Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Pasaulį pakeisiančios revoliucijos: kokios tvarkos pageidaujame? (1)

2008 04 12

Ilgai laukta amerikiečių diskusija dėl nacionalinio saugumo politikos turėtų prasidėti artimiausiu metu. Iš esmės taktiniai klausimai užgožė svarbiausią iššūkį, su kuriuo susidurs naujoji prezidento administracija: kaip sukurti naują tarptautinę tvarką iš trijų pasaulyje vykstančių revoliucijų?

Buvęs Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius ir vienas įtakingiausių žmonių pasaulyje Henry A. Kissingeris laikraštyje „International Herald Tribune“ mini šias revoliucijas: a) tradicinės valstybių sistemos Europoje transformaciją; b) radikalų islamistų iššūkį istorinėms suvereniteto sąvokoms; c) traukos centro tarptautiniuose santykiuose pajudėjimą iš Atlanto į Ramųjį bei Indijos vandenynus.

Įprastas mąstymas nurodytų, kad nepasitenkinimas prezidento George‘o W. Busho vykdoma vienašališka politika yra europiečių ir amerikiečių nesutarimų priežastis. Tačiau greitai, po Baltųjų Rūmų šeimininko pasikeitimo, taps aišku, kad principinis skirtumas tarp abiejų Atlanto pusių yra tas, jog Amerika vis dar yra tradicinė tautinė valstybė, kurios žmonės reaguoja į raginimus pasiaukoti platesnių nei Europos interesų vardan.

Europos tautos, išsekintos dviejų pasaulinių karų, sutarė dalį savo suvereniteto atiduoti Europos Sąjungai. Vis dėlto su tautine valstybe siejamas politinis lojalumas pasirodė nesąs automatiškai perleidžiamas. Senasis žemynas dabar yra pereinamajame laikotarpyje iš savo praeities, kurią mėgina įveikti, ir ateities, kurios dar nepasiekė.

Šiame procese pasikeitė europietiškos valstybės prigimtis. Valstybei nesiejant savęs su aiškia ateitimi ir dar nesant aiškių ES sanglaudos įrodymų, daugumos Europos šalių vyriausybių gebėjimas prašyti savo žmonių pasiaukoti konkrečių vardan tikslų dramatiškai susilpnėjo.

Nesutarimai dėl NATO pajėgų naudojimo Afganistane yra verti dėmesio. Po 2001 m. Rugsėjo 11-osios Šiaurės Atlanto taryba, veikdama be amerikiečių prašymo, panaudojo NATO sutarties 5 straipsnį, pagal kurį šalys kviečiamos tarpusavio pagalbai. Tačiau kai Aljansas turėjo prisiimti karinius įsipareigojimus, nacionaliniai suvaržymai privertė daugybę sąjungininkių apriboti savo dislokuotų karių skaičių ir vengti misijų, kuriose kyla rizika jų gyvybėms.

Dėl to Atlanto aljansas pamažu virsta dvipole sistema. Formaliu aljansu, kuris nesugebėdamas veikti vieningai neįvykdo savo įsipareigojimų.

Per laiką turi įvykti viena iš adaptacijų: arba bendrinių įsipareigojimų peržiūrėjimas, arba formalus dvipolės sistemos, kurioje bus harmonizuoti politiniai pažadai ir kariniai gebėjimai, plėtojimas. Tai gali būti pasiekta priskiriant mažiau karinio pobūdžio projektus Europos pajėgoms. Šio proceso eigoje susiformuotų veikti pageidaujančių ad hoc aljansas.

Jeigu tradicinis valstybės vaidmuo Europoje yra sumenkęs dėl vyriausybių pasirinkimo, silpnėjantis valstybės vaidmuo Artimuosiuose Rytuose yra sąlygota jų įkūrimo būdo. Turkų osmanų imperijos teritorijas paveldėjusios šalys buvo įkurtos Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų. Kitaip nei europinės valstybės jų sienos realiai nerodo etninių principų ar skirtingų kalbinių grupių, o veikiau tam tikrą pusiausvyrą, kurią pasiekė Europos galybės, besivaržydamos tarpusavyje.

Šiandien būtent radikalusis Islamas kelia grėsmę ir taip jautriai valstybinei struktūrai per fundamentalistinį Korano interpretavimą kaip universalios politinės sanklodos pagrindą. Radikalusis Islamas atmeta bandymus vystyti sekuliarizuotą valstybės modelį, o jo įtakos zonoje yra bet kuri didesnė musulmonų visuomenė.

Kadangi žvelgiant iš islamistų perspektyvos nei tarptautinė sistema, nei vidinė egzistuojančių valstybių struktūra neturi legitimumo, ši ideologija palieka mažai vietos vakarietiškai derybų sampratai ar pusiausvyrai regione, kuris yra gyvybiškai svarbus industrializuotų valstybių gerovei ir saugumui.

Ši islamistinė kova su vakarietiškumu yra būdinga regionui. Neturime būdų, kaip jos išvengti. Galime pasitraukti iš tokių vietų, kaip Irakas, bet vis tiek turėsime priešintis iš naujų pozicijų. Ir galbūt net būdami prastesnėje padėtyje. Net ir vienašališko pasitraukimo rėmėjai kalba apie tam tikrų pajėgų palikimą, idant būtų išvengta „Al Qaeda“ ar radikalizmo atsigavimo.

Šios transformacijos vyksta trečios tendencijos fone – tarptautinių santykių traukos centro stūmimosi į Ramųjį ir Indijos vandenynus.

Paradoksaliai šis galios perbalansavimas krypsta į tą pasaulio pusę, kur valstybė dar turi tradicinių europinių tautinių valstybių charakteristikas. Didžiosios Azijos šalys – Kinija, Japonija, Indija ir galbūt vėliau svarbesnė tapsianti Indonezija – save supranta taip, kaip anksčiau viena kitą suvokė Europos jėgos pusiausvyros žaidimų dalyvės: kaip akivaizdžias konkurentes, nors ir dalyvaujančias įvairiose bendradarbiavimo formose.

Praeityje tokios slinktys galios struktūroje paprastai privesdavo prie karo. Būtent taip atsitiko Vokietijos iškilimo vėlyvajame XIX a. Dabar Kinijos augimas vertinamas itin atsargiai su nedidele panikos doze.

Iš tiesų kinų ir amerikiečių santykiai neišvengiamai įgis klasikinių geopolitinių ir konkurencinių elementų. To negalime nuneigti. Bet yra ir kompensuojamųjų elementų: ekonominė ir finansinė globalizacija, aplinkos ir energetikos imperatyvai bei destruktyvi modernių ginklų galia verčia šalis bendradarbiauti globaliu lygmeniu. Ir ypač JAV bei Kiniją.

Priešiški santykiai paliktų abi šalis pozicijoje, panašioje į Europos po Antrojo pasaulinio karo. Jos kenktų viena kitai, ir vykstant šiam procesui kitos valstybės įgytų siekiamą pranašumą.

Jokia ankstesnė karta neturėjo reikalų su tokiomis skirtingose pasaulio dalyse vienu metu vykstančiomis revoliucijomis. Siekis išrasti vaistą prieš visus nepageidaujamus poveikius yra gana chimeriškas.

Europoje pilietinė visuomenė kol kas atitinka politinę valstybių struktūrą, bet ne (bent jau kol kas) politinę ES struktūrą. Artimuosiuose Rytuose pilietinė visuomenė yra formuojama transnacionalinių jėgų priešinantis vidinei daugumos valstybių struktūrai. Atlanto zonoje susiduriama su iššūkiu, kaip plėtoti institucijas, kurios sukelia norą pasiaukoti ateities labui ir atitiktų tarptautinės tvarkos reikalavimus.

Islamo pasaulyje džihadistai yra pasiruošę paaukoti visas pilietinės visuomenės sampratas savo apokaliptiškos utopijos vardan. Azijoje, kalbant klasikinės diplomatijos terminais, du pokyčiai nulems XXI a. diplomatiją: santykiai tarp didžiųjų Azijos valstybių ir tai, kaip tarpusavyje sąveikaus Amerika bei Kinija.

Kokia bus tarptautinės tvarkos prigimtis pasaulyje, kuriame vienintelė supergalybė yra tradicinės tautinės valstybės prerogatyvų šalininkė, kuriame Europa yra užstrigusi tarpinėje būklėje, kuriame Artimieji Rytai neatitinka tautinės valstybės modelio bei susiduria su religiškai motyvuota revoliucija ir kuriame Azijos šalys vis dar balansuoja galią? Kaip bus suderinamos šios skirtingos perspektyvos?

Ar egzistuojančios tarptautinės organizacijos yra tinkamos šiam tikslui? Jei ne, tai kokių pokyčių mes norėtume? Kokius realius tikslus gali užsibrėžti Amerika sau ir pasauliui? Ar gali didžiųjų valstybių transformacija tapti sąlyga patikimam progresui, o gal reikėtų orientuotis į mažiau varginamus uždavinius?

Kokių tikslų reikėtų siekti Amerikai ir Europai kartu ir kokios aplinkybės pateisintų vienašališkus veiksmus? Koks lyderystės tipas yra tinkamiausias šiems tikslams pasiekti?

Būtent tokių debatų reikia jau artimiausiu metu.

http://www.alfa.lt/

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras