|
Branduolinė Irano vienatvė (1)
Aušra Radzevičiūtė 2008 04 16
Irano Islamo Respublika jau ilgai gyvena izoliacijos sąlygomis ir vargu ar gali pasigirti turinti ištikimų ir nuoseklių draugų. Lojalumą Teheranui demonstruoja nebent dar labiau kontroversiškos šalys, tačiau ilgą laiką ypatingos politikos šios valstybės atžvilgiu laikėsi Rusija. Iki šių metų kovo mėnesio: pirmąsyk per trejus metus Maskva kone iškart palaikė JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1803, kuri numato griežtas ekonomines sankcijas Teheranui, jei šis nepaskelbs moratoriumo urano sodrinimo programai. Irane tokia Rusijos pozicija buvo suprasta vienareikšmiškai: galima tradicinė partnerė, kuri nevengdavo diplomatinėje kalboje vartoti sąvokų strateginis bendradarbiavimas, atsuko nugarą.
Rusijos ir Irano (anksčiau Persijos) santykiai siekia 16 amžiaus pabaigą. Šias šalis siejo ir tebesieja daugybė geopolitinių ir strateginių tikslų, ką jau kalbėti apie artimą kaimynystę ir neišvengiamą Teherano įtaką Šiaurės Kaukazo ar Vidurinės Azijos regionui. Iškart po SSRS subyrėjimo Rusija aktyviai naudojosi Irano įtaka neutralizuoti radikalioms sunitų grupuotėms Šiaurės Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, bet vėliau, kai Rusija savo pozicijas tuose kraštuose gerokai įtvirtino, strateginės partnerystės su Iranu poreikis bematant sumažėjo.
Šiandien Maskvoje neretai sakoma, kad konstruktyvių santykių su Iranu palaikymas gyvybiškai reikalingas kuriant daugiapolį pasaulį žinant ypatingą JAV nemeilę šiai valstybei, Rusijos palankumas, kad ir rezervuotas, vaidina nemenką vaidmenį. Tačiau pastaruoju metu viskas klostosi gana sudėtingai ir prieštaringai. Šių metų kovą interviu laikraščiui Rossijskaja gazeta Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas patikino, kad užsienio politikoje Irano kryptimi vadovaujamės išskirtinai Rusijos nacionaliniais interesais ir tarptautine teise. Taigi, JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1803 atitinka Rusijos interesus. O kokie tie interesai šiandien?
Politiniai santykiai
Rusijai svarbu, kad Iranas išliktų stabili valstybė, nes bet koks pabėgėlių srautas iš šios šalies galėtų susprogdinti padėtį Šiaurės Kaukaze. Tačiau Rusija visiškai nesuinteresuota, kad Iranas taptų dar viena branduoline valstybe nepaisant jokių politinių išvedžiojimų, vargu ar Mahmoudo Ahmadinejado vykdoma politika kelia begalinį pasitikėjimą Maskvoje. 2008 m. sausį leidinys Novaja politika rašė:
Dar viena priežastis, iš esmės apsunkinanti Rusijos ir Irano santykius, yra ta, kad Teheranas, siekdamas tapti islamo pasaulio lyderiu, nuolat stengiasi įtraukti Maskvą į antivakarietiškos politikos orbitą. O tai aiškiai prieštarauja Rusijos nacionaliniams interesams, nes šaliai labai reikia šiuolaikinių vakarietiškų technologijų ir stambių investicijų. O ir pagrindinės valiutos įplaukos į Rusiją taip pat europietiškos kilmės. Eidama link ženklaus suartėjimo su Iranu, Rusija rizikuoja visko netekti, o mainais gauti tik mitais apaugusius kontraktus branduolinės energetikos srityje, apie kuriuos kalbama jau daug metų.
Apie rimtą plyšį Rusijos ir Irano santykiuose prabilta jau 2007 m. kovo mėnesį, kai JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr. 1747. Tuomet Rusijos šiuolaikinio Irano tyrimo centro generalinis direktorius Radžabas Safarovas patikino, kad JAV savo pasiekė: joms ne be Maskvos pagalbos pavyko sutelkti naują antiiranišką koaliciją ir suduoti smūgį Rusijos ir Irano santykiams.
Iranas nusivylė pasaulio valstybėmis lyderėmis, o labiausiai Rusija. Irano visuomenėje formuojasi nuomonė, kad Rusija nepatikima partnerė, su kuria negalima vykdyti ilgalaikių programų ir juolab turėti strateginių santykių, teigė R. Safarovas.
Ekonominiai santykiai
2005 m. duomenimis, Rusija buvo septinta pagal svarbą Irano ekonominė partnerė, o prekybos apimtis tarp valstybių sudarė per 1 mlrd. JAV dolerių. 2006 m. šis rodiklis pasiekė 2,1 mlrd. dolerių, bet Rusijos pozicijos ekonominių partnerių lentelėje smuktelėjo iki 11 vietos Maskva nusileido net Graikijai ir Nyderlandams. Neoficialiais duomenimis, vien tik vokiečių koncerno Siemens apyvarta Irane siekia 0,5 mlrd. dolerių (kaip tik šiais metais į viešumą iškilo faktas, kad Siemens Teheranui galėjo parduoti elektroninio monitoringo stotis, leidžiančias kontroliuoti mobiliųjų ir laidinių telefonų pokalbius).
Rusijos mokslų akademijos ekspertas Vladimiras Sažinas tikina, kad, vertinant dvišalių ekonominių santykių kontekste, Maskvos pozicija Irano atžvilgiu yra netgi per švelni. Anot jo, kalbėti apie tai, kad Iranas yra vienas pagrindinių Rusijos partnerių pietuose neverta. Rusija užima tik 13 ar 14 vietą tarp prekybinių Irano partnerių ir visa tai sudaro tik apie 2 mlrd. dolerių. Tai visiškai nedaug. Irano ekonominiai santykiai su ES kur kas rimtesni ir svaresni, įsitikinęs V. Sažinas.
Rusija su Iranu bendradarbiauja naftos ir dujų gavybos srityje, tačiau tai tikrai niekuo neypatingi projektai. Iranas gamtinių išteklių turi per akis, bet jam verkiant trūksta pinigų šiam sektoriui modernizuoti apie 20 mlrd. JAV dolerių kasmet. Ar duotų rusai? Vargu, nes jiems ir patiems reikalingos investicijos į naftos ir dujų ūkį. Be to, Rusijos ir Irano interesai, kai kalbama apie dujas, neretai susikerta. Jau šiandien šios šalys konkuruoja Kaukaze, Rusijai, kaip, beje, ir JAV, nepatinka Irano planai eksportuoti dujas į Europą.
Žinoma, yra dar kelios sritys, kuriose šalys šį bei tą veikia kartu: transporto koridorius ŠiaurėPietūs (nuo Rusijos ir Suomijos sienos iki Irano uosto Bender Abbas Persijos įlankoje), 2005 m. rusiška raketa Kosmos-3M pakėlė į orbitą iraniečių ryšio palydovą, šiuo metu Rusijoje Iranui kuriamas naujas telekomunikacinis geostacionarus palydovas. Praėjusiais metais prabilta apie galimybę įkurti bendrą dujų kompaniją ir bendrą banką, kuris užtikrintų sklandų atsiskaitymą, bet tai tik kalbos. Na, dar yra karinis techninis bendradarbiavimas Rusija Iranui yra pardavusi lėktuvų ir priešlėktuvinės gynybos sistemų (vien 2006 m. parduoti 29 zenitinių raketų kompleksai Tor M-1, sandorio vertė apie 1 mlrd. JAV dolerių).
Branduolinė programa
Rusija Irane stato Bušero atominę elektrinę. Šio projekto vykdymas netgi buvo išskirtas naujojoje JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje. Viskas prasidėjo 1992 m., kai šalys pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo taikaus atomo srityje. 1998 m. darbus pradėjusi Rusijos kompanija Atomstrojeksport (kontrakto vertė per 800 mln. dolerių, į projektą įtrauktos apie 300 rusiškų bendrovių) susidūrė su daugybe problemų, statybos tai intensyvėjo, tai sustodavo, kol praėjusiais metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pats asmeniškai pažadėjo Irano dvasiniam vadovui Khamenei, kad Bušero AE statyba bus tikrai užbaigta 2008 m. rudenį.
2005 m. šalys pasirašė sutartį, pagal kurią Iranas įsipareigojo grąžinti Rusijai visą panaudotą branduolinį kurą. 2007 m. gruodį Rusija į Bušero AE pristatė pirmąsias keturias branduolinio kuro partijas (po 11 tonų), iš viso suplanuotos aštuonios partijos. Šis žingsnis, kad ir kaip būtų keista, buvo teigiamai sutiktas tiek JAV, tiek ir Izraelyje, nes, anot šių valstybių atstovų, jei Iranas priima branduolinį kurą savo atominei elektrinei, vadinasi, nėra reikalo uraną sodrinti patiems. Savo ruožtu Rusijos užsienio reiklų ministras S. Lavrovas įsitikinęs, kad Bušero AE statyba yra svarus indėlis į tai, kad Iranas vykdytų neplatinimo sutarties įsipareigojimus.
Tačiau, nepaisant optimizmo praėjusių metų pabaigoje, šį balandį Irano prezidentas M. Ahmadinejadas šiems optimistams metė akibrokštą: neseniai oficialiai pranešta, kad paleistos naujos kartos centrifugos IR-2, kurios sodrina uraną. Tiesa, yra duomenų, kad šios naujos kartos centrifugos savo technologinį amžių skaičiuoja nuo septinto dešimtmečio, vis dėlto žaidimo taisyklių Teheranas laikytis nenori. Ar padarys įspūdį Irano vadovams naujoji JT Saugumo Tarybos rezoliucija, kurią aktyviai palaikė ir Rusija, spėlioti neverta. Anot Rusijos Artimųjų Rytų instituto prezidento Jevgenijaus Satanovskio, juk iš esmės JT Saugumo Tarybos rezoliucijos priimamos ne tam, kad jas vykdytų.
Tai greičiau toks kolektyvinis ai-ai-ai Irano atžvilgiu, ir ne daugiau. Kas atsitiks po 3 mėnesių, kuriuos apsigalvoti davė rezoliucijos autoriai? Amerikiečių desantas išsilaipins Teherane? retoriškai klausia J. Satanovskis interviu leidiniui Novyje izvestija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |