Balandžio 2–4 dienomis Bukarešte vyko NATO viršūnių susitikimas, į kurį buvo pakviestas aršiausias organizacijos kritikas – Vladimiras Putinas. Šiame susitikime diskutuota NATO plėtros klausimais, o tiksliau dėl Gruzijos ir Ukrainos galimybės įstoti į NATO.

V. Putino požiūris į NATO yra aiškus. Jis dar 2007 m. pradžioje pareiškė, kad Aljanso plėtra reikštų rimtą provokaciją ir sumažintų abipusį pasitikėjimą.

Iki savo kalbos Miunchene V. Putinas veikė kaip gabus ir nuolankus diplomatas. Po 2007 m. gegužės 9 d. kalbos, kurioje jis JAV palygino su nacistine Vokietija, V. Putinas pradėjo vienyti Vakarus prieš Rusiją.

Pasak analitiko Anderso Aslundo, pati Rusijos visuomenė pradeda suvokti, kad V. Putinas visus baugindamas ir įžeidinėdamas kenkia šalies interesams. Jis izoliuoja Rusiją nuo tarptautinės bendruomenės.

Rusijos užsienio politika orientuojama į valstybei priklausančių korporacijų, tokių kaip „Gazprom“, interesus. Pagrindinis Rusijos užsienio politikos tikslas yra šalies valstybės kompanijas išnaudoti Kremliaus pareigūnų naudai. Visgi pirkėjai sunkiai gali pasitikėti tiekėjais, kurie gali nutraukti išteklių tiekimą, nenumatytai kelti kainas, neteisėtai pašalinti konkurentus ir pan. Taip veikia „Gazprom“ ir kitos Rusijos valstybės bendrovės.

V. Putino užsienio politika taip pat paremta populistiniu šovinizmu. Užsieniečių puolimas pasitarnauja tik jo autoritariniam valdymui. Tuo tarpu tiek JAV ir ES, tiek buvusios sovietinės respublikos pasijuto susvetimėjusios su Rusija dėl agresyvios V. Putino taktikos.

V. Putino užsienio politika taip pat papiktino Rusijos nacionalistus. Viena iš pasipiktinimo priežasčių yra Rusijos kariuomenės susilpninimas – sumažėjo karinės technikos įsigijimai.

Vis dėlto Putinui valdant Rusija pagerino santykius su Kinija, tačiau tik pritarus Kinijos reikalavimams dėl dviejų salų, dėl kurių abi šalys nesutarė nuo 1969 m. Be to, Kinija išliko atsargi V. Putino atžvilgiu ir net siuntė palankumo signalus buvusių sovietinių respublikų lyderiams, pavyzdžiui, Ukrainos premjerei Julijai Tymošenko.

10 dešimtmečio pradžioje dauguma vakariečių ir rusų norėjo, kad Rusija taptų tiek ES, tiek NATO nare su sąlyga, kad Rusija taps visapusiškai demokratiška. Tiesa, pasak A. Aslundo, Vakarai niekada nepateikė tokio pasiūlymo Rusijai ir šios demokratija pasuko klaidingu keliu.

A. Aslundo nuomone, Vakarų priešas yra ne Rusija, o V. Putinas.

Pagal http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Kristina Puleikytė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.