Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Komunistų partija – demokratijos Rusijoje viltis? (3)

Viktoras Denisenko
2008 04 06

Komunistų partija buvo vienintelė reali ir legali politinė jėga Sovietų Sąjungoje. Šios partijos hegemonija griuvo kartu su sovietine imperija. Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje jos veikla Rusijoje buvo sustabdyta ir uždrausta, bet nepraėjus nė keleriems metams Komunistų partija buvo atkurta ir įsitraukė į aktyvų politinį šalies gyvenimą. Šiandien Rusijos Federacijos komunistų partija (RFKP) kartu su kitais Dūmos senbuviais – Vladimiro Žirinovskio liberalais demokratais – sudaro oficialią (leidžiamą) opoziciją Kremliaus režimui.

Penkiolika naujosios istorijos metų

1991 metų rugpjūčio 21 dieną Maskvoje žlugo perversmas, kurį organizavo vadinamasis Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas. Desperatiškas bandymas „išgelbėti Sovietų Sąjungą“ tik paspartino sovietinės imperijos žlugimą ir įtvirtino stiprėjančius demokratinius poslinkius Rusijoje. Po nepavykusio valstybinio perversmo tuometis Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas įsakymu uždraudė Komunistų partijos veiklą, tačiau jau 1992 metų lapkričio 30 dieną Rusijos konstitucinis teismas šį įsakymą iš dalies panaikino. Tai leido Komunistų partijai atsikurti.

1993 metų vasario 13–14 dienomis įvyko Rusijos Federacijos komunistų partijos steigiamasis suvažiavimas. Tų pačių metų kovo 24 dieną RFKP oficialiai įregistruota. Partijos veikla buvo sustabdyta dar kartą – po 1993 metų spalio įvykių. Šis veiklos sustabdymas buvo trumpalaikis – truko tik 17 dienų. Vėliau partijai leista tęsti veiklą (per 1993 metų spalio įvykius komunistai paliko maištaujantį parlamentą ir faktiškai užėmė neutralią poziciją).

Rusijos Federacijos komunistų partija laiko save Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) „veiklos tęsėja“. Tarp šūkių, kuriais operuoja RFKP, nemažai dar nuo sovietmečio žinomų, propaguojančių kolektyvizmą, lygybę ir brolybę, internacionalizmą ir pan. Žinoma, naujų laikų realijos taip pat veikia politinę ir ideologinę moderniųjų Rusijos komunistų orientaciją, bet apie tai – toliau.

RFKP lyderiu nuo jos įkūrimo dienos iki dabar yra Genadijus Ziuganovas. Gimęs 1944 metų rugpjūčio 24 dieną, jis nuo 1983 metų, kaip nurodoma jo oficialiojoje biografijoje, vykdė „atsakingą veiklą SSKP“, o vėliau aktyviai dalyvavo Komunistų partiją įsteigiant-atkuriant 1993 metais. Per 1996 metų prezidento rinkimus G. Ziuganovas sudarė rimtą konkurencija B. Jelcinui.

Pagal oficialaus RFKP tinklalapio informaciją, dabar partijoje yra apie 547 tūkst. narių.

Komunistų partijos metamorfozės

Atsikurdama Komunistų partija vienu iš ideologinių ramsčių pasirinko Sovietų Sąjungos atkūrimo idėją. 1993 metais tai buvo dar gana aktuali tema – Rusijos visuomenė aiškiai pasidalijo į tuos, kurie sveikino naujus demokratinius siekius, ir  tuos, kurie labai skausmingai išgyveno imperijos subyrėjimą. Pastarieji ir tapo pagrindiniu komunistus palaikančiu elektoratu. Greta jų egzistavo ir piliečių sluoksniai, kurie jautė komunistams gilią antipatiją. Pati komunistinė ideologija buvo smarkiai sukompromituota komunistinio režimo nusikaltimų, apie kuriuos daugiau tiesos buvo atskleista tik Sovietų Sąjungos žlugimo metais.

„Komunizmo“ ir „demokratijos“, kaip viena kitą paneigiančių ideologijų, priešprieša labiausiai išryškėjo per jau minėtus 1996 metų Rusijos prezidento rinkimus. Tuomet laimėjo „demokratija“, atstovaujama pirmojo Rusijos Federacijos prezidento B. Jelcino, bet ir G. Ziuganovas pasirodė neblogai: antrajame rinkimų ture už jį savo balsus atidavė 40,31 proc. visų dalyvavusių balsavime rinkėjų. Pažymėtina, kad pagrindinė Rusijos Federacijos komunistų partijos politinė veikla praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje buvo skirta išversti iš posto savo „ideologinį priešą“ B. Jelciną (bandant prastumti apkaltos procedūrą ar paskelbti jį neveiksniu dėl sveikatos būklės).

Kaip tik dešimtame dešimtmetyje Rusijos Federacijos komunistų partija sulaukė ir savo rėmėjų gretų gausėjimo. Tai buvo susiję su tuo, kad nemažai Rusijos gyventojų nusivylė ankstyvosios „rusiškos demokratijos“ realijomis, kai įsivyravęs vadinamasis „laukinis kapitalizmas“ pasireiškė nusikalstamų klanų susirėmimais ir pasakišku atskirų apsukruolių turtėjimu. Naujųjų realijų atmetimas stiprino visuomenėje praeities nostalgiją.

Tačiau Vladimiro Putino atėjimas į valdžią ir iškart po to prasidėjęs „valdžios vertikalės“ kūrimas privertė Komunistų partiją peržiūrėti savo pozicijas. Ji, kaip ir praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje, yra opozicijoje valdančiajai daugumai, tačiau ideologiniai jos parametrai truputį pasikeitė. V. Putino režimas irgi plačiai naudoja sovietmečio nostalgijos ideologiją ir mėgstamiausią komunistų fetišą – pergalę Antrajame pasauliniame kare. Opozicija V. Putino režimui privertė komunistus išgyventi tikriausiai net jiems patiems netikėtas metamorfozes. Šiandien ne kas kitas, o jie daugiausia kalba apie skaidrių demokratinių procedūrų svarbą ir žodžio bei spaudos laisvės reikšmę.

Dėmesį patraukia ir dar vienas RFKP metamorfozės aspektas – neoficialus ateistinės ideologijos atsisakymas. Komunistai bando pabrėžti savo lojalumą stačiatikybei ir kitoms tradicinėms religijoms. Net paties G. Ziuganovo kalbose šiuo metu neretai skamba krikščioniška retorika.

Opozicija – reali ar valdoma?

Šiandienos Rusijoje Komunistų partija bando pateikti save kaip rimtą opozicinę jėgą. Visų tikrųjų liberalių jėgų žlugimo akivaizdoje RFKP gana natūraliai kalba apie demokratines procedūras ir reiškia nepasitenkinimą Kremliaus vykdoma politika. Tačiau kiek tokia pozicija nuoširdi?

Analizuojant RFKP veiksmus akivaizdu, kad ši partija bando maksimaliai išnaudoti susiklosčiusią padėtį. Ką besakytų Komunistų partijos lyderiai, šiandien Rusijoje ši partija nėra visiškai suvereni jėga. RFKP ateitis tiesiogiai priklauso nuo Kremliaus norų ir reikmių. Komunistų partija šiuo metu yra savotiška širma, „valdoma opozicija“, kuri reikalinga Rusijai tam, kad, Vakarų džiaugsmui, būtų galima imituoti „demokratinius procesus“.

Komunistų partijos sukalbamumas garantuoja šiai politinei jėgai, kad ji ir toliau nominaliai dalyvaus politiniame šalies gyvenime. Kitaip partijai gali grėsti išmetimas iš politinio šalies diskurso ir užmarštis (tai, ką šiandien išgyvena kadaise įtakingos liberaliosios jėgos – „Jabloko“ ir Dešiniųjų jėgų sąjunga). Kartu Komunistų partijai nuolatos primenama, kad iš jos, reikalui esant, gali būti atimta „pagrindinės opozicinės partijos“ privilegija. Šią vietą lengvai gali užimti V. Žirinovskio liberalai demokratai arba kad ir tokia niekam nežinoma Demokratinė partija, kurios lyderis Andrejus Bogdanovas netgi dalyvavo paskutiniuose prezidento rinkimuose.

Žinoma, komunistai leidžia sau kritikuoti Kremlių ir jo vykdomą politiką (čia jų, kaip opozicinės jėgos, privilegijos dalis). Tačiau ta kritika visuomet yra daugiau ar mažiau pasverta. Suprantama, RFKP bando atkovoti sau kuo geresnes pozicijas. Neatsitiktinai prieš prezidento rinkimus G. Ziuganovas, jau tradiciškai būdamas vienu iš kandidatų, net grasino demaršu, bet galiausiai taip savo kandidatūros ir neatsiėmė. Šis farsinis „nepaklusnumo aktas“ gali būti susijęs su praėjusių metų rinkimų į Dūmą rezultatais. Per jas komunistams „buvo leista“ surinkti tik 11,57 proc. balsų – mažiau negu bet kada po partijos atkūrimo (1993 metais komunistai rinkimuose į parlamentą surinko 12,4 proc. balsų, vėliau jie surinkdavo ne mažiau kaip 20 proc.).

Tačiau, nors ir maištaudami, komunistai priversti būti labai atsargūs. Kremlius gali lengvai susidoroti su bet kuria nesukalbama partija, o galimybių daryti spaudimą komunistams tikrai yra nemažai – nuo psichologinio faktoriaus (klausimas dėl Lenino palaikų tolesnio likimo) iki visiško partijos sužlugdymo (komunistinio režimo nusikaltimų klausimo iškėlimas). Todėl vargu ar Komunistų partija, net po visų metamorfozių ir pasikeitimų, gali tapti rimta atsvara šiuo metu Rusiją valdančiam režimui.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras