Dar visai neseniai Šiaurės Atlanto karinis blokas buvo laikomas jėga, su kuria visi privalo skaitytis. Šaltojo karo metais organizacija turėjo didelį karinį ir politinį potencialą, veikė darniai, tarsi virtuozo diriguojamas orkestras, tačiau dabar padėtis pasikeitė. Bloką krečia vidiniai nesutarimai dėl karo Afganistane ir Irake, dėl aktyvesnio Europos karinio indėlio kovoje su talibais. Tai susilpnino NATO vienybę ir kartu sukėlė diskusijas dėl Aljanso ateities.

JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas perspėjo, kad blokas virsta dvilype organizacija, kurioje vienos šalys ištikimai vykdo prisiimtus įsipareigojimas, o kitos elgiasi kaip „kiškiai“ ir siekia tų įsipareigojimų išvengti. Pirmiausia tai adresuojama Vokietijai, kurios vyriausybė atsisakė nusiųsti daugiau karių į aktyvių karinių veiksmų teatrą – pietų Afganistaną. Vokietijos valdžia nedviprasmiškai nurodė į konstituciją, kuri draudžia Vokietijos armijai dalyvauti kariniuose veiksmuose užsienio šalyse. Šie nesutarimai tarp Vokietijos ir JAV labiausiai išryškėjo per Šiaurės Atlanto tarybos neformalų susitikimą Vilniuje. Itin „taiki“ Berlyno pozicija suerzino ne tik Vašingtoną. Kanados premjeras Stepfenas Harperis taip pat pasipiktino Europos šalių nerangumu ir pagrasino išvesti iš Afganistano visą kanadiečių karinį kontingentą  – 2500 karių. Afganistane žuvo gana daug kanadiečių (net 32), aktyviai dalyvavusių kovoje su talibais neramiausiose pietinėse provincijose. Nors NATO viršūnių susitikime Bukarešte ir nuspręsta pasiųsti daugiau karių, Vokietija, Nyderlandai, Ispanija, Italija, Norvegija, Danija ir Turkija vargu ar jų papildomai siųs. Kai kurie europiečiai yra įsitikinę, kad neverta siųsti karių į „kažkokį“ Afganistaną, nes kiekvienas žuvęs kareivis sukelia daugybę problemų. Tačiau tokiu elgesiu vyriausybės ardo kolektyvinės gynybos pamatus, užkraudamos visą naštą ant keleto šalių pečių.

Senoji Europa vengia kariauti, o vadinamųjų naujųjų Europos šalių, nors jos ir yra pasirengusios padidinti savo kontingentą, galimybės menkos. Latvija padidins karių skaičių 20, o Estija nuo 79 iki 120. Prancūzijos prezidentas pažadėjo nusiųsti į Afganistaną prancūzų karių batalioną. Prie pajėgų stiprinimo prisidės ir Rumunija bei Bulgarija. Pirmoji ketina siųsti motorizuotą pėstininkų batalioną, antroji tieks afganų armijai ginklus ir šaudmenis, užsilikusius sandėliuose nuo šaltojo karo laikų.

Spąstai NATO blokui

Daugelis Amerikos ir NATO strategų mano, kad karinio kontingento didinimas padėtų stabilizuoti padėtį Afganistane. Vis dėlto kai kurių akivaizdžių problemų jokia armija neišspręs. Afganistane talibus palaiko palyginti didelė gyventojų dalis. Į tarptautinės koalicijos pajėgas žiūrima kaip į okupantus, kuriuos  reikia nedelsiant išvyti. Nors žiniasklaida aktyviai skelbia apie afganų demokratinių institucijų stiprėjimą, iš tikrųjų Hamido Karzajaus vyriausybė nesugeba kontroliuoti šalies. Gentys ir jų vadai godžiai priima solidžią finansinę paramą mainais už lojalumą valdžiai, tačiau tai netrukdo jiems bendradarbiauti su Talibano karo vadais ir jiems padėti. Afganistano nacionalinę armiją sudaro apie 80 tūkst. karių. Tai gana nemažos pajėgos, tačiau jų pasirengimas ir apginklavimas menkas. Dar svarbiau tai, kad dalis karių dieną „dirba“ vyriausybei, o naktimis – Talibanui. Afganistano valdžia moka kariams po 60 JAV dolerių per mėnesį, talibai – apie 150 JAV dolerių. Tradicinis Afganistano genčių nepasitikinėjimas užsieniečiais, kurie atnešė „netinkamą“ tvarką, niekur nedingo. Valdžios aparatas atvirai grobsto šalies atstatymui skiriamas lėšas, ir tai dar labiau skatina plataus masto nepasitenkinimą. Kadangi NATO pajėgos aktyviai naudoja aviaciją, žūsta daug civilių, o tai sukelia didelį nepasitenkinimą koalicijos buvimu apskritai.

Strateginė Afganistano svarba

Nors padėtis šioje pusiau žlugusioje valstybėje labai sudėtinga, nors NATO pajėgos ir Afganistano nacionalinė armija susiduria su rimtomis problemomis, pasitraukimas būtų didelis smūgis ne tik NATO prestižui. Pirmiausia visi islamistiniai judėjimai tai įvertintų kaip Vakarų pralaimėjimą. Tai būtų laikoma ne tik moraline, bet ir karine pergale. Afganistanas vėl taptų baze modžahedų stovykloms ir radikaliojo islamizmo citadele, nes niekam ne paslaptis, kad dabartinę H. Karzajaus valdžią talibai nedelsiant nuverstų. Vėl iškiltų grėsmė Centrinės Azijos režimams. Tačiau svarbiausia, kad tai palaidotų NATO kaip karinį bloką. Kolektyvinio saugumo sistemos pagrindas yra tolygus valstybių indėlis į bendrą gynybą, jų vaidmens tolygus pasiskirstymas organizuojant bendrus karinius veiksmus ir vienybė įgyvendinant priimtus sprendimus. O dalies NATO bloko šalių vengimas prisidėti prie karinių veiksmų mažina Šiaurės Atlanto bloko galią. Susiskaldžiusi kolektyvinio saugumo organizacija tampa neefektyvi.

Vis dažniau pasigirsta balsų, kad Afganistano problema negali būti išspręsta vien karinėmis priemonėmis, būtinas platus vietinių gyventojų palaikymas. Šiam tikslui pasiekti reikia atitinkamų politinių sprendimų. Tačiau be karinių laimėjimų negalimi ir sėkmingi politiniai žingsniai, t y. derybos su Talibano karo vadais. Europos šalys, vangiai vykdančios prisiimtus įsipareigojimus, turėtų prisiminti, kad nors Šiaurės Atlanto aljansas šaltąjį karą laimėjo, jo likimą gali nulemti karas su talibais tolimajame Afganistane.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.