Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kosovui tapus nepriklausomam, Serbijos byrėjimas baigiasi (2)

Valentinas Mitė
2008 04 07

Belgrade liūdnai juokaujama, kad Serbija panaši į mobilųjį telefoną „Nokia“ – kiekvienais metais ji darosi vis mažesnė ir mažesnė.

Jugoslaviją – pietų slavų valstybę, susikūrusią po Pirmojo pasaulinio karo – formaliai sudarė serbai, kroatai ir slovėnai. Po Antrojo pasaulinio karo Josifas Broz Tito paskelbė Jugoslavijos Federacinę Socialistinę Respubliką, susidėjusią iš Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Makedonijos, Juodkalnijos, Slovėnijos ir Serbijos. Kosovas ir Voivodina buvo ne nepriklausomos socialistinės respublikos, o autonominės Serbijos teritorijos dalys. Juokaujama, kad Tito, kuris beveik visoje Jugoslavijoje, net Kosove, gerbiamas iki šiol, buvo vienintelė šalį vienijanti figūra. Tačiau net ir Tito laikais serbai Jugoslavijoje užėmė vyraujančias pozicijas. Po Tito mirties 1980 metais tautinė įtampa šalyje pradėjo didėti. Sustiprėjo visų tautybių, ypač serbų, nacionalizmas. Ideologinį pagrindimą jis gavo 1986 metais Serbijos Mokslų Akademijos paskelbtame memorandume, kuriame buvo pabrėžiama, kad Serbija – didžiausia Jugoslavijos respublika – federacijai priimant sprendimus neturi teisių, kurios jai natūraliai priklauso. Memorandumas atkreipė dėmesį, kad apie du milijonus serbų, arba 20 procentų, gyvena už Serbijos ribų, o jų teisės esą niekaip negarantuotos ir pažeidžiamos net autonominėse Serbijos respublikose. Kiek vėliau Serbijos vadovui Slobodanui Miloševičiui pavyko pasiekti, kad Voivodinos ir Kosovo autonomijos būtų panaikintos.

Tai sukėlė kitų respublikų įtarimus, kad serbai siekia hegemonijos visoje Jugoslavijoje ir vadinamosios „didžiosios Serbijos“ sukūrimo. Šie įtarimai nebuvo be pagrindo, tačiau teisybė buvo ir tai, kad kaip atsakas į serbų pretenzijas stiprėjo ir kitų Jugoslavijos tautų, ypač kroatų, nacionalizmas.

Sprogimas politiniame ir partiniame lygmenyje įvyko 1990 metų sausio mėnesį Jugoslavijos komunistų lygos suvažiavime. Serbijai nesutinkant respublikų kompartijoms suteikti didesnio savarankiškumo, Slovėnijos ir Kroatijos delegacijos paliko suvažiavimą. Tai reiškė ne tik Jugoslavijos komunistų partijos galą, bet ir Jugoslavijos valstybės pabaigos pradžią.

Serbų sukilimai ir autonominių darinių skelbimas prasidėjo 1990 metų rugpjūčio mėnesį Kroatijoje, vadinamosiose serbų krajinose. Nepaisant to, po metų, 1991-ųjų birželio mėnesį, Slovėnija ir Kroatija tapo pirmosiomis nepriklausomomis, Vakarų pripažintomis valstybėmis. Galiausiai dauguma serbų, gyvenusių Kroatijos krajinose, buvo ištremti ir dabar gyvena Serbijoje arba serbiškoje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje. Teritorijas Kroatijoje, kuriose serbai gyveno nuo senų laikų, S. Miloševičius prarado negrįžtamai.

Tikra tragedija tapo Bosnijos ir Hercegovinos karas. 1991 metais Bosnijos serbai referendumu paskelbė Bosnijos Serbų Respubliką, su tuo nesutiko čia gyvenantys musulmonai ir kroatai. Prasidėjo žiaurus karas, kuris baigėsi Deitono taika ir valstybės, kurią sudaro trys tautos, nenorinčios gyventi kartu, suformavimu. Bosnijos Serbų Respublika norėtų prisijungti prie Serbijos, bet tarptautinė bendruomenė kol kas šią galimybę griežtai atmeta. Taip „didžiosios Serbijos“ sukūrimo politika žlugo.

Tačiau tai dar nebuvo pabaiga. 2006 metų gegužės mėnesio referendume nepriklausoma valstybe pasiskelbė Juodkalnija, atkirsdama Serbiją nuo išėjimo prie jūros.

Paskutinis ir turbūt pats stipriausias emociniu požiūriu smūgis Serbijos nacionalizmui buvo Kosovo nepriklausomybės paskelbimas, kurį visų pirma sukėlė serbų nacionalizmas ir 1996 metais prasidėjęs Kosovo albanų tautinių ambicijų slopinimas jėga, pasibaigęs tautiniu valymu, pabėgėliais ir NATO įsikišimu. Iki 2008-ųjų Kosovą administravo tarptautinė bendruomenė. Vasario mėnesį buvusi Serbijos provincija tapo nepriklausoma.

Tai, manyčiau, yra paskutinis Serbijos valstybės mažėjimo aktas. Šiuo metu Serbijoje, jau be Kosovo, gyvena septyni su puse milijono žmonių. 83 procentai jų yra serbai.

Žinoma, dabartinė Serbija – be Kosovo – netapo vien serbų valstybe. Už Kosovo ribų liko dalis albanų apgyventos teritorijos, bet tarptautinė bendruomenė, Kosovo valstybingumo prižiūrėtoja, jokiu būdu nesutiks, kad prie Kosovo būtų prijungtos kitos albanų gyvenamos teritorijos ir kuriama „didžioji Albanija“. Serbija jau siūlo pasikeisti teritorijomis su Kosovu, bet tai vėlgi prieštarauja tarptautinės bendruomenės siekiui sukurti Kosove daugiatautę valstybę. Kiek tokia valstybė reali – kitas klausimas.

Dažnai apžvalgininkai užsimena, kad kita Serbijos problema po Kosovo gali būti Voivodinos didesnės autonomijos klausimas. Buvo baiminamasi, kad Kosovo nepriklausomybė paskatins separatistines Voivodinos ambicijas. Kol kas nieko panašaus neįvyko. Voivodina labai skiriasi nuo Kosovo. Absoliučią Voivodinos gyventojų daugumą sudaro serbai – apie 65 procentus. Vengrų yra apie 14 procentų ir dauguma jų gyvena šiauriniuose Voivodinos rajonuose; vengrų kalba yra viena iš šešių oficialių Voivodinos kalbų (šalia serbų, slovakų, kroatų, rumunų ir romų).

Beje, byrant Jugoslavijai Voivodinoje prievartos nebuvo. Ir mažai tikėtina, kad ji galėtų prasidėti dabar, kai pašalinus S. Miloševičių iš valdžios Voivodinai buvo grąžinta jos anksčiau turėta autonomija.

Kita teritorija, kuri teoriškai galėtų sukelti problemų Belgradui, yra prie sienos su Juodkalnija esantis Sandžakas, kuriame daugumą, per 50 procentų, sudaro bosniai, dar vadinami musulmonais. Serbų Sandžake gyvena apie 38 procentus. Tačiau iš viso Sandžake gyvena tik apie 200 tūkst. gyventojų; šis regionas, kaip ir Voivodina, nepatyrė separatizmą galinčios skatinti prievartos.

Yra ir kitų objektyvių priežasčių, kurios neleis Serbijai toliau byrėti. Visų pirma šiuo metu valdžioje yra kitokie politikai nei S. Miloševičius. Palyginti ramus atsakas į Kosovo nepriklausomybės paskelbimą rodo, kad Belgradas yra nebe tas kaip prieš 15 metų. Nesvarbu, kad Radikalų partija skelbia nesutaikomą nacionalizmą, serbų politikos apžvalgininkai mano, kad radikalai atsidūrę valdžioje elgsis realistiškai.

Niekas Serbijoje nesidžiaugia, kad Kosovas tapo nepriklausomas, bet niekas ir nesirengia dėl jo kariauti. Be to, integruojantis į ES – o reikia tikėtis, kad taip įvyks – tautinių mažumų problemas Serbijai ES padės išspręsti be prievartos ir separatizmo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras