Artėjant NATO susitikimui Bukarešte balandžio 3–4 dienomis aljanso plėtros klausimas, ypač kai kalbama apie Narystės veiksmų planų (NVP) suteikimą Gruzijai ir Ukrainai, vėl dėmesio centre, rašo dienraštis „International Herald Tribune“.

Abi valstybės NATO kelia skirtingas problemas. Pagrindinė problema Ukrainoje yra žema visuomenės parama stoti į aljansą. Tai būtų galima sutvarkyti, jeigu Kijevas imtųsi rimtos kampanijos šviesti ukrainiečius apie NATO. Pavyzdžiui, taip elgėsi tokios nesenos narės, kaip Bulgarija ar Slovakija, kur parama valstybių blokui iš pradžių buvo maža.

Gruzija susiduria su keblesne problema. Pagrindinis trikdis yra neišspręsti užšaldyti konfliktai atskilusiuose Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose, paskelbusiuose savo nepriklausomybę dar praėjusio dešimtmečio pradžioje ir aktyviai remiamuose Rusijos.

Dauguma NATO narių Europoje bijo, kad šios diskusijos gali NATO įvelti į konfliktą su Rusija, jeigu tik Gruzija taps aljanso nare. Savo kalboje Berlyne kovo 10-ąją Vokietijos kanclerė Angela Merkel tiesiogiai pažymėjo, kad „valstybės, kurios turi neišspręstų konfliktų, negali tapti narėmis“.

Vis dėlto konfliktų sprendimą paversti išankstine sąlyga Gruzijos narystei būtų rimta klaida. Ji suteiktų Rusija de facto veto dėl Gruzijos narystės NATO ir užtikrintų minėtų konfliktų neišsprendžiamumą.

Maskvai Abchazija ir Pietų Osetija yra naudingi įrankiai sudaryti spaudimą Tbilisiui ir blokuoti Gruzijos stojimą į NATO. Dėl to ji nemato tikslo spręsti užšaldytus konfliktus. Gruzijos priėmimas į aljansą iš tiesų palengvintų konfliktų sprendimą. Gruzijai esant NATO sudėtyje Rusijai šie konfliktai nebebūtų naudingi.

Rusijos požiūris į sienos sutartis su Estija ir Latvija praėjusio dešimtmečio pradžioje yra geras pavyzdys. Ištisus metus Maskva atsisakinėjo ratifikuoti sienos sutartis, taip mėgindama blokuoti Latvijos ir Estijos stojimą į Europos Sąjungą ir NATO. Bet kai šios Baltijos šalys tapo abiejų blokų narėmis, minėta problema prarado naudingumą kaip priemonė, leidžianti Rusijai siekti savo užsienio politikos tikslų. Maskva po to pradėjo greitinti ratifikavimo procedūras.

Kai kurios NATO narės taip pat dvejoja dėl NVP suteikimo Gruzijai, nes bijo, kad atsakydama į Kosovo pripažinimą, kuriam priešinosi, Rusija gali formaliai pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Tai mažai tikėtina, nes sukeltų stipresnį spaudimą Čečėnijos ar kitų Rusijos autonominių respublikų galimoms nepriklausomybėms pripažinti. Toks scenarijus Rusijai reikštų mažų mažiausiai tragediją.

Tai dar nereiškia, kad NATO rūpestis dėl įsivėlimo į konfliktą su Rusija dėl Abchazijos gali būti ignoruojamas. Bet šiuos pavojus būtų galima sušvelninti tuo atveju, jei iškart po NVP gavimo Gruzija įsipareigotų teritorinius disputus spręsti tik taikiomis priemonėmis.

Šitoks pareiškimas sumažintų galimybę, kad NATO įsitrauks į ginkluotą konfliktą dėl separatistinių Gruzijos regionų ir atvertų duris taikiam problemos sprendimui ateityje, kai pasikeistų aplinkybės. Tai ypač svarbu Pietų Osetijos atveju, nes ten taikaus sprendimo perspektyva yra daugiau žadanti nei Abchazijoje.

NATO taip pat reikia peržiūrėti visą NVP procesą. Veiksmų planas turėtų išlikti įrankiu padėti narystės trokštančioms šalims geriau pasirengti stojimui, bet jis negali būti vertinamas kaip virtuali narystės garantija. Būtent taip yra šiandien.

Sąsajos tarp NVP ir narystės sumažinimas leistų kandidatėms ilgėliau ruoštis narystei ir leistų jas labiau priartinti prie NATO net ir neturint narystės. Kai kurios NVP gavusios šalys galbūt taptų narėmis, o kitos ne.

Tokiu būdu NATO galėtų lengviau atsikvėpti svarstydama Gruzijos ir Ukrainos integracijos į Aljansą galimybes, kartu ilgesniam laikotarpiui atverdama duris pasiruošimui narystei.

http://www.alfa.lt/

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.