Irano Islamo Respublika jau ilgai gyvena izoliacijos sąlygomis ir vargu ar gali pasigirti turinti ištikimų ir nuoseklių draugų. Lojalumą Teheranui demonstruoja nebent dar labiau kontroversiškos šalys, tačiau ilgą laiką ypatingos politikos šios valstybės atžvilgiu laikėsi Rusija. Iki šių metų kovo mėnesio: pirmąsyk per trejus metus Maskva kone iškart palaikė JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1803, kuri numato griežtas ekonomines sankcijas Teheranui, jei šis nepaskelbs moratoriumo urano sodrinimo programai. Irane tokia Rusijos pozicija buvo suprasta vienareikšmiškai: galima tradicinė partnerė, kuri nevengdavo diplomatinėje kalboje vartoti sąvokų „strateginis bendradarbiavimas“, atsuko nugarą.

Rusijos ir Irano (anksčiau – Persijos) santykiai siekia 16 amžiaus pabaigą. Šias šalis siejo ir tebesieja daugybė geopolitinių ir strateginių tikslų, ką jau kalbėti apie artimą kaimynystę ir neišvengiamą Teherano įtaką Šiaurės Kaukazo ar Vidurinės Azijos regionui. Iškart po SSRS subyrėjimo Rusija aktyviai naudojosi Irano įtaka neutralizuoti radikalioms sunitų grupuotėms Šiaurės Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, bet vėliau, kai Rusija savo pozicijas tuose kraštuose gerokai įtvirtino, strateginės partnerystės su Iranu poreikis bematant sumažėjo.

Šiandien Maskvoje neretai sakoma, kad konstruktyvių santykių su Iranu palaikymas gyvybiškai reikalingas kuriant daugiapolį pasaulį – žinant ypatingą JAV nemeilę šiai valstybei, Rusijos palankumas, kad ir rezervuotas, vaidina nemenką vaidmenį. Tačiau pastaruoju metu viskas klostosi gana sudėtingai ir prieštaringai. Šių metų kovą interviu laikraščiui „Rossijskaja gazeta“ Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas patikino, kad „užsienio politikoje Irano kryptimi vadovaujamės išskirtinai Rusijos nacionaliniais interesais ir tarptautine teise“. Taigi, JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1803 atitinka Rusijos interesus. O kokie tie interesai šiandien?

Politiniai santykiai

Rusijai svarbu, kad Iranas išliktų stabili valstybė, nes bet koks pabėgėlių srautas iš šios šalies galėtų „susprogdinti“ padėtį Šiaurės Kaukaze. Tačiau Rusija visiškai nesuinteresuota, kad Iranas taptų dar viena branduoline valstybe – nepaisant jokių politinių išvedžiojimų, vargu ar Mahmoudo Ahmadinejado vykdoma politika kelia begalinį pasitikėjimą Maskvoje. 2008 m. sausį leidinys „Novaja politika“ rašė:

„Dar viena priežastis, iš esmės apsunkinanti Rusijos ir Irano santykius, yra ta, kad Teheranas, siekdamas tapti islamo pasaulio lyderiu, nuolat stengiasi įtraukti Maskvą į antivakarietiškos politikos orbitą. O tai aiškiai prieštarauja Rusijos nacionaliniams interesams, nes šaliai labai reikia šiuolaikinių vakarietiškų technologijų ir stambių investicijų. O ir pagrindinės valiutos įplaukos į Rusiją – taip pat europietiškos kilmės. Eidama link ženklaus suartėjimo su Iranu, Rusija rizikuoja visko netekti, o mainais gauti tik mitais apaugusius kontraktus branduolinės energetikos srityje, apie kuriuos kalbama jau daug metų.“

Apie rimtą plyšį Rusijos ir Irano santykiuose prabilta jau 2007 m. kovo mėnesį, kai JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr. 1747. Tuomet Rusijos šiuolaikinio Irano tyrimo centro generalinis direktorius Radžabas Safarovas patikino, kad JAV savo pasiekė: joms ne be Maskvos pagalbos pavyko sutelkti naują antiiranišką koaliciją ir suduoti smūgį Rusijos ir Irano santykiams.

„Iranas nusivylė pasaulio valstybėmis lyderėmis, o labiausiai – Rusija. Irano visuomenėje formuojasi nuomonė, kad Rusija – nepatikima partnerė, su kuria negalima vykdyti ilgalaikių programų ir juolab – turėti strateginių santykių“, – teigė R. Safarovas.

Ekonominiai santykiai

2005 m. duomenimis, Rusija buvo septinta pagal svarbą Irano ekonominė partnerė, o prekybos apimtis tarp valstybių sudarė per 1 mlrd. JAV dolerių. 2006 m. šis rodiklis pasiekė 2,1 mlrd. dolerių, bet Rusijos pozicijos ekonominių partnerių lentelėje smuktelėjo iki 11 vietos – Maskva nusileido net Graikijai ir Nyderlandams. Neoficialiais duomenimis, vien tik vokiečių koncerno „Siemens“ apyvarta Irane siekia 0,5 mlrd. dolerių (kaip tik šiais metais į viešumą iškilo faktas, kad „Siemens“ Teheranui galėjo parduoti elektroninio monitoringo stotis, leidžiančias kontroliuoti mobiliųjų ir laidinių telefonų pokalbius).

Rusijos mokslų akademijos ekspertas Vladimiras Sažinas tikina, kad, vertinant dvišalių ekonominių santykių kontekste, Maskvos pozicija Irano atžvilgiu yra netgi per švelni. Anot jo, kalbėti apie tai, kad Iranas yra vienas pagrindinių Rusijos partnerių pietuose – neverta. „Rusija užima tik 13 ar 14 vietą tarp prekybinių Irano partnerių ir visa tai sudaro tik apie 2 mlrd. dolerių. Tai visiškai nedaug. Irano ekonominiai santykiai su ES kur kas rimtesni ir svaresni“, – įsitikinęs V. Sažinas.

Rusija su Iranu bendradarbiauja naftos ir dujų gavybos srityje, tačiau tai tikrai niekuo neypatingi projektai. Iranas gamtinių išteklių turi per akis, bet jam verkiant trūksta pinigų šiam sektoriui modernizuoti – apie 20 mlrd. JAV dolerių kasmet. Ar duotų rusai? Vargu, nes jiems ir patiems reikalingos investicijos į naftos ir dujų ūkį. Be to, Rusijos ir Irano interesai, kai kalbama apie dujas, neretai susikerta. Jau šiandien šios šalys konkuruoja Kaukaze, Rusijai, kaip, beje, ir JAV, nepatinka Irano planai eksportuoti dujas į Europą.

Žinoma, yra dar kelios sritys, kuriose šalys šį bei tą veikia kartu: transporto koridorius „Šiaurė–Pietūs” (nuo Rusijos ir Suomijos sienos iki Irano uosto Bender Abbas Persijos įlankoje), 2005 m. rusiška raketa „Kosmos-3M“ pakėlė į orbitą iraniečių ryšio palydovą, šiuo metu Rusijoje Iranui kuriamas naujas telekomunikacinis geostacionarus palydovas. Praėjusiais metais prabilta apie galimybę įkurti bendrą dujų kompaniją ir bendrą banką, kuris užtikrintų sklandų atsiskaitymą, bet tai tik kalbos. Na, dar yra karinis techninis bendradarbiavimas – Rusija Iranui yra pardavusi lėktuvų ir priešlėktuvinės gynybos sistemų (vien 2006 m. parduoti 29 zenitinių raketų kompleksai „Tor M-1“, sandorio vertė – apie 1 mlrd. JAV dolerių).

Branduolinė programa

Rusija Irane stato Bušero atominę elektrinę. Šio projekto vykdymas netgi buvo išskirtas naujojoje JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje. Viskas prasidėjo 1992 m., kai šalys pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo taikaus atomo srityje. 1998 m. darbus pradėjusi Rusijos kompanija „Atomstrojeksport“ (kontrakto vertė – per 800 mln. dolerių, į projektą įtrauktos apie 300 rusiškų bendrovių) susidūrė su daugybe problemų, statybos tai intensyvėjo, tai sustodavo, kol praėjusiais metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pats asmeniškai pažadėjo Irano dvasiniam vadovui Khamenei, kad Bušero AE statyba bus tikrai užbaigta 2008 m. rudenį.

2005 m. šalys pasirašė sutartį, pagal kurią Iranas įsipareigojo grąžinti Rusijai visą  panaudotą branduolinį kurą. 2007 m. gruodį Rusija į Bušero AE pristatė pirmąsias keturias branduolinio kuro partijas (po 11 tonų), iš viso suplanuotos aštuonios partijos. Šis žingsnis, kad ir kaip būtų keista, buvo teigiamai sutiktas tiek JAV, tiek ir Izraelyje, nes, anot šių valstybių atstovų, jei Iranas priima branduolinį kurą savo atominei elektrinei, vadinasi, nėra reikalo uraną sodrinti patiems. Savo ruožtu Rusijos užsienio reiklų ministras S. Lavrovas įsitikinęs, kad Bušero AE statyba yra svarus indėlis į tai, kad Iranas vykdytų neplatinimo sutarties įsipareigojimus.

Tačiau, nepaisant optimizmo praėjusių metų pabaigoje, šį balandį Irano prezidentas M. Ahmadinejadas šiems optimistams metė akibrokštą: neseniai oficialiai pranešta, kad „paleistos naujos kartos centrifugos IR-2“, kurios sodrina uraną. Tiesa, yra duomenų, kad šios „naujos kartos“ centrifugos savo technologinį amžių skaičiuoja nuo septinto dešimtmečio, vis dėlto žaidimo taisyklių Teheranas laikytis nenori. Ar padarys įspūdį Irano vadovams naujoji JT Saugumo Tarybos rezoliucija, kurią aktyviai palaikė ir Rusija, spėlioti neverta. Anot Rusijos Artimųjų Rytų instituto prezidento Jevgenijaus Satanovskio, „juk iš esmės JT Saugumo Tarybos rezoliucijos priimamos ne tam, kad jas vykdytų“.

„Tai greičiau toks kolektyvinis „ai-ai-ai“ Irano atžvilgiu, ir ne daugiau. Kas atsitiks po 3 mėnesių, kuriuos apsigalvoti davė rezoliucijos autoriai? Amerikiečių desantas išsilaipins Teherane?“ – retoriškai klausia J. Satanovskis interviu leidiniui „Novyje izvestija“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.