Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Europos ir Irano iniciatyvos – alternatyva Maskvos energetiniam diktatui? (1)

Gediminas Dubonikas
2008 03 29

Nepaisant to, kad JT paskelbė naujas sankcijas Iranui, ši šalis pasaulyje ir toliau išlieka itin svarbia energetinių išteklių tiekėja. Irano energetika, ypač dujų klodai, domina ir ES, jaučiančią vis didesnę priklausomybę nuo Maskvos energetinių svertų. Nors ligšiolinis Irano ir Europos bendradarbiavimas šioje srityje buvo nevienareikšmiškas, kovo 17 d. Teherane Irano nacionalinė dujų eksporto kompanija pasirašė sutartį su Šveicarijos energetikos grupe „Elektrizitaetsgesellschaft Laufenburg“, kurios pagrindu kasmet bus parduodama iki 5,5 mlrd. kubinių metrų dujų Europai. Tai pirmoji ilgalaikė sutartis dėl Irano dujų tiekimo į Europą.

Toks bendradarbiavimas leidžia manyti, kad Europos valstybės vis intensyviau ieško analogo rusiškai energetikai. Po to, kai JAV įvedė ekonomines sankcijas Teheranui, dauguma klientų, pretendavusių pirkti dujas iš Irano, atsisakė savo planų. Neutralų statusą turinti Šveicarija, atrodo, neišsigando didelio komercinio sandėrio su politiškai nepatikimu režimu. Žinoma, pati nepriklausydama ES, Šveicarija šioje energetinėje iniciatyvoje yra tarpininkė, pasitarnausianti visai Europai.

Nors energetinio sandėrio dalyviams dar reikės išspręsti klausimus dėl dujų tranzito per Turkiją bei realizuoti dujotiekio tobulinimo iniciatyvą „Trans Adriatic Project“ iš Graikijos į Italijos pietus (per Albaniją iki Adrijos jūros), pasaulio spaudos analitikai pažymi, kad toks žingsnis ko gero reiškia Europos siekį sumažinti priklausomybę nuo rusiškos energetikos, kuri jau ne kartą tapo Maskvos politiniu svertu tarpvalstybiniuose santykiuose.

Tuo labiau, kad ES dėl energetinės priklausomybės baiminasi ne be reikalo. Visų pirma, didžioji dalis rusiškų gamtinių išteklių Europą pasiekia per Ukrainą ir Baltarusiją. Būtent Maskvos nesutarimai su šiomis valstybėmis Europos Sąjungai parodė, kad Rusijos energetika neatsiejama nuo Rusijos politikos. Maskvai prieš porą metų užsukus gamtinių dujų čiaupą Ukrainai, dėl to sumažėjo ir dujų tiekimas Austrijai, Prancūzijai, Vengrijai bei kitoms valstybėms. Austrija tąkart dujų iš Rusijos „Gazprom“ gavo trečdaliu, Vengrija – ketvirtadaliu mažiau.

2006 m. pabaigoje – 2007 m. pradžioje Europai taip pat didelį susirūpinimą sukėlė nauja energetinė krizė. Tąkart Rusija ir Baltarusija įsivėlė į vadinamąjį energetinį karą, kai Rusija padvigubino gamtinių dujų kainą Minskui. Tuo tarpu Baltarusija įvedė muitus į Europą tiekiamai rusiškai naftai. Taigi šie pavyzdžiai Europai aiškiai parodė tikrąjį Kremliaus požiūrį į energetiką. Konfliktas atskleidė, kad Rusija netiesiogiai, per energetinių resursų tranzito šalis, gali išderinti dabartinę Europos energetinę sistemą, kad ji nėra pakankamai saugi ir kad reikia kuo skubiau ieškoti naujų partnerių, naujų jungčių bei kitų alternatyvų, taip pat pagreitinti Europos Sąjungos energetikos strategijos rengimą.

Maskva vis dėlto akcentuoja, kad rusiškos energetikos tiekimas į Europą buvo sutrikęs tik dėl „nesukalbamų“ Ukrainos ar Baltarusijos veiksmų. Be to „Gazprom“ vadovai tikina, kad du nauji energetiniai projektai – „Šiaurės srautas“ ir „Pietų srautas“ – ateityje leis išvengti panašių tiekimo sutrikimų, nes bus aplenktos „nesukalbamos“ tranzitinės valstybės. Tačiau tokia Kremliaus iniciatyva Europos valstybių vadovų nė kiek nenuramina.

Tuo labiau, kad, Rusijai įgyvendinus eksporto diversifikavimo kelius ir nutiesus dujotiekius iš Rusijos į Vakarų Europą Pietuose Juodojoje jūroje ir Šiaurėje Baltijos jūroje, Europa taps jau akivaizdžiai ir nedviprasmiškai priklausoma nuo Maskvos energetinio (o tuo pačiu ir politinio) diktato. Ir nors „Gazprom“ atstovai nuolat tikina, kad energetikos tiekimas į Europą pagrįstas rinkos sąlygomis, jau aptarti Baltarusijos ir Ukrainos atvejai neleidžia atmesti hipotezės, kad įgijusi absoliutų monopolį Maskva nepradės Europai diktuoti ir politinių paralelių.

Tuo labiau, kad Baltarusijos ir Ukrainos pavyzdžiai nėra vieninteliai. 2006 m. žaliavos tiekimas naftotiekiu „Družna“ buvo nutrauktas ir Lietuvai. „Družba“ nesuremontuota iki šiol, todėl nemažai ekspertų įsitikinę, kad naftos tiekimą Rusija nutraukė politiniais sumetimais, kai buvo paskelbti Lietuvos planai „Mažeikių naftą“ parduoti Lenkijos įmonei „PKN Orlen“.

Prieš porą metų energetikos (dujų) tiekimas buvo nutrūkęs ir į Gruziją, kai buvo susprogdintas dujotiekis Šiaurės Osetijoje. Tąkart Tbilisis apkaltino Maskvą, kad tai jos inspiruota provokaciją. Į Gruziją buvo pradėtos tiekti dujos iš Irano per Azerbaidžaną, nors jos ir buvo brangesnės už rusiškąsias.

Taigi priklausomybė nuo Maskvos energetinių išteklių nevienareikšmiškai parodė, kad Europos valstybėms būtina kuo greičiau ieškoti naujų strateginių partnerių, kurie bent tam tikra dalimi sumažintų priklausomybę nuo Rusijos.

Todėl Europos ir Irano energetinis bendradarbiavimas šioje situacijoje atrodo pakankamai racionalus. Irano dujos, importuojamos į Europą, sumažintų Rusijos monopolį šioje srityje, o tuo pačiu ir energetinę (bei politinę) priklausomybę nuo Rusijos. Be to, įveikus jau minėtus sunkumus (dėl dujų tranzito per Turkiją ir tolesnio tiekimo), Irano energetiniai resursai į ES gali būti tiekiami permanentiškai. Tuo labiau, kad Iranas, turėdamas milžiniškus naftos ir dujų klodus, energetinį tiekimą į Europą gali palaikyti nuolat.

Iranas jau įgyvendina ir kitas dujų tiekimo pasaulio valstybėms iniciatyvas. Turėdamas antrą pagal dydį po Rusijos gamtinių dujų rezervą, Iranas pasirašė susitarimus tiekti dujas (bei naftą) dviem kylančioms ekonominėms jėgoms – Kinijai ir Indijai (2004-aisiais Kinija pasirašė net 70 mlrd. naftos ir gamtinių dujų sutartį su Teheranu), kurioms tiekimas vyksta be didesnių trukdžių. Todėl bendradarbiavimo su nestabiliu Teherano režimu Europos energetikos kompanijoms perdaug baimintis nereikėtų.

Nors galbūt ir nevienareikšmiškas atrodo demokratinės Europos bendradarbiavimas su branduolines ambicijas plėtojančiu Iranu, šios šalies energetiniai rezervai labai svarbūs visam demokratiniam pasauliui. Juk ir JAV, nuolat konfliktuojanti su Venesuela, importuoja iš šios šalies milžiniškus naftos kiekius, kas ekonomiškai naudinga abiems valstybėms (2006 m. Venesuelos naftos sektorių atrado ir mūsų „Mažeikių nafta“. Jau 2006 m. liepą Būtingės terminale buvo aptarnautas tanklaivis, atgabenęs ne Rusijoje išgautą naftą. Žinoma, naftos importą nulėmė ko gero ne kaina. Rusijai uždarius naftotiekį „Družba“, Venesuelos nafta tapo atsvara rusiškajai). Taigi, nors Vakarų šalių ir ne visiškai demokratinių valstybių politiniai nesutarimai tęsiasi, ekonominis bendradarbiavimas atrodo vystomas be didesnių trukdžių.

Vis dėlto ar galima tvirtinti, kad bendradarbiavimas su Iranu šįkart Europai tikrai padės išvengti Maskvos spąstų? Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ligšioliniai bandymai sumažinti priklausomybę nuo rusiškos energetikos apčiuopiamų rezultatų nedavė. Visų pirma reikia nepamiršti Transkaspijos bei „Nabucco“ projektų. Buvo planuojama, kad Transkaspijos projektas nuo Kaspijos turkmėnų krantų jūros dugnu, paskui per Azerbaidžaną eis į Turkiją, kur susijungs su „Nabucco“ dujotiekiu, o šis nusidrieks į Pietų ir Centrinę Europą iki Austrijos. Ir Transkaspijos, ir „Nabucco“ projektų politinė ir ekonominė prasmė aiški – nutiesti tranzitinį dujotiekį, aplenkiant Rusiją. Vis dėlto nors prie šių iniciatyvų dirbo tiek ES, tiek ir JAV specialistai, projektai susiduria su rimtais išbandymais.

Būtent dėl to tvirtinti, kad naujausias Irano ir Europos energetinis bendradarbiavimas vienareikšmiškai leis išvengti rusiškos energetikos monopolijos, būtų labai drąsu. Tačiau, jei ši iniciatyva pasiteisins, tai bus akstinas Europos valstybėms toliau plėtoti didesnio energetinio savarankiškumo siekius.

Taip pat ES šalys turėtų ne tik ieškoti alternatyvių energetinių partnerių, bet ir investuoti į racionalų energijos vartojimą, plėtoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą bei aktyviai spręsti saugaus energetinio tiekimo klausimus. Akivaizdu, kad Europa turi kuo greičiau įtvirtinti ir bendrą energetinę politiką, kuri šiuo metu solidari daugiau formaliai nei praktiškai. Tik tokios kompleksinės priemonės gali reikšmingai įtakoti Europos Sąjungos energetinės ateities tendencijas ir padėti išvengti Maskvos diktato.

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (24)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (43)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (124)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (1)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras