Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Nordstream: būti ar nebūti?!

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 03 12

http://www.answers.com/topic/north-european-gas-pipelineNordstream dujotiekis iš Rusijos į Vokietiją Baltijos jūros dugnu aptartinas keletu aspektų: teisiniu, ekologiniu, ekonominiu ir politiniu. Tik suvokus, kuris iš jų svarbiausias, bus galima pasakyti, kokia yra šio projekto reikšmė ir tikėtinos pasekmės. Atrodo, kad Nordstream – tai racionalių ir nelabai racionalių prielaidų bei sumetimų nulemtas projektas, turintis neaiškią ateitį.

Ekonomika ir/ar politika

Kalbant tiesiai, būtina pripažinti, kad ekologiniu aspektu Nordstream projektas yra pakankamai pavojingas, turint omenyje, kiek visokiausių kenksmingų atliekų yra palaidota Baltijos jūros dugne. Taikant tarptautinės teisės „prevencijos principą“, visus dujotiekio keliamus ekologinius pavojus derėjo ištirti prieš pasirašant atitinkamus dokumentus. Tačiau praktiškai buvo pritaikytas principas „nusprendžiame, kad darome, o visa kita - technikos reikalas.“ Ypač stebina Vokietijos, kaip ES narės, pozicija šiuo klausimu.  Tikėtina, kad deramos ekologinės Nordstream ekspertizės nebus arba bus atliktas koks nors patikrinimas, kuris pateiks projekto iniciatoriams reikiamas išvadas. Kokių nors rimtų teisinių priemonių sustabdyti projekto įgyvendinimą nėra. Todėl lieka tik politinis lobizmas, kuris reiškia politinių ir ekonominių interesų susidūrimą.

Taigi Nordstream – tai visų pirma politinis-ekonominis, o ne teisinis-ekologinis reiškinys. Suprasti, kuris elementas – politinis ar ekonominis – šiuo atveju yra svaresnis, ypač svarbu todėl, kad tai sustiprintų arba išsklaidytų, sakykim, tokių šalių kaip Lietuva ir Lenkija baimes, paremtas prielaida, kad Rusijai Nordstream yra geoenergetinis projektas, įgyvendinamas kaip jos bendros geopolitinės vizijos dalis.

Ekonominis Nordstream pagrįstumas yra menkas. Visi be išimties ekspertai pažymi, kad tiesti dujotiekį žeme būtų kur kas pigiau. Kaip galimos (bet Nordstream kompanijos visai nesvarstytos) alternatyvos figūruoja Jamal 2 (dujotiekio per Baltarusiją), Amber (dujotiekio per Baltijos valstybes) ir dujotiekio per Suomiją ir Švediją projektai. Bet  čia iškyla politiniai niuansai. Jamal 2 projekto nebus, kol nebus užpildytas dujomis Jamal 1 dujotiekis ir kol nepasikeis Rusijos ir Baltarusijos santykiai, pastaruoju metu tapę toli gražu ne patys geriausi (ir kaip tik dėl energetinių resursų). Suomiai ir švedai atkrinta, nes niekas nenori sukti galvos dėl visokiausių ekologijų, kurios skandinavams kelia didžiausią rūpestį. O Baltijos šalių variantas  netinka Rusijai dėl to, kad šias valstybes Maskva traktuoja kaip sau priešiškas. Tačiau čia yra įdomus niuansas. Viename iš savo pasisakymų Vladimiras Putinas yra pareiškęs, kad nepaisant to, jog Rusijos politiniai santykiai su Baltijos valstybėmis yra problemiški, prekybos dujomis srityje partnerės perėjo prie europinių kainų. Kitaip tariant, praktika rodo, kad Baltijos šalių atveju ekonominiai santykiai nesusipina  su politiniais, taigi politinio lygmens nesutarimai tarp Rusijos ir Baltijos valstybių tarsi ir neturėtų sumenkinti Baltijos valstybių, kaip patikimų rusiškų dujų tranzito šalių, statuso. Tačiau čia lemiamas  vaidmuo tenka racionaliu protu sunkiai suvokiamam rusiškos psichologijos niuansui: kiek bežadėtum, kad būsi patikimas,  nepatinki tu man, ir netiesiu aš per tavo teritoriją dujotiekio, nors ir pigiau būtų. Susiejus šitai su racionaliais geopolitiniais Rusijos interesais Vokietijos ir visos Europos atžvilgiu (ėjimas į ES ir įsitvirtinimas joje per „senąją Europą“), aiškėja minėtasis bendras racionalių ir nelabai racionalių prielaidų bei sumetimų  nulemto projekto vaizdas. Laimė, Angela Merkel nėra tokia arši Rusijos advokatė kaip  jos pirmtakas Gerhardas Šrioderis, dabar dirbantis pagrindiniu Nordstream projekto koordinatoriumi (pavyzdžiui, A. Merkel atsisakė Maskvos aktyviai peršamos Rusijos-Vokietijos dujų aljanso idėjos ir rusiškų dujų pagrindinio platintojo Europoje statuso). Bet atsisakyti Nordstream ji vis dėlto nelinkusi.

Atskiro komentaro vertas  Gazpromo ir Kremliaus ryšių aspektas. Vieni analitikai atkakliai aiškina, kad Gazpromas yra tiesiog energetinis Kremliaus geopolitikos įrankis. Kiti ekspertai tvirtina, kad, tiesmukai tariant,  ne V. Putinas skambina Gazpromo prezidentui Aleksejui Milleriui ir nurodinėja, ką jam daryti, bet A. Milleris skambina V. Putinui su savo reikalavimais. Esmė šiuo atveju yra dvilypė. Pirma, riba tarp privačių ir valstybinių dabartinio Rusijos elito interesų yra labai menka, todėl pasakyti, kuriais žingsniais Rusija siekia valstybinių, o kuriais - atskirų Kremliaus grupuočių ekonominių interesų, yra labai sunku. Antra, rezultatas  vis tiek tas pat. Todėl (a) reikia suprasti, kas vyksta (kokie interesai dominuoja), ir (b) kovoti su padariniais, o ne su priežastimis.

Ką daryti?

Rusijos pozicija dėl Nordstream nepasikeis, ir Gаzpromas, kaip pasakė laikraščio Коммерсант žurnalistė Natalija Grib, tų, kas prie vamzdžio, o ne ant vamzdžio, nurodymų ir pamokslų tikrai neklausys (tuo labiau kad nuo 2011 m. jis bet kuriuo atveju privalės patiekti ES papildomai 20 mlrd. kubinių metrų dujų). Tačiau problema - ne Rusija:  problema yra Europos vieningos energetinės politikos nebuvimas. Ponas Putinas tokiais savo žingsniais kaip dujų atjungimas Ukrainai ir naftos krizės su Baltarusija sukūrimas pats stumia ES didesnės energetinės vienybės link, o ES vis dar spyriojasi.

Kiek yra pagrįsta tokiu atveju Nordstream oponentų strategija? Tiesą pasakius, ji atrodo ne visai adekvati situacijai. Kaip teisingai pasakė VU TSPMI direktorius Raimundas Lopata, Lietuvos būgštavimai, kad Nordstream atimsiąs iš jos galimus tranzitinius pinigus, yra netinkamas argumentas, nes, kaip paaiškino Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje vadovas Kęstutis Sadauskas, toks savanaudiškas skundimasis (kai tiesiog norima gauti daugiau pinigų) EK neįtikina. Lygiai taip pat EK neįtikina ir Lietuvos nuogąstavimai, kad Nordstream esąs Rusijos geopolitikos įrankis: atsakoma, kad koks bebūtų dujotiekis, vis tiek dujų šaltinis bus Rusija. Europai, kaip vartotojai, svarbiausia, kad dujos eitų, o maršrutas – šalutinis klausimas. Lenkijos pozicija dėl Nordstream  dar blogesnė. Lenkai, jau anksčiau izoliavę save Europoje dėl mėsos karų su Maskva,  sutrukdžiusių pradėti ES ir Rusijos derybas dėl strateginės partnerystės sutarties, dabar  vos ne grasina dar labiau sugadinti Europai gyvenimą, jeigu Nordstream projektas bus ir toliau įgyvendinamas. Tokia konfrontacinė pozicija nieko teigiama  neduos, tik neigiama – ir pačiai Lenkijai, ir visai Europai.

Esant tokiai situacijai, visų pirma reikia aiškiai suvokti, ar iš viso įmanoma sustabdyti Nordstream projektą, nes Europoje vyrauja susitaikymo nuotaikos. Straipsnio autoriaus nuomonė šiuo klausimu gana skeptiška, ir bet kokie veiksmai ta linkme būtų tik nereikalingas laiko ir resursų švaistymas. Tačiau jeigu būtų nuspręsta pabandyti, opozicinė strategija turėtų būti subtilesnė. Jos ramsčiu turėtų tapti ne aiškinimai dėl strateginės grėsmės (nors tai ir yra tiesa) ar pinigų praradimo, o ekologija, nes (a) ES ji labai svarbi; (b) ekologinės grėsmės akcentavimas  leistų Baltijos valstybėms ir Lenkijai patraukti savo pusėn skandinavus - su jais prieštaravimo balsas skambėtų garsiau ir tvirčiau.  Apskritai europiečiams reikia jau ne svarstyti, o veikti Centrinėje Azijoje ir Alžyre, kur Rusija mėgina kurti dujų kartelius. Energetinio saugumo srityje šiandien ES nuolat atsilieka nuo Rusijos vienu žingsniu (europiečiai dar tik svarsto, o rusai jau veikia).

Išvados

Straipsnio pavadinime pateiktas klausimas, ir reikia turėti drąsos į jį atsakyti. Manytina, kad Nordstream dujotiekiui lemta būti. Tačiau su juo gali atsitikti taip, kaip atsitiko su kitu Gazpromo projektu – Bluestream (Žydroji srovė). Jis irgi buvo  daugiausia dėl politinių motyvų suplanuotas kaip alternatyva dujų eksportui į Europą per Ukrainą, bet faktiškai virto Bluedream (Žydroji svajonė), nes neatsiperka dėl turkų negebėjimo išnaudoti viso jo pajėgumo, o su italais Gazpromo derybos dėl šakos iš Turkijos kol kas stringa. Nordstream ateityje  taip pat gali ištikti panašus likimas. Nerimą ypač didina ekspertų kalbos dėl Gazpromo dujų gavybos ribotų galimybių vidutinėje perspektyvoje. Paskaičiuota, kad 2030 m. Europai reikės 490 mlrd. kubinių metrų dujų, o Rusija tuomet iš viso tegalės eksportuoti tik 280 mlrd. kubinių metrų dujų. Ir kebliausioje padėtyje tokiu atveju atsidurs ne rusai, o vokiečiai.

Apskritai  ir vėl galima pakartoti, kad pasauliui reikia „nulipti“ nuo dujų ir naftos adatos, kaip jau svarsto padaryti švedai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (96)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras