Beveik mėnesį trukusi nepaprastoji padėtis, paskelbta Armėnijoje po prezidento rinkimų, atšaukta.

Prezidentas Robertas Kočarianas ją paskelbė kovo pirmą dieną po Jerevano gatvėse vykusių neramumų, per kuriuos žuvo vienas civilis ir vienas policininkas. Neramumų priežastis, panašiai kaip pernai metų gale Gruzijoje, – nepasitikėjimas prezidento rinkimų rezultatais. Vasario 19 dieną prezidento rinkimus pirmame ture laimėjo ministras pirmininkas Seržas Sarkisianas, kurį atvirai rėmė prezidentas R. Kočarianas. Opozicijos kandidatui Levonui Ter-Petrosianui trūko labai nedaug balsų, kad būtų prireikę antro turo. Antrame ture S. Sarkisiano pergalė nebuvo garantuota ir jam, be abejonės, buvo ramiau laimėti iš karto. Tai ir įvyko, bet, kaip tvirtina opozicija, klastojant rinkimų biuletenius ir papirkinėjant bei darant spaudimą rinkėjams. Vakarų stebėtojai iš pradžių paskelbė, kad rinkimai buvo laisvi ir demokratiški, bet vėliau savo nuostatas pakeitė ir pripažino, jog pažeidimų būta.

Nieko keisto, kad L. Ter-Petrosiano rėmėjai išėjo protestuoti į sostinės gatves. Bet kuri partija, žinodama, jog „smulkūs pažeidimai“ gali būti lemiami, nebūtų tylėjusi. Valdžios reakcija buvo bekompromisė – protestuotojai buvo jėga pašalinti iš miesto centro, keli šimtai, tarp jų ir L. Ter-Petrosianas bei kai kurie kiti žymūs opozicijos politikai, buvo suimti. Apie 1000 opozicijos rėmėjų buvo apklausti ir toliau apklausinėjami saugumo tarnybų, kaltinant juos valstybės perversmo organizavimu.

Šiuo metu padėtis Armėnijoje palyginti rami, ruošiamasi perduoti valdžią į naujai išrinkto prezidento S. Sarkisiano rankas. Tačiau prezidento rinkimų kampanija ir kilę neramumai dar kartą parodė, kad Armėnijoje egzistuoja ne demokratija, o tik jos fasadas. Didžiausia problema yra tai, kad valdžia ir toliau lieka nepakankamai subalansuota: vykdomoji valdžia turi daug daugiau galių nei parlamentas. Nepaisant neseniai vykusio referendumo rezultatų, šalies prezidentas ir toliau – kaip parodė kovo pirmosios įvykiai – turi neproporcingai didelius įgaliojimus. Matyt, tik nuo prezidento noro priklauso, ar jis šiais įgaliojimais pasinaudos. R. Kočarianas neturėjo jokių sentimentų ir padarė viską, kad jo parinktas įpėdinis – S. Sarkisianas – taptų prezidentu. Pats įpėdinio parinkimas primena Rusijos prezidento „rinkimus“. Skirtumas tik toks, kad Rusijoje tokio stipraus protesto kaip Armėnijoje nebuvo.

Padėtis Armėnijoje rodo ne vien politikų nesiskaitymą su rinkėjų valia, bet ir tai, kaip, nepaisant visų Vakarų skiriamų pinigų demokratijai plėtoti, Armėnija yra toli nuo demokratijos normų. Tai tinka visam šalies politiniam elitui, ne vien dabartinei valdžiai. Vertėtų prisiminti, kad dabartinis opozicijos kandidatas L. Ter-Petrosianas jau buvo išrinktas Armėnijos vadovu ir prieš dešimtmetį pasiuntė policiją išvaikyti demonstrantų, protestavusių prieš jo rinkimų rezultatų manipuliacijas. Taigi, padėtis nėra kaip tuose fantastiniuose filmuose, kur absoliutus gėris kovoja su absoliučiu blogiu.

Apžvalgininkai visuotinai pripažįsta, kad didelė Armėnijos problema yra korupcija, apimanti visus valdžios bei politikos lygmenis ir tapusi visuotinės kultūros dalimi. Dažnai politinės partijos nesislapstant kuriamos tam, kad atstovautų ūkinių ar verslo grupių interesams, o rinkėjų balsai atvirai nuperkami. Kaip teigia „Fredom House“, užsakomieji nužudymai Armėnijoje – valstybės gyvenimo realybė. Realybė yra ir tai, kad šalyje masiškai vengiama mokėti mokesčius. Mokesčių surinkimas yra problema praktiškai visame pasaulyje, bet Armėnijoje ji yra ypač didelė. Problema yra ir visuomenės nesidomėjimas politika bei ciniškas požiūris į ją vien kaip į pasipelnymo šaltinį.

Laisva spauda – taip pat viena tų problemų, kurios yra išspręstos tik formaliai. Įstatymai įpareigoja valstybės institucijas teikti informaciją žiniasklaidai, bet faktiškai, kaip konkrečiais pavyzdžiais parodė viena Armėnijos nevyriausybinė organizacija, ją gauti yra labai sunku. Politinio ir valstybinio gyvenimo korupcija neaplenkia ir žiniasklaidos. Dažnai būna sunku suprasti, kuri informacija yra teisinga, o kuri tik užsakytas šmeižtas.

Armėnijos, kaip valstybės, padėtį sunkina ir niekaip neišsprendžiamas Kalnų Karabacho klausimas. Visi Armėnijoje suvokia, kad Azerbaidžanas nesusitaikys su teritorijos praradimu ir anksčiau ar vėliau karinis susirėmimas taps neišvengiamas. Beje, per dabartinę politinę krizę Armėnijoje padažnėjo ir susirėmimų dėl Karabacho, per kuriuos žuvo keletas žmonių. Diplomatinėms pastangoms neduodant vaisių, Kalnų Karabacho klausimas, matyt, anksčiau ar vėliau bus sprendžiamas jėga. Žinant, kokius naftos išteklius ir galimybes pirkti ginkluotę turi Azerbaidžanas, Jerevaną telieka tik užjausti.

Beje, per paėjusius kelis mėnesius panašūs prezidento rinkimai įvyko trijose buvusiose sovietinėse respublikose – Rusijoje, Gruzijoje ir Armėnijoje. Visose trijose valdžia pasiekė, ko norėjo – valdžios remti politikai nugalėjo. Kitaip tariant, visose trijose valstybėse demokratijos praktiškai nėra. Rusijoje Dmitrijus Medvedevas tapo prezidentu be jokių didesnių opozicijos protestų. Gruzijoje ir Armėnijoje protestai atvedė prie žmonių aukų, bet jokių rezultatų nedavė. Šių šalių pavyzdžiai puikiai parodo, kad vadinamosios „spalvotosios revoliucijos“ gali būti sustabdytos, jeigu valdžiai užtenka valios ir noro naudoti jėgą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.