Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  „Gazprom“ – dujomis kvepiantis Rusijos sinonimas (4)

Greta Tučkutė
2008 04 14

„Nuo pergalės iki pergalės“ – taip skelbia šis ambicingasis didžiausios Rusijos dujų ir naftos monopolinės valstybinio kapitalo įmonės pagrindinis šūkis. „Gazprom“ – didžiausia Rusijos bendrovė, išsiplėtusi per visą pasaulį, kuriam reikia vis daugiau energetinių išteklių. Šis koncernas garantuoja šaliai 13 proc. biudžeto pajamų, o visi energijos ištekliai yra pagrindinis valstybės iždo šaltinis. „Gazprom“ – ne tik verslo organizacija, siekianti pelno ir naudos savo akcininkams, bet ir politinis Rusijos įtakos stiprinimo įrankis. Pastaruoju metu akivaizdu, kad kiekvienas „Gazprom“ sandoris savo šeimininkams atneša svarbesnę persvarą ir įtaką pasaulyje. Vis besiplečianti „Gazprom“ geografija Eurazijos ir kituose žemynuose tarsi paženklina išsiplėtusias Rusijos energetines ribas.

Visai neseniai „Gazprom“ garsiai atšventė savo penkioliktąjį oficialų gimtadienį. Simboliškai bendrovės įkūrimas buvo paminėtas Kremliuje ekstravagantiškame vakarėlyje su garsiomis pasaulio ir Rusijos žvaigždėmis, kurios koncertavo 6 000 klausytojų. Naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kuris nuo 2000 m. buvo „Gazprom“ valdybos pirmininkas, simbolizuoja šio dujų koncerno ir Rusijos politikos neatsiejamumą.

„Gazprom“ ištakos

„Gazprom“ perėmė sovietinę energetikos sistemą, sukurtą dar 1943 metais. Dėl aptiktų didelių dujų klodų Sibire, Urale ir Volgos regione jau 1970–1980 m. Sovietų Sąjunga tapo pagrindiniu dujų tiekėju pasaulyje. Michailo Gorbačiovo iniciatyva 1989 m. buvo sujungtos dujų ir naftos ministerijos. 1992 m. birželį „Gazprom“ tapo valstybine įmone po kelerius metus trukusių diskusijų dėl jos ateities. Tų pačių metų lapkritį „Gazprom“ buvo reorganizuota į akcinę bendrovę, be to, jau buvo galvojama rengti ją privatizuoti.

„Gazprom“ labai sustiprėjo po to, kai Borisas Jelcinas Viktorą Černomyrdiną paskyrė premjeru 1992 metais. 1993 m. vasario 17 d., įgyvendinant ekonomines reformas, Rusijos Federacijos (FR) prezidento įsakymu ir vyriausybės potvarkiu buvo išplatintos AB „Gazprom“ akcijos, o kiekvienas Rusijos pilietis su specialiai išleistais čekiais galėjo įsigyti nedidelę valstybinės įmonės dalį. Oficialiame „Gazprom“ tinklalapyje skelbiama, kad nuo pat pirmosios įkūrimo dienos įmonė turėjo užtikrinti šalies ekonomikos stabilumą pereinamuoju laikotarpiu. Tačiau iš pradžių koncernui gan sunkiai sekėsi įgyti tarptautinių rinkų ir investuotojų pripažinimą. Lūžis įvyko tada, kai 1997 m. buvo sėkmingai išleista 2,5 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių vertės obligacijų emisija.

1998 m. V. Černomyrdiną atstatydinus iš premjero posto, RF vyriausybė pareikalavo „Gazprom“ grąžinti į valstybės iždą milijardines skolas. Areštavus „Gazprom“ turto dalį, bendrovė sumokėjo „baudas“ ir pirmą kartą tapo nuostolinga įmonė. Manoma, kad toks vyriausybės poelgis buvo lemtas didelės korupcijos, fiktyvių pagrindinės bendrovės ir jos dukterinių įmonių sandorių bei skirtingų įtakos grupių interesų susikirtimo. Tais pačiais metais V. Černomyrdinas tapo „Gazprom“ valdybos pirmininkas ir juo buvo iki 2000 metų.

„Gazprom“ imperija

2000 m. į RF valdžią atėjus Vladimirui Putinui pasikeitė ir „Gazprom“ valdyba. D. Medvedevas – artimas V. Putino žmogus – perėmė valdybos pirmininko postą, o Aleksejus Mileris užėmė vykdomojo direktoriaus pareigas. Nuo 2000 m. vyko aktyvi kadrų kaita tiek valdžios institucijose, tiek strateginėje įmonėje „Gazprom“. Taip pat pasikeitė „Gazprom“ strategija ir buvo praplėstos veiklos kryptys.

Galima sakyti, kad atėjus V. Putinui į valdžią „Gazprom“ tapo neatsiejama RF valdžios politikos dalis. Po 2000 m. „Gazprom“ imperija buvo nuosekliai ir tikslingai stiprinama bei naudojama valdžios interesams įgyvendinti, darant įtaką Rusijos vidaus santvarkai, susidorojant su politiniais oponentais bei veikiant kitų šalių politinius sprendimus.

2001 m. „Gazprom“, valdžiai brutaliai įsikišus, perėmė Vladimiro Gusinskio televizijos kanalą „NTV“ ir perpirko laikraštį „Izvestija“. Vėliau buvo bandyta sujungti „Gazprom“ ir „Rosneft“, kai „Jukos“ buvo nacionalizuota 2004 metais. Tačiau dėl skandalingo „Jukos“ nacionalizavimo ir pernelyg sudėtingų finansinių operacijų „Rosneft“ išliko atskira valstybės kontroliuojama naftos gavybos bendrovė.

2005 m., padidinus valstybės dalį bendrovėje „Gazprom“ iki beveik 50 proc. visų akcijų vertės ir valstybinei įmonei „Rosneftegaz“ įsigijus 10,74 proc. „Gazprom“ akcijų, buvo panaikintas draudimas užsienio investuotojams įsigyti „Gazprom“ akcijų. Rusijos valdžia taip tarsi pasiekė du tikslus – parodė Vakarams, kad klimatas investicijoms iš užsienio Rusijoje „šyla“, ir pritraukė papildomų lėšų „Gazprom“ veiklai bei plėtrai. „Gazprom“ sėkmingai įsigijo penktą pagal dydį tuo metu naftos gavybos bendrovę Rusijoje – „Sibneft“. Tai buvo didžiausias įmonių sujungimo atvejis Rusijoje ir išplėtė „Gazprom“ veiklos ribas ne tik dujų verslo, bet ir kitose energetikos srityse. Visos finansinės transakcijos vyko per „Gazprom“ kontroliuojamas finansines institucijas, tokias kaip „Gazprombank“, „Gazprominvest Holding“, „Gazfond“ ir „Gazprom Finance BV“.

2006 m. federalinio RF įstatymo pagrindu „Gazprom“ buvo suteikta išskirtinė teisė eksportuoti iš Rusijos dujas. Tai iš esmės valstybiniu lygmeniu garantavo „Gazprom“ dujų monopolininko statusą.

„Gazprom“ nuo 2000 m. išaugo į bendrovę, kuri turėjo tiesioginį Kremliaus palaikymą ir kontrolę bei dominuojančią ar gana stiprią įtaką visose gyvybiškai svarbiose srityse, tokiose kaip energetika, finansai, žiniasklaida. Galutinis „Gazprom“ kaip imperijos kūrimas buvo baigtas suteikus dar vieną svarbią privilegiją, be kurios negali egzistuoti nė viena tokio masto bendrovė. 2007 m. dvi didžiausios Rusijos energetikos įmonės – „Gazprom“ ir „Transneft“ – palaiminus Dūmai gavo leidimą sukurti nuosavas saugumo pajėgas, turinčias didesnių įgaliojimų nei įprastos saugos tarnybos.

„Gazprom“ šiandien

„Gazprom“ imperiją sudaro beveik 100 įmonių, kurias ji valdo 100 proc., 41 įmonė, kurių akcijų „Gazprom“ turi daugiau nei 50 proc., ir 55 įmonės, kuriose „Gazprom“ dalis sudaro mažiau nei 50 proc. įmonių vertės.

2007 m. „Gazprom“ vamzdynas sudarė 156,9 tūkst. km kartu su 44,5 tūkst. km vamzdynų atšakų. Bendrovė kontroliuoja 217 dujų transportavimo stočių.

Pagal numatytą energetinę strategiją ir prognozuojamą paklausą 2010 m. planuojamas dujų gavybos didinimas iki 665–700 mlrd. kub. m, o maždaug 2020 m. planuojama išgauti 710–730 mlrd. kub. m dujų per metus. Pagrindiniu dujų gavybos regionu išliks Jamalo–Neneckij autonominė apskritis, kurioje sutelkta 72 proc. visų Rusijos dujų atsargų. Numatoma, kad dujų bus išgaunama ir kituose regionuose, tokiuose kaip Rytų Sibiras, Tolimieji Rytai, Sachalinas, Krasnojarsko sritis, Jakutija ir Irkutsko sritis, taip pat Rusijos šiaurinėje dalyje esančių jūrų akvatorijų dujų verslovėse.

Dėl suteikto monopolinio statuso „Gazprom“ yra vienintelė Rusijos bendrovė, kuri eksportuoja dujas. Visoje Rusijoje „Gazprom“ išgauna beveik 85 proc. visų išgaunamų dujų ir pirmauja Europoje kaip pagrindinė dujų eksportuotoja.

Savo pozicijas mūsų žemyne „Gazprom“ užsitikrina plėsdama dujotiekių tinklą, dalyvaudama tarptautiniuose projektuose, supirkdama Europos dujų skirstymo ir pardavimo įmones bei investuodama į projektus, turinčius užtikrinti „Gazprom“ interesų įtvirtinimą.

„Gazprom“ yra viena iš pagrindinių projekto „Nord Stream“ („Šiaurinė srovė“) iniciatorių ir dalininkių. Kartu su Vokietija ruošiamasi nutiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu. Jis „apeis“ Baltijos šalis ir taip suteiks „Gazprom“ galimybę ne tik dar kategoriškiau Baltijos šalims diktuoti Rusijos iškeltas sąlygas energetikos srityje, bet ir manipuliuoti visiška Baltijos šalių priklausomybe ir per energetiką veikti, pavyzdžiui, vidaus politiką. Be to, Vokietijos remiamas projektas „Šiaurinė srovė“ galutinai numarino Europos interesų infrastruktūros projektais pripažintus „Amber“ ir „Jamal II“, kurie būtų kainavę mažiau ir nekeltų tokios didelės žalos aplinkai.

Dar vienas projektas, kuris turėtų padidinti Europos šalių priklausomybę nuo Rusijos dujų, – projektas „Pietinė srovė“. Jis diversifikuoja Rusijos eksporto kelius, aplenkdamas nepaklusnias valstybes – Ukrainą, Baltarusiją ir kitas buvusias sovietinės erdvės šalis. Kartu su projektu „Mėlynoji srovė II“ „Pietinė srovė“ pasmerkia Europos Sąjungos (ES) ir JAV remiamą dujotiekio projektą „Nabucco“.

Šių metų pradžioje Serbija paskelbė prisijungianti prie dujotiekio projekto „Pietinė srovė“. Tokią Serbijos poziciją būtų galima susieti su Kosovo nepriklausomybės klausimu, dėl kurio Serbiją palaiko vienintelė Rusija. Mainais į tokią Kremliaus paramą Belgradas perleido savo energetinį sektorių Rusijai ir atvėrė dar didesnes galimybes Rusijos energetikos plėtrai Europoje.

Vengrijos vyriausybė taip pat pasirinko Rusijos „Pietinę srovę“. „Jūs buvote greitesni už projektą „Nabucco“, – teigė Vengrijos valdžios atstovai. Tačiau po pasirašymo ceremonijos oficialusis Budapeštas pridūrė, kad Vengrija linkusi remti ir „Nabucco“. „Du dujotiekiai – geriau negu vienas. Būčiau laimingas, jeigu būtų trys. Trys geriau negu du“, – sakė vengrų premjeras Ferencas Gyurcsany. „RosUkrEnergo“ ketina finansuoti naują dujotiekio Bogorodčanai–Užgorodas, kuriuo per metus numatoma tiekti iki 19 mlrd. kub. m dujų, statybą. Tarpininkaujant Vengrijai dujas iš Rusijos galima transportuoti į Balkanus ir Italiją. Vengrijoje Rusijos dujoms ketinama pastatyti 1,2 mlrd. kub. m sandėlį, o 2007 m. „Gazprom“ iš Vokietijos koncerno „E.ON“ įsigijo beveik 50 proc. bendrovių, kurios Vengrijoje verčiasi didmenine dujų prekyba ir čia esančių šios žaliavos sandėlių eksploatavimu, akcijų.

2007 m. kovą buvo pasirašytas susitarimas dėl naftotiekio iš Bulgarijos Burgaso uosto į Graikijos Aleksandrupolio uostą statybos. Juo ketinama tiekti 35 mln. tonų naftos, tanklaiviais atplukdytos iš Novorosijsko.

Projekto „Nabucco“ tikslas – nutiesti dujotiekį ir juo tiekti dujas iš Centrinės Azijos ir Azerbaidžano per Turkiją ir Balkanus, apeinant Rusiją. Bulgarijos susitarimas su Rusijos bendrove „Gazprom“ šį sumanymą pavertė niekais. Net jeigu alternatyvus dujotiekis ir būtų nutiestas, Kaspijos jūros regione gali pritrūkti dujų, tad „Nabucco“ neveiks visu pajėgumu, todėl gali paprasti bet kokį ekonominį tikslingumą.

Tiek Vidurio Europos šalys, tiek ES senbuvės nuolat suteikia Rusijai naujų progų pasidžiaugti ES susiskaldymu, nes Briuselio deklaruojama bendra energetikos politika lieka tiktai gražiai išdėstytose strategijose, bet realiai neveikia. Štai ir dabar Rusija pagrasino didinti dujų kainas dėl JAV dolerio kurso kritimo. Padariniai – kiekviena Europos šalis vėl derėsis individualiai, o bendri ES energetikos politikos interesai liks antraeiliame plane. Be to, kaip Europa priklauso nuo Rusijos dujų, taip ir Rusija priklauso nuo savo pirkėjų, nes visas Rusijos biudžetas paremtas pinigais, gaunamais iš iškasenų. Principinga Europos pozicija, kuri, akivaizdu, šiandien sunkiai įsivaizduojama, galėtų pakeisti įtakos balansą.

„Gazprom“ veiklos metodai

Šiuo metu „Gazprom“ vyrauja dujų gavybos rinkoje. Šios bendrovės strategija turi tris taktikas: a) bendradarbiavimas ir partnerystė su atitinkamomis šalimis, politiniais lyderiais ir korporacijomis; b) pirmumo teisės pirkti užsitikrinimas; c) „skaldymo ir valdymo principas“, t. y. ES skaldymas per dvišalius susitarimus su valstybėmis narėmis.

Pavyzdžiui, Vokietijoje, kur partnerystė su Vokietijos politiniu elitu (Gerhardo Schroederio „apdovanojimas“ po projekto „Nord Stream“ sėkmingo pristatymo), energetikos bendrovėmis ir bankais padėjo šalies vyriausybei įgyvendinti Rusijos tikslus. Pirmumo teisę „Gazprom“ užsitikrino per daugybę veiksmų: bendrovė užėmė Turkijos rinką, išlaikė dujų rinką Ukrainoje ir pasiūlė lengvatines įėjimo į rinką sąlygas potencialioms partnerėms, tokioms kaip Italija.

Su pastarąja „Gazprom“ 2007 m. pasirašė abipusio bendradarbiavimo memorandumą, kuriuo išreiškiamas pasiryžimas nutiesti 900 km ilgio dujotiekio dalį iš Rusijos į Europą.

Rusija neapsiriboja vien Europa ir savo įtaką plečia padedama „Gazprom“ – žvalgosi naujų dujų išteklių, pavyzdžiui, Vidurio Azijoje, kur 2006 m. „Gazprom“ su Uzbekistanu pasirašė susitarimą dėl dujų verslovių išžvalgymo su galimybe investuoti į išžvalgymo infrastruktūrą. Taip pat žvalgymo darbai atliekami Libijoje, Venesueloje, Vietname, Indijoje ir Kaspijos jūros regione.

Koncerno „Gazprom“ užmojai Europoje apsiriboja ne tik dujotiekių statyba. Pernai „Gazprom“ nusipirko 50 proc. didžiausios Austrijos energijos bendrovės „OMV“ saugyklos bei skirstymo centro, esančio netoli Vienos, akcijų. „Gazprom“ taip pat žada pirkti panašių saugyklų Belgijoje ir Vengrijoje.

Susitarta, kad „Gazprom“ įsigis 51 proc. Slovakijos bendrovės „Transpetrol“, valdančios šalies teritorija einančią „Draugystės“ naftotiekio dalį, akcijų ir nuties plačiabėgę (rusiško standarto) geležinkelio liniją iš Košicės į Bratislavą. Be to, Rusija ketina modernizuoti Slovakijos branduolinės energetikos objektus.

Akivaizdu, kad kiekviena šalis siekia apginti savo interesus, todėl įsitraukia į Rusijai naudingus sandorius. Didelė priklausomybė nuo Rusijos išteklių niekais paverčia bet kokius gerus Europos šalių ketinimus įgyvendinti europinius projektus. Natūralu, kad politikai, esantys valdžioje, nenori netikėtumų, pavyzdžiui, neįtikus Rusijai, padidintų dujų kainų. Tačiau toks trumpalaikis problemos sprendimas dažnai veda prie visos Europos energetinės sistemos bejėgiškumo.

Kaip „Gazprom“ baudžia nepaklusnias šalis

2005 m. Rusija dujų kainą Ukrainai padidino triskart, o 2006 m. sausio 1 d. šios žaliavos tiekimą nutraukė. Tokia priemonė privertė sudaryti Viktoro Janukovičiaus vadovaujamą vyriausybę, kuri tenkino Rusijos interesus.

2005 m. žiemą Rusija nutraukė dujų tiekimą į Baltarusiją. Tai leido jai ne tik pakelti kainą nuo 47 iki 100 JAV dolerių už 1 000 kub. m, bet ir perimti į savo nuosavybę pusę perdavimo tinklų. Nors Baltarusija ir laikoma ištikima Rusijos vasale bei perka dujas už išskirtines kainas, 2007 m. Rusija pagrasino Baltarusijai nutraukti dujų tiekimą, jei ši nesumokės beveik 500 mln. JAV dolerių skolos. Nors Baltarusija ir sugebėjo dalimis susimokėti skolą, bet sulaukė „Gazprom“ pažado palaipsniui didinti kainas, nes tokių didelių išimčių negali būti.

2006 m. lapkritį Šiaurės Osetijoje sprogus dujotiekiui buvo nutrauktas šios žaliavos tiekimas į Gruziją. Tuomet „Gazprom“ reikalavo, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. Gruzija už 1 000 kub. m dujų mokėtų 230 JAV dolerių, nors iki tol jos kainavo 110 JAV dolerių. Gruzijos padėtis šiek tiek geresnė, nes didelę dujų dalį ji gauna iš Azerbaidžano. Taip pat „Gazprom“ iš dalies priklausoma nuo Gruzijos, nes per Gruzijos teritoriją į Armėniją transportuoja dujas.

Šių metų pradžioje „Gazprom“ vėl parodė Ukrainai, iš kur ji gauna dujas ir nuo ko priklauso. Po tris dienas trukusios krizės, kurios metu buvo sumažintas dujų srautas, buvo susitarta dėl dujų tiekimo Ukrainai be tarpininkų. Gali būti, kad šis konfliktas ne atsitiktinis, nes būtent per Ukrainos teritorinius vandenis ruošiamasi tiesti dujotiekį „Pietinė srovė“.

„Gazprom“ ir Lietuva

Nors ir dažnai girdime apie Lietuvos puoselėjamus planus tapti kuo labiau nepriklausoma nuo energijos šaltinių iš Rytų, šiandien mažai kas pakitę. Elektros tiltų į Vakarus vis dar neturime, dujų talpykla taip pat dar nepradėta statyti, o ir kalbas apie ją pastaruoju metu nustelbė aktualiausiu tapęs projektas „Leo LT“.

Po 2009 m., kai bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, o naujosios vis dar neturėsime, Lietuva gali dar labiau pajusti savo priklausomybę nuo Rusijos valios. Taip šalis, nors ir oficialiai nepriklausoma, energetiškai taps visiškai priklausoma nuo savo didžiosios kaimynės. Įdomiausia, kad apie atominės elektrinės uždarymą buvo žinoma derybų dėl stojimo į ES metu, tačiau realių veiksmų užtikrinant elektros energijos tiekimą buvo imtasi po ilgų diskusijų praėjus net ketveriems metams.

Per kiekvienus rinkimus „Gazprom“ atstovė Lietuvoje „Dujotekana“ dosniai šelpia politines partijas, kurios turi potencialą laimėti ir būti naudingos Rusijos dujų imperijai. Trečdalis „Lietuvos dujų“ taip pat priklauso „Gazprom“. Jau net nebeslepiama, kad „Dujotekanos“ – „Gazprom“ tarpininkės Lietuvoje – funkcija yra investuoti viršpelnius, gautus iš prekybos dujomis, į mūsų politikus. O kontroliuojamos „Lietuvos dujos“ užtikrina tai, kad pelno maržos užtektų visų poreikiams patenkinti.

Anksčiau, padedant „Gazprom“, iškilo Viktoro Uspaskicho figūra, tačiau įvykus persigrupavimui pačioje „Gazprom“ V. Uspaskichas nebeteko užnugario. Dabar per kai kuriuos premjero patarėjus daroma įtaka visai Vyriausybei ir jos formavimui. Būtų naivu tikėtis, kad parėmusi politines partijas „Dujotekana“ neprašo jų atidirbti paaukotų lėšų. Pavyzdžiui, 2007 m. premjeras Gediminas Kirkilas stengėsi panaikinti įteisintą dujų tiekimo tarpininkų pelno ribojimą, leidžiantį „Dujotekanai“ pačiai reguliuoti savo tiekiamos prekės maržas.

Su „Dujotekana“ stipriais ir neskaidriais saitais siejamas premjero patarėjas Albinas Januška, turintis tiesioginių sąsajų su Valstybės saugumo departamentu (VSD) per savo bičiulį ir buvusį kolegą iš Užsienio reikalų ministerijos, dabartinį VSD direktoriaus pavaduotoją Darių Jurgelevičių. Geri santykiai palaikomi ir su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriumi Raimundu Lopata. Net ir sudarant Vyriausybę prieš pusantrų metų, į derybas dėl Vyriausybės sudėties atvyko Rimandas Stonys ir R. Lopata. Akivaizdu, kad kai verslas, o juo labiau atstovaujantis ne pačios draugiškiausios šalies interesams, pradeda tiesiogiai kištis į valstybės reikalus, galima drąsiai daryti išvadą, kad suinteresuotų asmenų padėtis yra tokia tvirta, jog net nebematoma tikslo slapstytis. Daroma įtaka Vyriausybei, politinėms partijoms, valdančiajai koalicijai, saugumo ir kitoms valstybės valdymo institucijoms. Net ir naujoji politikų bei diplomatų karta auga prižiūrima lojalių „valstybininkų“.

******

„Gazprom“ – tai gerai suplanuotas ir puikiai realizuojamas Rusijos projektas. Imperija imperijoje, turinti visas tobulai funkcionuoti būtinas struktūras – pinigus, galią, saugumo institucijas, valdžią, įtaką ir mokėjimą plėstis. Tai tarsi šešėlinė visos Rusijos vykdomoji valdžia. Susidaro įspūdis, kad šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje nebereikia kariauti įprastine ginkluote – užtenka turėti daug gamtinių energetinių išteklių. Tačiau toks įspūdis gali būti apgaulingas, nes vos tik vartotojai nebegalės mokėti už teikiamą energiją ir sumažins savo poreikius, iš karto visa ekonominė sistema, kuri paremta dujų ir naftos pinigais, susvyruos. Kuo greičiau Europa bent iš dalies įgyvendins savo planus užtikrinti alternatyvios energijos gavybą, tuo lengviau pavyks duoti atkirtį.

  2003 2004 2005 2006 2007

Dujų gavyba Rusijoje (mlrd. m3)

620,2 633,5 640,8 656,2 651,3
„Gazprom“ išgaunamų dujų kiekis (mlrd. m3) 540,2 545,1 547,9 556,0 548,2

„Gazprom“ išgaunamų dujų kiekis (mlrd. m3)
procentais nuo visų Rusijoje išgaunamų dujų 

87,1 % 86,0 % 85,5 % 84,7 % 84,2 %

Bendrovės pavadinimas  

Registracijos šalis 

2002 

2003 

2004 

2005  2006

Eksportas į Europą, mlrd. m3

„Gazprom“ Rusija 128,6 132,9 140,5 147,0 151,1
„Sonatrak“ Alžyras 55,5 57,0 55,9 60,6 61,5
„Gazuni“ Nyderlandai 43,0 43,0 50,5 48,4 49,0
„Statoil“ Norvegija 19,6 21,1 25,0 27,3 28,5

Europos rinkos dalis, proc.

„Gazprom“ Rusija 25,3 25,0 25,4 26,2 26,6
„Sonatrak“ Alžyras 10,9 10,7 10,1 10,8 10,8
„Gazuni“ Nyderlandai 8,5 8,1 9,1 8,6 8,6
„Statoil“ Norvegija 3,9 4,0 4,6 4,9 5,0

Šaltinis: http://www.gazprom.ru/

Bendras geopolitika.lt ir žurnalo „Valstybė“ projektas

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (24)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (43)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (124)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (1)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras