Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Įtampa Afrikoje didėja (3)

Aurimas Dunauskas
2008 03 26

Afrikos žemynas, tarptautinių apžvalgininkų nuomone, vėl tampa pasaulinio nestabilumo epicentru. Šaltojo karo metais Afrika buvo didžiųjų pasaulio valstybių žaidimo aikštelė. Tuomet Sovietų Sąjunga ir JAV, siekdamos išplėsti savo įtakos zonas, finansiškai rėmė ir ginklavo bet ką, o Europos šalys, siekdamos išlaikyti nepriklausomybę paskelbusias buvusias savo kolonijas, nevengdavo jose panaudoti karinę jėgą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir radikaliai pakitus pasaulio geopolitinei pusiausvyrai, buvo viliamasi, kad Afrikos valstybėms pagaliau atsivers durys į taiką ir demokratiją. Deja, konfliktams vis aštrėjant, jos taip ir lieka uždarytos.

Žiūrint iš jau vykstančių arba gresiančių konfliktų perspektyvos, Afriką galima dalinti į tris dalis. Pirmoji jų – šiaurinė Afrika (Egiptas, Alžyras, Marokas, Libija ir Tunisas), kurią galima laikyti reliatyvaus stabilumo zona. Nors atvirų didelio masto karinių konfliktų šiame regione nėra, nerimą kelia po 2001 m. rugsėjo 11-osios stiprėjančios autoritarinės valdančiųjų režimų tendencijos. Šios valstybės, kaltinamos žmogaus teisių pažeidimais, opozicijos persekiojimu ir nevaldoma korupcija, vis dėlto sulaukia tylaus Vakarų pasaulio šalių palaikymo mainais už aktyvų dalyvavimą kovoje su tarptautiniu terorizmu ir gamtos išteklių tiekimą (pavyzdžiui, 85 proc. Portugalijos, 60 proc. Ispanijos, 30 proc. Italijos ir 22 proc. Prancūzijos importuojamų gamtinių dujų yra iš Alžyro*). Taip Libija, netolimoje praeityje kaltinta tarptautiniu terorizmu, po Rugsėjo 11-osios išpuolių buvo išbraukta iš pavojingų valstybių sąrašo ir nuo 1992 m. jai taikytos ekonominės sankcijos buvo panaikintos. Nepaisant oficialaus Alžyro, Maroko, Libijos ir Tuniso suartėjimo su ES šalimis bei JAV, šio regiono stabilumas lieka sąlyginis, nes paremtas įteisinta institucine prievarta, prieš kurią nukreipti sporadiniai radikaliųjų musulmonų terorizmo aktai bei didėjantis šių šalių visuomenės nepasitenkinimas.

Santykinai stabili zona yra pietinė Afrika, kurioje yra Pietų Afrikos Respublika (PAR) ir ją supančios Namibija bei Botsvana. Šios šalys, būdamos ekonominiais ryšiais glaudžiai susijusios su turtinga PAR, priklauso ir nuo jos vykdomos užsienio politikos. Didelę įtaką šiame regione turi politinė situacija kaimyninėje Angoloje, kuri netolimoje praeityje buvo ypač žiauraus pilietinio karo, iš vienos pusės remiamo Varšuvos pakto šalių, iš kitos – JAV ir PAR, arena. Nors šalyje vyksta demokratiniai rinkimai, Angola vis dar nėra laikoma saugia šalimi. Pilietinio karo metu JAV remta UNITA karinė grupuotė šiuo metu kontroliuoja trečdalį šalies teritorijos, kuri ribojasi su kaimynine Namibija. Rizikos faktoriumi tebėra iš pilietinio karo paveldėtas milžiniškas ginklų arsenalas, tarptautinių stebėtojų laikomas uždelsto veikimo bomba. Užtektų vienos ar dviejų rinkimais nepatenkintų partijų noro savo argumentus paremti ginklais, ir visas regionas užsiliepsnotų iš naujo.

Likusioje Afrikos žemyno dalyje koncentruojasi dauguma Vakarų pasaulio dėmesį pritraukiančių konfliktų. Vakarinėje Afrikos pakrantėje esančias Liberiją, Siera Leonę ir Gvinėją nusiaubę pilietiniai karai gali vėl atsinaujinti. Šiuo metu vyksta buvusio Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, kurio kariuomenę liūdnai išgarsino kanibalizmo atvejai bei masiškas vaikų-kareivių naudojimas karo veiksmuose, teismas. 1989 m. Ch. Tayloro iniciatyva pradėtas karinis konfliktas Liberijoje persimetė į kaimyninę Siera Leonę. Manoma, kad iki 2003 m. trukusi suirutė nusinešė 400 tūkst. žmonių gyvybių. Nors oficialiai Siera Leonėje ir Liberijoje įsigali demokratinis režimas, padėtis tebėra įtempta: regione neišspręstas pabėgėlių klausimas, suniokota ekonomika, 70 tūkst. demobilizuotų vaikų-kareivių papildė ir taip gausią jaunų Siera Leonės bedarbių armiją, šalis garsėja nelegalių ginklų gausa. Tai patvirtina ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, iki šiol neišvedamos iš šio Afrikos regiono (vien Liberijoje šiuo metu yra 15 tūkst. „mėlynųjų šalmų“*).

Įtampos židinių gausu ir centrinėje bei rytinėje Afrikoje. Ruandoje vykdytas genocidas nusinešė 800 tūkst. gyvybių ir privertė du milijonus gyventojų bėgti į kaimynines šalis. Tankiai apgyvento Didžiųjų ežerų regiono geopolitinė pusiausvyra buvo pažeista, ir jis iki šiol išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. Genocido terminas taip pat vartojamas apibūdinant Darfūre susidariusią padėtį. Žiniasklaidoje minimi skaičiai – 200 tūkst. žuvusių ir 2 milijonai pabėgėlių – privertė sunerimti tarptautinę bendruomenę, kuri nenori scenarijaus, panašaus į įvykius Ruandoje, pasikartojimo.

Konfliktas Darfūre atspindi didžiumai Afrikos šalių būdingas problemas. Žiniasklaidoje kartais bandoma pateikti vien religines šio konflikto priežastis, nutylint kitą svarbų konfliktų šaltinį visoje Afrikoje: beveik visos šio žemyno šalių sienos yra nustatytos buvusių kolonizatorių. Tokios politikos pasekmė – kalbiniu, religiniu ar kultūriniu požiūriais skirtingų etninių grupių pasidalijimo valdžia klausimas. Išskyrus kelias demokratijos oazes (Beninas, Gana) ir autoritarinius režimus, valdžios formą Afrikos valstybėse lemia ne partijų kovos, o tiesiog etninės grupės ir klanai. Padėtį apsunkina ir tai, kad kurios nors šalies nevienalytiškumu (vien pietinės Sudano dalies gyventojai kalba 140 skirtingų kalbų) lengvai manipuliuoja kitos valstybės, siekiančios savo politinių ir ekonominių tikslų. Pavyzdžiui, Ruandoje už genocido „etniškumo“ (hutai siekė sunaikinti tutsius) slėpėsi Prancūzijos ir JAV kova dėl įtakos zonų Afrikoje.

Be jokios abejonės, atmosferą Afrikoje labiausiai kaitina gamtinių išteklių klausimas. Jau Liberijoje vykusio pilietinio karo metu ypač svarbią vietą užėmė brangakmeniai, kurių turtingas konflikto apimtas regionas. Dar didesnė svarba suteikiama naftos gavybai. Kai kurie apžvalgininkai Darfūro konflikte įžvelgia ne tik karo pabėgėlių, kuriuos puldinėja ginkluotos gaujos, tragediją, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių kovą dėl mažėjančių naftos išteklių. Tokiame kontekste tampa suprantama, kodėl ryžtingą paramą kaimyninio Čado prezidentui Idriss Deby neseniai įvykusio prieš jį nukreipto karinio perversmo metu suteikė Prancūzija. Juk sukilėliams perėmus valdžią, situacija Čade panašėtų į esančią Darfūro regione. Prancūzija rizikuotų ne tik prarasti strategiškai svarbią įtakos zoną regione, bet ir pirmumo teisę išgauti naftą Čade. Susiskaldžiusias sukilėlių grupes būtų sunkiau kontroliuoti nei su Prancūzijos karine pagalba prezidentu tapusį Idriss Deby.

Labiausiai Darfūro regione dėl naftos susikerta Kinijos ir JAV interesai. Nors Kinijos balsas dėl Darfūro krizės tarptautinėje arenoje nėra labai girdimas, ekonomiškai Sudanas yra svarbus jos partneris: Kinija importuoja 65 proc. Sudano naftos ir yra pagrindinė ginklų tiekėja šiai šaliai. JAV taip lengvai pasiduoti neketina ir skuba įtikinti tarptautinę bendriją dėl karinių pajėgų įvedimo į Darfūro regioną.

Demokratijos stoka, ginklų gausa, korumpuota vietos valdžia ir didžiųjų pasaulio valstybių kova dėl gamtinių išteklių kontrolės Afrikoje nuteikia pesimistiškai. Neišsprendus esminių ir ilgalaikių žemyno problemų, įtampos šaltinių ateityje tik gausės.

* http://www.leblogfinance.com/2007/03/portugal_etesp.html

** http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/country_profiles/1043500.stm

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras