Neseniai Maskvoje įvyko partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavimas, kurio apogėjumi tapo kadenciją baigiančio prezidento sutikimas tapti šios politinės jėgos lyderiu bei būsimoje šalies vyriausybėje užimti ministro pirmininko postą po to, kai prezidento priesaiką duos jo įpėdinis Dmitrijus Medvedevas.

Ką gi, iš esmės Vladimiras Putinas nepateikė jokios sensacijos, nes dar prieš rinkimus, atsakydamas į žmonių „prašymus“ nesitraukti iš valdžios, pasakė trumpai ir aiškiai: „jei prezidentu bus išrinktas D. Medvedevas, sutiksiu vadovauti vyriausybei“. Viskas logiška ir nuoseklu siekiant išsaugoti specialiųjų tarnybų sukurtą valdžios piramidę. Tačiau tai, su kokia pompastika buvo atlikta ši rokiruotė, visu šimtu procentų priminė tuos laikus, kai centrinis sovietinės televizijos kanalas dienų dienas transliuodavo Komunistų partijos suvažiavimus, brėždavusius Sovietų Sąjungos (SSRS) kryptį į ateities penkmečius. Tiesa, paskutiniuoju SSRS gyvavimo laikotarpiu, kai dar vykdavo ir liaudies deputatų suvažiavimai, jau būdavo šiokios tokios intrigos, nes Baltijos respublikose liaudies deputatais buvo išrinkti ne vien komunistai, „išsišokdavo“ šviesios atminties akademikas Andrejus Sacharovas, o Michailui Gorbačiovui atvirai oponuodavo Borisas Jelcinas. Kitaip tariant, sovietinėje sistemoje pagaliau atsirado opozicijos apraiškų ir jos rodė tokį potencialą, kurio nebebuvo galima taip paprastai užgniaužti.

Šiandien „Vieningoji Rusija“ tokių klaidų nebekartoja. Visi kalba ir ploja į vieną taktą, drausmingai ir džiaugsmingai keldami rankas už vienintelį lyderį, kuris, Vakarams atsukęs jauną ir tariamai liberalų D. Medvedevo veidą, ir toliau savo šalyje galės tvarkytis kaip nori.

Tačiau iš asmeninio naujojo Rusijos prezidento nuolankumo savo mokytojui bei iš kai kurių pačių naujausių politinių šios šalies judesių galima aiškiai suprasti, kad jos pozicijos nesikeis. Pavyzdžiui, šią savaitę pareigas vis dar einantis prezidentas V. Putinas Užsienio reikalų ministerijai davė nurodymą „padėti Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojams“. Vietinė valdžia, be abejo, po tokių Kremliaus žingsnių triumfuoja ir netgi laiko šį V. Putino nurodymą jų nepriklausomybės pripažinimu de facto. O Maskva, nepaisydama Gruzijos perspėjimų apie mėginimus pažeisti jos suverenitetą, po truputį siunčia signalus pasauliui, kad Kosovo pripažinimas dar turės savo geopolitinių pasekmių. Tai, su kokia skuba ir kokiomis priemonėmis į šį V. Putino nurodymą reagavo Tbilisis (iškart sušaukta Gynybos taryba), leidžia prognozuoti, kad įtampą šiame regione bus siekiama išlaikyti arba net didinti. Prie to dar galima pridėti ir Gruzijos bendradarbiavimą su NATO, kuris gali perkelti dvišalį konfliktą į platesnius tarptautinius vandenis, nes Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos jau spėjo apsikeisti griežtais pareiškimas dėl minėtųjų atsiskyrimo nuo Gruzijos siekiančių kraštų. Tačiau, nepaisant to, gali būti, kad balandžio pabaigoje Rusijos Federacijos Taryba svarstys Šiaurės Osetijos (respublika, esanti Rusijos sudėtyje) kreipimąsi dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo.

O juk Kremlius gali manipuliuoti ne tik autonomijomis Kaukaze. Yra dar ir Padnestrė Moldovoje, kuriai irgi galima bandyti taikyti Kosovo precedentą.

Tačiau šalies viduje įtampos nesijaučia. Ją puikiausiai užgožia pompastiškos šventės: „Vieningosios Rusijos“ suvažiavimas, „Gazprom“ jubiliejus, kuriame Rusijos elitą linksmino „Deep Purple“ ir t. t. Kitaip tariant, šiandien, baigiantis prezidentinėms V. Putino kadencijoms, galima konstatuoti, kad sovietmečio nostalgiją šalyje jis pavertė savotišku išsipildymu, tik moderniu. Dominuoja nebe komunistai, o „Vieningoji Rusija“, jaunimas stoja ne į spaliukus, pionierius ar komjaunuolius, o į „Naši“ organizaciją, ginkluotės gamybos apimtis didėja, o lėšos, gautos už eksportuojamą naftą bei dujas, šiek tiek palopė socialines skyles, todėl vidutiniai Rusijos gyventojai vėl pradėjo jausti tą savotišką sovietinį tikrumą dėl rytdienos. O jo buvimas užtikrina visuomenės paramą bet kokiems valdžios žingsniams, nes Rusijai visuomet buvo būdingas žmonių susimenkinimo prieš valdančiuosius sindromas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.