – žurnalistų bei turistų – Tibete nėra. Tačiau naujausios technologijos neleido Kinijos valdžiai visiškai užgniaužti informacijos – mobiliaisiais telefonais nufilmuotos susidorojimo Tibeto sostinėje Lhasoje scenos internetu pasiekė visą pasaulį.

Šiuo metu turbūt ir toliau vyksta tylus susidorojimas su Tibeto pasipriešinimu. Tačiau naktiniai areštai mažiau matomi nei nuožmus demonstracijų išvaikymas.

Dabar žinios apie įvykius Tibete ateina arba iš oficialių Kinijos valstybės šaltinių, arba iš Indijoje įsikūrusios Tibeto emigracinės vyriausybės. Abi pusės yra tik iš dalies objektyvios.

Kinijos vadovai dėl neramumų kaltina tik „separatistus“ bei tiesiogiai Dalai Lamą. Jų nuomone, vienas svarbiausių „separatistų“ siekių yra sukompromituoti Kiniją artėjant Vasaros olimpinėms žaidynėms.

Tačiau jokios rimtos oficialios Vakarų reakcijos nėra. Tarptautinis olimpinis komitetas net nesvarsto olimpiados Kinijoje boikoto. Tiesa, Didžiosios Britanijos princas Charlesas paskelbė, kad nedalyvaus rugpjūčio 8 dieną vyksiančioje olimpiados atidarymo ceremonijoje, bet net šis žingsnis kol kas nesulaukė kitų Vakarų politinių figūrų paramos.

Jungtinės Tautos į Kinijos veiksmus Tibete reagavo labai nuolaidžiai ir Pekinas nesulaukė pasmerkimo. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius vos puse lūpų paragino abi puses elgtis santūriai.

Vakarų valstybės, taip pat ir JAV, paprastai yra labai greitos smerkti žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje, Birmoje ar Sudane. Tibeto atveju jos oficialiai nepareiškė jokio pasipiktinimo komunistinės Kinijos veiksmais Lhasoje. O juk, oficialiais Kinijos valdžios pranešimais, Lhasoje žuvo 13 žmonių. Tibeto emigracijos šaltiniai praneša, kad žuvo 80 žmonių.

Kinija tapo tokia didele ekonomine milžine, kad Vakarams tenka užmerki akis ir „nematyti“ žmogaus teisių pažeidimų Tibete.

Praėjusią savaitę Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernard‘as Kouchneras atvirai pareiškė: „ekonomiškai mes [Vakarai] labiau priklausome nuo Kinijos nei jie nuo mūsų“. Jis taip pat pareiškė, kad neišvengiamai santykiuose su „tokiomis svarbiomis valstybėmis kaip Kinija žmogaus teisių problemas nusveria ekonominiai sprendimai“. Ypač apdairiai su Kinija, kurios ekonomika jau dabar pasaulyje yra antra, elgiasi JAV. Itin atsargus Vašingtonas dabar, kai Amerikos ūkį krečia kredito krizė, didėjančios energetikos kainos bei smunkantis doleris.

Kinijos užsienio valiutos rezervas yra apie pusantro trilijono dolerių, didžiuma šios sumos yra JAV doleriais įvertintomis obligacijomis. Jei Kinija nuspręstų nebepirkti šių obligacijų, tai turėtų didelė neigiamą įtaką visam JAV ūkiui. Nobelio taikos premijos laureato Dalai Lamos žavesys nepajėgus atsverti šį paprastą ekonominį faktą.

Beje, prieš pat prasidedant neramumams Tibete, JAV išbraukė Kiniją iš dešimties valstybių, kur labiausiai pasaulyje pažeidžiamos žmogaus teisės, sąrašo. Sunku tikėtis, kad neramumai Tibete priverstų Vašingtoną atšaukti šį sprendimą.

Tačiau Vakarų reakcijos nebuvimas nereiškia, kad Tibeto problema yra smulkmena. Tibetas gali tapti rimtos krizės Kinijoje pradžia.

Kinija, panašiai kaip Sovietų Sąjunga, yra imperija, kurioje gyvena daug skirtingų, dažnai nieko bendro tarpusavyje neturinčių tautų.

Tibetiečiai nėra kinai. Tai, ką mes laikome kinais, yra šalyje daugumą sudaranti, hanių etninei grupei priklausanti tauta, šiuo metu valdanti Kiniją.

Tibeto priklausomybė Kinijai taip pat yra ginčytina.

Pekino tvirtinimu, Tibetas yra Kinijos dalis nuo pat XII amžiaus ir buvo sąlyginai nepriklausomas tik tada, kai Kinija buvo silpna. Kinija taip pat teigia, kad Tibetas buvo feodalinė teokratinė valstybė ir tik prijungimas prie Kinijos atvėrė Tibetui kelią į XX amžiaus civilizaciją. Tačiau tibetiečiams ši „XX amžiaus civilizacija“ reiškė komunistinį valdymą, „kultūrinę revoliuciją“ ir iki šiol tebesitęsiančią tautinę bei kultūrinę Tibeto asimiliaciją.

Daugelis tibetiečių tvirtai įsitikinę, kad Tibetas niekada nebuvo Kinijos dalimi. Tibetiečių ir jų rėmėjų visame pasaulyje nuomone, jau vien unikali budistinė kultūra daro Tibetą skirtingą nuo Kinijos.

Šiuo metu Kinijos politika Tibeto atžvilgiu, palyginus su komunistiniais laikais, pasikeitė, bet ji yra tiesiogiai nukreipta kaip tik į kultūrinio unikalumo sunaikinimą. Tačiau kitais būdais nei iki šiol. Pekinas jau investavo milijardus dolerių į Tibeto infrastruktūros gerinimą, nutiestas naujas geležinkelis, jungiantis Pekiną ir Lhasą. Turizmas tampa tradiciškai uždaro Tibeto rykšte, o regiono ypatumai paverčiami komercijos objektu, taip sunaikinant jų tikrąją dvasinę vertę. Tuo pat metu Pekinas masiškai perkelia į Tibetą hanių etninės grupės kinus, siekdamas pakeisti tautinę regiono sudėtį.

Beje, Dalai Lama, kurį Pekinas oficialiai apkaltino neramumų kurstymu, yra ne kartą pasakęs, kad jo vadovaujama vyriausybė siekia ne nepriklausomybės, o realios autonomijos Kinijos sudėtyje. Nuo 2000-ųjų iki 2006 metų įvyko šeši derybų tarp Dalai Lamos ir Pekino delegacijų raundai. Derybos praktiškai jokių rezultatų neatnešė ir Pekino iniciatyva buvo nutrauktos.

Kai kurių Tibeto emigracijos politikų nuomone, Pekinas laukia, kada Dalai Lama, kuriam šiuo metu yra 72-eji metai, numirs, o su juo į kapus nueis ir Tibeto autonomijos bei savitumo išsaugojimo siekiai.

Šio mėnesio neramumai Lhasoje rodo, kad galimas ir kitas įvykių scenarijus – Dalai Lamai pasitraukus, Tibeto nepriklausomybės šalininkai gali tapti radikalesni nei iki šiol. Jų pavyzdžiu gali pasekti ir kitos nelabai lojalios šalies tautinės bei religinės mažumos. Tai, aišku, kol kas tik teorinė, bet, kaip rodo kitų imperijų pavyzdžiai, įmanoma galimybė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.