Europos Parlamentas (EP) šiuo metu rengia ir netolimoje ateityje turėtų paskelbti ataskaitą, kurioje raginama lėtinti tolesnį Europos Sąjungos (ES) plėtros procesą, nes jo tęsimas dabartiniais tempais vestų link smarkiai susiskaldžiusios Europos.

Žinoma, tai, kad tokią naujieną rengia EP, o ne Europos Komisija (EK), suteikia politiniam tonui kiek švelnesnį atspalvį, tačiau kartu tai ir gana aiški indikacija, kad ES institucijose imama atsipeikėti po 2004 ir 2007 metų plėtros euforijos, skaičiuojami viso to kaštai ir pradedama realiau žvelgti į ateitį, kai ES gretose save mato ne tik Balkanų valstybės, Ukraina, Moldova, bet ir Turkija. Akivaizdu, kad jei tokius signalus būtų pasiuntusi EK, kiltų tam tikra politinė sumaištis, o potencialiai „už borto“ paliktos valstybės galėtų atvirai reikšti nepasitenkinimą ar netgi pasipiktinimą. O dabar ES pozicija pateikiama švelnia EP ataskaitos forma.

Pagaliau ir Briuselyje atsirado eurorealizmo pojūtis, paremtas ekonominiais skaičiavimais, kaip atsvara geopolitinės įtakos svajonėms. Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalys gali tik džiaugtis, kad toks pojūtis Vakarų Europos šalių sostinėse nesusiformavo 2000–2004 metais, nes panašūs kaip šiandien gerokai silpnesnių valstybių narystės „klube“ kaštai prieš ketverius metus būtų tapę rimtu argumentu sakyti „ne“ ir Lietuvai, ir Vengrijai, ir kitoms naujosioms narėms, išskyrus nebent Maltą.

Be to, turbūt galima tvirtinti, kad atidžiau pažvelgusi į dabartinės Rusijos užsienio politiką, Jungtinių Amerikos Valstijų įtaką ir Kinijos ambicijas senoji Europa suprato, kad mėginti geopolitiškai dominuoti šioje kompanijoje yra neįmanoma. Ne tik dėl to, kad išvardintos valstybės yra kiekviena savaip itin galingos, bet ir dėl to, kad, nepaisant pasirašytos Lisabonos sutarties, vieninga ES pozicija įvairiais užsienio politikos ir geopolitiniais klausimais yra dar tik siekiamybės stadijos. Be to, net ir kai šis aspektas bus realizuotas, reikia turėti omenyje laiko faktorių, nes vieningos ES pozicijos formavimas, tikėtina, užtruks tikrai ilgiau nei Maskvos, Vašingtono ar Pekino.

Ekonominiai kaštai – tai jau visai kita medalio pusė. Žinoma, šiandien Briuselyje garsiai niekas nereiškia nepasitenkinimo naujosiomis narėmis, tačiau signalų dėl nepakankamo ES skiriamų lėšų įsavinimo VRE šalys jau gavo, Lietuva taip pat, ir ne kartą. Briuselio šulus galima suprasti: kelti naujųjų narių ekonomikai ES skiria milijardines sumas, o su duodamais pinigais elgiamasi gana atsainiai, kai kurių šalių politikai dar sugeba ir ironiškai atsikirsti eurokomisarams.

Kitas ekonominis aspektas, kuris, tikėtina, taip pat daro įtaką EP ataskaitai, yra ekonomikos lėtėjimas ir didėjanti infliacija naujosiose šalyse, ypač Baltijos valstybėse. Prisimenant, kad kai kurios iš jų (pavyzdžiui, Lietuva) dar neseniai veržėsi į euro zoną ir mokė EK dėlioti kablelius po vieno ar kito skaičiaus, o dabar jose infliacija daugiau nei tris kartus viršija nustatytus kriterijus, susidaro nekoks perkaitimo įspūdis. Panašūs dalykai tikėtini ir valstybėse, laukiančiose prie ES durų. Juk Balkanų šalims, ką jau kalbėti apie didžiulę Ukrainos ar Turkijos periferiją, reikėtų gerokai didesnių finansinių injekcijų, o turint omenyje tenykštę darbo kultūrą, garantijos dėl skaidraus ir efektyvaus įsavinimo, švelniai tariant, niekinės.

Nereikia pamiršti ir kultūrinio aspekto, kuris po ne tokių senų rasinių riaušių Paryžiuje pasidarė itin aktualiu klausimu ES politinėje dienotvarkėje. Tiesa, viešumoje Sąjungos politikai nerodo didelio susirūpinimo, tačiau imigrantai iš musulmoniškų šalių ir Afrikos, kur islamo religija taip pat turi itin stiprias pozicijas, jau tapo ne pavienių ES valstybių, o visos Europos problema, turinčia dvi puses. Viena jų, žinoma, ekonominė, susijusi su imigrantų priėmimo, išlaikymo, integravimo klausimais, nes priimančiai valstybei tam reikia naujų būstų, lėšų pašalpoms ir t. t. Kita pusė, be abejo, yra etninis ir (arba) rasinis klausimas, kurio sprendimas kai kuriais atvejais įgauna labai radikalias formas.

ES jau ne kartą demonstravo savo susirūpinimą Afrika. Tai irgi susiję su būsimos plėtros lėtinimu, nes imigracijos į Europą problema gali būti sprendžiama ir pradiniame taške, t. y. Afrikoje, per finansinę paramą keliant tenykštį pragyvenimo lygį. Tokiu atveju peršasi logiška išvada, kad milijardų Balkanams ar Turkijai tiesiog neliktų, nes ES pinigų aruodai tikrai nėra neišsemiami.

Todėl minėtoji EP ataskaita atrodo visai logiškas ir savalaikis dalykas. Tačiau atsižvelgiant į tempus, kuriais Europoje deklaracijos virsta realiais veiksmais, klausimas, kada Sąjungos plėtrai tikrai bus uždegta raudona šviesa, lieka labai komplikuotas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.