Prieš dvejus metus, Tarptautinę Moters dieną – kovo 8-ąją, Čečėnijos Tolstoj Jurto kaime Rusijos specialiosios tarnybos nužudė nepripažintos Ičkerijos respublikos prezidentą Aslaną Maschadovą. Maskvoje ta proga rengiamas piketas, kuriam valdžia vis dėlto išdavė leidimą. Anksčiau tokio pat likimo sulaukė ir pirmasis Čečėnijos vadovas Džocharas Dudajevas, ir Katare gyvenęs Zelimhanas Jendarbyjevas.

Kiti trys Čečėnijos prezidentai – Maskvos statytiniai. Šeštasis – sukilėlių nužudyto Achmado Kadyrovo sūnus Ramzanas, kuriam tik 30, Vladimiro Putino teikimu išrinktas visai neseniai ir, apžvalgininkų nuomone, tapo savotiška ankstesnių vadovų politine grimasa.

Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas analizuoja Ramzano Kadyrovo asmenybę ir svarsto Čečėnijos perspektyvas.

Dviejų statytinių grumtynės

Jeigu manysime, kad Čečėnija prilygsta eilinei Rusijos sričiai, tai ir Ičkerijai galiotų 2004 metais Kremliaus nustatyta gubernatorių skyrimo tvarka: juos parenka V. Putinas, bet dėl akių tvirtina vietos parlamentai. Jeigu vietiniai valdžios organai Kremliaus kandidatūrą atmeta, Rusijos prezidento įsakas įsigalioja ir be savivaldos sutikimo.

Tokią tvarką kritikavo ir Rusijos politikai, ir užsienio ekspertai, tačiau ji įsigalėjusi ir teoriškai, ir praktiškai. V. Putinas savo šansu pasinaudojo vasario 15 dieną, kai priėmė Čečėnijos vadovo Alu Alchanovo atsistatydinimą ir po dviejų savaičių į jo vietą paskyrė tuometinį premjerą Ramzaną Kadyrovą. Vienu mostu Kremlius užgesino nuolat tarp šių dviejų politikų rusenančią nesantaiką ir patenkino seną Achmado Kadyrovo sūnaus svajonę kada nors tapti čečėnų tautos lyderiu.

Pastaruoju metu Alu Alchanovas gyveno Maskvoje ir mynė Kremliaus slenksčius, tikėdamasis gauti šiltą vietą Rusijos sostinėje. V. Putinas patenkino jo norus ir paskyrė jį federalinio teisingumo ministro pavaduotoju bei apdovanojo jį IV-ojo laipsnio ordinu „Už nuopelnus Tėvynei“.

Interneto svetainės „Lenta.ru“ apžvalgininkas Andrejus Kuznecovas teigia (www.lenta.ru/articles), kad Alu Alchanovo atsistatydinimas buvo tik laiko klausimas, nes jam į pakaušį kvėpavo nuosekliai valdžios siekiantis jaunasis Ramzanas Kadyrovas. Dar 2004 metais, kai R. Kadyrovo komanda sutiko A. Alchanovą skirti prezidentu, buvo sutarta, kad pastarasis Čečėnijai vadovaus tol, kol R. Kadyrovui sukaks 30 metų (tai valstybės vadovo amžiaus cenzas pagal konstituciją).

Praėjusį spalį tokia valanda išmušė: Ramzanui sukako 30... 

Tiko apsaugai – tiks ir prezidentu

Analitikai atkreipia dėmesį, kad ne viską nulėmė artėjanti politinė R. Kadyrovo pilnametystė. Alu Alchanovas per tuos dvejus su puse metu netapo politiniu pastumdėliu ir dekoratyvia figūra. Atvirkščiai: jis stiprino savo įtaką Čečėnijoje, dažniausiai net ir nebūdamas Grozne. Jį rėmė įtakingi čečėnai tėvynėje bei gausi jų diaspora Maskvoje. Aplink A. Alchanovą susitelkė tie, kurie nuo pat Dž. Dudajevo laikų kovojo su čečėnų separatizmu. Vadinamieji „lygumų čečėnai“, visą gyvenimą buvę arčiau rusų, nepritarė „kalnų separatistų“ kovos metodams ir naudojosi Maskvos pinigais, kad jų kovotojus perviliotų į savo pusę.

O vadinamieji „kadyroviečiai“ pirmajame Čečėnijos kare aktyviai kovojo su federaline Rusijos kariuomene ir buvo pavyzdingi separatistai, tiesa, nelindę į priešakinius karo apkasus. Antrojo karo pradžioje R. Kadyrovo smogikai nusileido iš kalnų ir Rusijos vadovybės raginimu sudėjo ginklus. Jie suprato, kaip rašo A. Kuznecovas, kad geriau Čečėniją valdyti pinigais iš Maskvos negu bėgioti su automatais po kalnus ir laukti arabų samdinių atlyginimo.

Ramzanas tuo metu buvo dar neapsiplunksnavęs jaunuolis, kurio į atsakingą politinį postą Maskva skirti nerizikavo. Į pagalbą Kremliui atėjo jo tėvas Achmedas Kadyrovas, kuris, pats būdamas muftijus, turėjo didelę įtaką tarp čečėnų teipų (klanų) bei dvasininkų. Jis sutramdė su „kalašnikovu“ prezidento apsaugoje lakstantį sūnelį ir tarsi kvietė palaukti lemtingos valandos. Ta tragiška valanda, tiesa, tėvui, iš tikrųjų išmušė: 2004 m. gegužės 9-ąją, Grozno stadione švenčiant Pergalės dieną, prezidentas buvo susprogdintas. Tačiau R. Kadyrovui teko laukti pustrečių metų. Šiemet kovo 2 dieną respublikos parlamentas jį patvirtino šeštuoju Čečėnijos prezidentu.

Nusikaltėlis su „raudonu“ diplomu

Trumputė Ramzano Achmadovičiaus Kadyrovo biografija jau gana marga.

Jis gimė 1976 m. spalio 5 dieną Čečėnijos Centorojaus kaime. Baigęs vidurinę mokyklą toliau mokytis nenorėjo. Būdamas tik 17 metų jis jau kovojo čečėnų sukilėlių gretose. 1996 m. tapo savo tėvo Achmado Kadyrovo, tuo metu buvusio vyriausiuoju Čečėnijos muftijum ir rėmusio sukilėlius, asmens sargybiniu. Nuo 2000-ųjų birželio kartu su tėvu perėjo į federalinės kariuomenės pusę, pasmerkęs Š. Basajevo reidą į Dagestaną ir pritaręs Rusijos armijos įžengimui į Čečėnijos respubliką. Kai 2003 m. tėvas buvo išrinktas prezidentu, sūnus ėmė vadovauti jo apsaugos tarnybai. Vienu metu jis net buvo vidaus reikalų ministro padėjėjas. Maskvos ypač vertinamas Kadyrovo jaunesniojo nuopelnas – derybos su sukilėliais ir jų vadais pasiduoti ir pereiti į federalų pusę. Atrodo, jam tai sekėsi, ir Kremlius jį už tai apdovanojo.

Psichologinis R. Kadyrovo portretas labai ryškus. 2000-2003 m. į jį buvo kėsintasi penkis kartus. Jis buvo kontūzytas, todėl apžvalgininkai pastebėjo būsimojo prezidento žiaurų, neadekvatų elgesį su suimtaisiais. Centorojaus kaime jis buvo įrengęs savotišką kalėjimą, kuriame kalino ir kankino jam neįtikusius žmonės. Jis taip pat kaltinamas grobęs žmones ir susijęs su grasinimais susidoroti su vėliau nužudyta „Novaja gazeta“ žurnaliste Ana Politkovskaja...

Tačiau Kremliui toks veikėjas tiko: 2004-ųjų gegužę jis skiriamas Čečėnijos vicepremjeru, o po dvejų metų – ir premjeru. Per tą laiką R. Kadyrovas baigė Machačkalos verslo ir teisės institutą, bet žurnalistų paklaustas, kokių studijų gavęs „raudoną“ diplomą, būsimasis politikas negalėjo pasakyti net diplominio darbo temos...

Kaip reabilituoti Čečėniją?

Kovo 2 dieną Ramzanas Kadyrovas Čečėnijos parlamente 56 balsais iš 58 (vienas – prieš, antras – susilaikęs) išrinktas respublikos prezidentu. Procedūra truko vos 20 minučių, ir jai baigiantis vienas deputatas taip apibendrino ceremoniją: „Kaip gamta pražysta pavasarį, taip ir mūsų respublika žydi, vadovaujama jauno talentingo Ramzano Kadyrovo.“ Vokiečių laikraštis „Frankfurter Rundschau“ priduria, kad tai nieko stebėtino: juk parlamentą parinko pats R. Kadyrovas per suklastotus 2005 m. lapkritį vykusius rinkimus.

Naujasis prezidentas kol kas miglotai kalba apie respublikos ateitį. Jis pasisakė už jos „reabilitaciją tais pačiais tempais“. Kremliaus politologas Glebas Pavlovskis laikraštyje „Vremia Novostei“ taip išaiškino prezidento planus: „Tai simbolinė ir politinė karo Čečėnijoje pabaiga.“ Bet iš tikrųjų neaišku, apie kokį karą V. Putino politologas kalba. Juk Rusijos prezidentas prieš keletą metų nustatė, kad karo veiksmų Čečėnijoje nebeliko. Tačiau partizaninis teroristinis pasipriešinimas tebevyksta: vien vasarį užfiksuoti 48 žuvę ir 51 sužeistas. O Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Thomas Hammarbergas pranešė, kad per Čečėnijos kampaniją buvo pagrobta iki 5000 žmonių, daugelis jų nužudyti. Kokia šių nusikaltimų dalis priklauso naujajam Čečėnijos prezidentui?

Dabar V. Putinui reikės sukti galvą, kaip pažaboti neaiškių tikslų turintį R. Kadyrovą, kuris jau ne kartą Kremliui pridarė rūpesčių. Jeigu jam nepasiseks užmauti apynasrio naujajam „čečėnbašiui“ (aliuzija į neseniai mirusį Turkmėnijos prezidentą), pūlinys Rusijos pietuose ir toliau tvinks, o gal persimes ir į kitus Kaukazo rajonus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.