Vokietijai perėmus pirmininkavimą Europos Sąjungai (ES), vienu iš dviejų kanclerės Angelos Merkel iškeltų strateginių uždavinių buvo siekis gaivinti prancūzų ir olandų pastangomis numarintą Sutartį dėl Europos konstitucijos, kuri neabejotinai brėžtų visiškai naują Sąjungos evoliucijos kryptį.

Tokie pavieniai, tačiau aukščiausiu politiniu lygiu daromi pareiškimai gali reikšti, jog patirtis aiškiai parodė, kad dabar galiojančių sutarčių jau nepakanka efektyviam ES egzistavimui užtikrinti. Todėl dažnai ES ne tik pasyviai ir dezintegruotai elgiasi sprendžiant tarptautines ar netgi regionines problemas, bet ir pačioje organizacijoje neretai kyla didesnio ar mažesnio masto krizių. Paskutiniai pavyzdžiai – ilgos ir komplikuotos derybos dėl 2007-2013 metų finansinės perspektyvos ir netiesioginiai konfliktai su Rusija dėl naftos bei dujų tiekimo trikdžių.

Tiesa, kalbant apie ES konstituciją, būtina pasakyti, kad A. Merkel aiškiai neįvardijo, ar reikia bandyti gaivinti senąjį projektą, ar rengti visiškai naują sutartį. Tačiau ją tvirtai parėmęs Prancūzijos prezidentas leido aiškiai suprasti, kad reikia rengti naują konstitucijos projektą, iš senojo perimant visiems priimtinas nuostatas. Tiesa, jokio oficialaus ES institucijų, visų pirma  Europos Komisijos (EK), palaikymo šie pareiškimai kol kas nesulaukė, tačiau svarbu pabrėžti, kad net išsipildžius pačioms šviesiausioms Žako Širako ir Angelos Merkel prognozėms, gaivinti senąją arba kurti naująją ES konstituciją teks jau visai kitokiomis sąlygomis, nei tai buvo daroma su numarinta Sutartimi dėl Europos konstitucijos. Užbėgant įvykiams už akių, galima drąsiai tvirtinti, kad šis procesas bus kur kas sudėtingesnis ir galbūt ilgesnis nei netolimos praeities derybos dėl Lietuvos Seimo entuziastingai ratifikuotos Sutarties.

Visų pirma, pati ES gerokai išsiplėtė, ir tai gali smarkiai komplikuoti konsensuso siekimą. Beje, jau minėtos derybos dėl 2007-2013 metų finansinės perspektyvos tą puikiai parodė. Antrasis apsunkinantis  faktorius - vis didėjanti įtampa su ES besiribojančiame Rytų regione, ypač Ukrainoje, kurios ambicijoms siekti itin glaudžių kontaktų su Sąjunga akivaizdžiai prieštarauja Rusija, jau pasitelkusi ir „kranelių“ užsukinėjimo taktiką. Dar viena sudėtinga problema yra pasikeitęs Turkijos, su kuria nutarta pradėti derybas dėl narystės, statusas. Šalia to -  ir vis atidėliojama, tačiau, ko gero, neišvengiama Kroatijos narystės Sąjungoje perspektyva. Visi šie veiksniai yra susiję su galima tolesne kiekybine ES plėtra, o tai toliau komplikuos ir taip sudėtingus sprendimų priėmimo procesus.

Tačiau juk šalia kiekybės dar yra ir kokybės faktorius. Remiantis juo galima teigti, kad po 2004 ir 2007 metų plėtros etapų, bent jau ekonomine prasme, ES tikrai įsigaliojo „dviejų greičių Europos“ principas, nes 12 naujų ir naujesnių narių, išskyrus nebent Slovėniją, sugebėjusią įsivesti eurą, savo išsivystymo lygiu kol kas gerokai nusileidžia „senajam klubui“. Todėl tolesnė ES plėtra neturėtų būti pagrindinis organizacijos prioritetas, tačiau, bent jau iki šių metų, kaip tik politiniai motyvai lemdavo daugelį strateginių ES sprendimų. Atsižvelgiant į ekonominį Sąjungos balansavimo poreikį, kuris taps itin akivaizdus prasidėjus euro diegimui naujose šalyse narėse, A. Merkel pareiškimai ir Ž. Širako entuziazmas vertintinas kaip dar viena grynai politinė deklaracija, numatanti gaires, bet kol kas neturinti pagrindo. Be to, tai tik pavienės iniciatyvos, kurias, prisimenant kad ir  nesenus neramumus Prancūzijoje, kažin ar plačiai palaikys tų šalių visuomenės.

Taigi šiuo metu ES, ko gero, būtų daug naudingiau susitelkti  dabartinės situacijos kokybės gerinimui bei, tegul ir pavėluotam ar daliniam, Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimui. Dabar svarbesni turėtų būti ekonominiai ir socialiniai uždaviniai, didžiuosius strateginės reikšmės politinius projektus paliekant ateičiai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.