Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  „Įšaldytas“ karas ar kruvina taika: Gruzijos ir Abchazijos konflikto sprendimo paieška (3)

Kristina Puleikytė
2007 03 06

news.bbc.co.uk/1/hi/world/europe/4171153.stmAbchazija - dar viena teritorija posovietinėje erdvėje (kaip ir Pietų Osetija, Padnestrė ir Kalnų Karabachas), kuri de facto yra nepriklausoma valstybė be oficialaus tarptautinio pripažinimo. Oficialiai Abchazija laikoma Gruzijos dalimi, nors de facto yra nepriklausomas valstybinis darinys, turintis funkcionuojančius vietinės valdžios organus, pradėtą atkurti vietos ekonomiką, regiono gyventojams teikiamos socialinės paslaugos.

Gruzijai tapus nepriklausoma valstybe, atsiskyrimo nuo Tbilisio ir artimų ryšių su Rusija palaikymo idėjos Abchazijoje darėsi vis gajesnės. Konfliktas įsiliepsnojo 1992 m. rugpjūtį, kai Gruzijos vyriausybė pasiuntė karines pajėgas į Abchaziją. 1993 m. pabaigoje Gruzijos pajėgos buvo išstumtos iš regiono, apie 250 tūkst. gruzinų tapo pabėgėliais ir galiausiai buvo paskelbtos paliaubos (1994 m. pasirašyta Maskvos sutartis). Nuo 1994 m. rugsėjo 4 d., Abchazijai paskelbus nepriklausomybę, Abchazija ir Gruzija nepalaiko jokių oficialių ir teisinių ryšių. Gruzijos vyriausybė, apeliuodama į teritorinio šalies integralumo ir vientisumo užtikrinimą, tvirtina, kad Abchazija yra sudėtinė jos teritorijos dalis, o Abchazija reikalauja nepriklausomybės, pagrįstos tautų apsisprendimo teise.

Tarptautinė bendruomenė ieško sprendimo

Jungtinės Tautos (JT) įsitraukė į Gruzijos ir Abchazijos į konflikto sprendimą paskelbus paliaubas. 1993 m. ėmė veikti Stebėjimo misija Gruzijoje (UNOMIG), kurios tikslas yra paliaubų monitoringas ir verifikavimas, NVS taikos palaikymo pajėgų stebėjimas, patruliavimas Kodorio slėnyje (šiaurės rytinė Abchazijos dalis, vienintelė kontroliuojama Gruzijos vyriausybės) ir parama saugaus bei reguliaraus pabėgėlių grįžimo sąlygoms užtikrinti. Nuo 1996 m. veikia JT įsteigta Tarnyba žmogaus teisėms apsaugoti ir skatinti Abchazijoje ir Gruzijoje (HROAG), įsikūrusi Suchumyje, Abchazijos sostinėje. Be to, 1997 m. JT įsteigė Koordinavimo tarybą, suformavo Rėmėjų grupę ir įtraukė ESBO į konflikto sprendimo paiešką. Taip JT pavyko internacionalizuoti konfliktą. JT tikslas buvo tapti tarpininke tarp dviejų konfliktuojančių pusių, tačiau kol kas ženklių rezultatų nepasiekta.

Europos Sąjunga (ES) taip pat ėmė rodyti susidomėjimą Abchazijos ir Gruzijos konflikto sprendimu, ypač  pagreitį įgavus ES Kaimynystės politikai. Kadangi oficialūs ekonominiai ryšiai tarp Gruzijos ir Abchazijos tebėra riboti, tai didžiausia pagalbos donore Abchazijai lieka ES (nuo 1997 m. iki 2006 m. suteikta apie 25 milijonus eurų paramos). Vis dėlto tarptautinių organizacijų vaidmuo konflikte apsiriboja humanitarinės pagalbos teikimu Abchazijai. Priemonių, skatinančių regiono ekonominę ir socialinę plėtrą, nesiimama, užtikrinti konfliktuojančių pusių dialogo ir pozityvių postūmių nesugebama.

Abchazija ir Gruzija: nesutaikomos pozicijos

Opiausias yra Abchazijos statusas, nes abi pusės šiuo klausimu laikosi nesutaikomų pozicijų. Abchazai reikalauja nepriklausomybės kaip vienintelio patikimo nacionalinio išlikimo garanto, o Gruzija Abchaziją traktuoja kaip neatsiejamą savo teritorijos dalį. Prezidentas Michailas Saakašvilis siūlo autonomiją be teisės atsiskirti, pagrįstą „naujos, jungtinės valstybės etninio ir pilietinio bendradarbiavimo modeliu.“

1994 m. lapkričio 26 d. buvo priimta Abchazijos konstitucija, 1996 m. lapkričio 23 d. buvo išrinktas parlamentas. 1996 m. spalio 22 d. JT deklaravo, kad rinkimai nerengtini, nes gali pakenkti taikos procesui. Šis faktas parodė, kad tarptautinė bendruomenė nebuvo (ir iki šiol nėra) suinteresuota pripažinti Abchazijos nepriklausomybę,  ir tai paskatino abchazų valdžią užtikrinant  valstybingumą dar labiau pasikliauti Rusija. 1999 m. spalio 3 d. referendumu buvo priimta konstitucija, kurioje  Abchazija apibūdinama kaip „suvereni, demokratinė ir teisiškai pagrįsta valstybė.“ 2005 m. sausį Abchazijos prezidentu buvo išrinktas Sergejus Bagapšas, pažadėjęs plėtoti glaudžius santykius su Rusija ir atmesti nepalankų kompromisą dėl suvereniteto su Gruzija. Egzistuojantys valdžios organai ėmėsi pastangų išlaikyti funkcionalią vyriausybę, teikti socialines paslaugas ir plėtoti vietinę ekonomiką. 

2006 m. liepos 15 d. Kodorio slėnyje Gruzija vykdė karinę operaciją, kuria, pasak oficialių šaltinių, buvo siekiama nuginkluoti ir suimti Emzarą Kvicianį ir jo rėmėjus, kurie kėlė grėsmę šalies konstitucinei santvarkai ir saugumui. (E. Kvicianis - buvęs Gruzijos prezidento įgaliotinis slėnyje, vėliau perėjęs  į abchazų pusę.) Operacija Kodorio slėnyje Gruzijos pareigūnų buvo apibūdinta kaip „milžiniška sėkmė“. Abchazija tai traktavo kaip esamų susitarimų sulaužymą ir grėsmę savo saugumui.

Gruzijos pareigūnai įsitikinę, kad bendradarbiavimas neįmanomas tol, kol Abchazija neatsisakys nepriklausomybės siekio. Dabartiniai derybų mechanizmai yra neefektyvūs, todėl Gruzija siūlo Koordinavimo tarybą paversti Gruzijos ir Abchazijos tiesioginio dialogo forumu, prižiūrimu JT. Tbilisis norėtų, kad ES ir ESBO būtų taikos proceso stebėtojos ir laiduotojos, taip siekdamas iš vadovaujančių pozicijų išstumti Rusiją. Akivaizdu, kad Gruzijos vyriausybė siekia sumažinti Maskvos įtaką, į konflikto sprendimą įtraukiant daugiau progruziniškai nusiteikusių veikėjų. O Abchazija nori, kad Rusija išliktų pagrindiniu veikėju taikos procese, argumentuodama, kad kitos valstybės ar organizacijos negali pasiūlyti būtinų saugumo garantijų. Be to, Abchazija pirmiausia reikalauja, kad Gruzijos vyriausybė  de facto egzistuojančią Abchazijos valdžią traktuotų kaip legitimią partnerę, atstovaujančią abchazų interesams.

M. Saakašvilis kaip galimą pavyzdį Abchazijai pateikia Adžariją. Abchazija būtų pripažinta kaip lygi ir nepriklausoma partnerė, tačiau Gruzija išliktų tarptautinės teisės subjektu, o Abchazija galėtų naudotis „vidiniu suverenitetu“. Gruzijos vyriausybė tebesilaiko nuostatos, kad Abchazija turi likti šalies sudėtine dalimi, o tam priešinasi dabartinis abchazų politinis elitas.

Kitas neišspręstas Gruzijos ir Abchazijos santykių klausimas yra gruzinų pabėgėliai. 2005 m. Gruzijos vyriausybė padedama JT užregistravo 209 013 pabėgėlių iš Abchazijos. JT Saugumo Tarybos rezoliucijos nuolat įspėja Abchazijos vadovybę užtikrinti pabėgėlių teises į sugrįžimą ir saugumą. Dar 1993 m. buvo pasirašytas memorandumas dėl pabėgėlių klausimo sprendimo, o 1994 m. dalyvaujant Rusijai ir JT Pabėgėlių reikalų komisariatui (UNHCR) buvo pasirašytas susitarimas dėl savanoriško pabėgėlių ir deportuotų asmenų sugrįžimo užtikrinimo, tačiau jo įgyvendinimas stringa ir nuosavybės grąžinimo sugrįžusiems pabėgėliams ir deportuotiems asmenims klausimas tebėra neišspręstas. 2006 m. gegužę Abchazijos parlamentas nurodė teismams suspenduoti visas bylas, susijusias su nuosavybės grąžinimu asmenims, praradusiems ją po 1993 m., iki bus priimtas nuosavybės teisę reguliuojantis įstatymas.

Per karinį  Abchazijos ir Gruzijos konfliktą regiono infrastruktūra buvo sunaikinta, o Gruzijos sankcijos separatistiniam regionui lėmė staigią ekonominę krizę, padidėjo skurdas. Ekonominiai ryšiai ir judėjimo laisvė tarp Gruzijos ir Abchazijos yra itin  menki. Jei Gruzija būtų suinteresuota ekonomine regiono plėtra, Tbilisiui reikėtų „legalizuoti“ atitinkamas Abchazijos ekonomikos sritis, jų nekontroliuojant. Pavyzdžiui, kol Gruzija nepripažįsta Abchazijoje veikiančių bankų legalumo, tol jie susiduria su patikimumo problema ir tarptautinės organizacijos negali imtis priemonių, skatinančių bankininkystės sektoriaus plėtrą regione. Gruzijos politika Abchazijos atžvilgiu tolimesnėje ateityje  gali paskatinti tik dar didesnę Abchazijos izoliaciją, o dėl jos  formuotųsi apgulos sąmonė. Tokiu atveju kompromisas taptų dar sunkiau įmanomas, o abchazai toliau pasikliautų Maskva kaip vienintele jų interesų „gynėja“.

Rusijos ir Gruzijos santykiai

Nuo 1992 iki 1997 m. Rusija vadovavo taikos procesui, padėdama pasiekti paliaubas pasirašius Maskvos sutartį. Pirmaisiais konflikto metais tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas kelis kartus susitiko su Gruzijos prezidentu E. Ševardnadze ir Abchazijos prezidentu Vladislavu Ardzinba. Per paskutinę Jelcino kadenciją (1997-2000) Maskvos vaidmuo konflikte sumažėjo. Savo pozicijas taikos procese Rusija ėmė atgauti 2003 m. Po Rėmėjų grupės susitikimo Ženevoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Gruzijos prezidentas Ševardnadzė Sočyje susitarė suformuoti darbo grupę pabėgėlių sugrįžimo, Sočis-Tbilisis geležinkelio linijos atstatymo ir energetinių projektų klausimais.

Dėl siekio ginti savo interesus artimajame užsienyje Maskva niekada nebuvo visiškai neutrali konflikto atžvilgiu. Nepaisant jos noro nutraukti ginkluotą kovą ir palengvinti Abchazijos statuso klausimo sprendimą, Rusijai nerimą kėlė ir nepriklausoma Abchazija, kaip precedentas Rusijos teritorijoje esantiems neramiems regionams, pavyzdžiui, Čečėnijai.

Gruzijos ir Rusijos santykiai išlieka labai svarbūs sprendžiant Abchazijos problemą. Jų pablogėjimas nuo 2004 m. vidurio, Gruzijos prezidentu tapus provakarietiškam Michailui Saakašviliui, negatyviai paveikė ir taikos procesą. Tais pačiais metais Rusija apkaltino Gruziją, kad pastaroji leidžianti čečėnų kovotojams slėptis nuo Rusijos pajėgų Pankisio tarpeklyje. O Tbilisis apkaltino Maskvą dėl de facto jos teritorijos aneksavimo per pensijų ir pasų suteikimą Abchazijos gyventojams, dėl finansinės paramos ir abchazų kariuomenės mokymų rengimo, investavimo ir prekybos su Abchazija, o kartu ir dėl abchazų nepriklausomybės siekio rėmimo.

Rusija ignoruoja arba pažeidžia daugumą Tbilisio apribojimų Abchazijai. Pavyzdžiui, 2006 m. ji pareiškė, kad užsieniečiams bus leista kirsti Abchazijos sieną. Nors Gruzija uždraudė prekyba su Abchazija, Rusija palaiko prekybinius santykius su regionu: Rusija išlieka didžiausia rinka abchazų produkcijai, o Abchazijos parduotuvėse vyrauja rusiškos prekės. Taip Gruzija, laikydamasi Abchazijos embargo, tik skatina regiono priklausomybę nuo Rusijos ne tik saugumo, bet ir ekonominėje srityje.

Rusija taip pat ir investuoja: 3,8 milijonų JAV dol. skirta Suchumio-Psou keliui taisyti, svarstoma atidaryti Suchumio oro uostą ir pan. Kaip atsaką Gruzija grasina užkirsti kelią Rusijos įstojimui į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), jei ši nesiliaus prekiauti su Abchazija per Tbilisio nekontroliuojamus ir „nelegalius kontrolės punktus“.

Abchazijos valdžia po Rusijos prezidento Putino pareiškimų, kad reikia apibrėžti universalius tautų apsisprendimo teisės principus, dėl tarptautinio pripažinimo perspektyvų darosi vis tikresnė. 2006 m., pateikdamas analogiją su Kosovu, Putinas teigė: „Negalima vienos taisyklės taikyti Kosovui ir kitas taisykles kitose situacijose.“ Vis dėlto oficialiai Abchazijos prezidentas S. Bagapšas teigė, kad abchazų nepriklausomybė nesietina su Kosovu. 

Pagal Maskvos sutartį 1994 m. birželį Abchazijoje buvo dislokuotos NVS taikos palaikymo pajėgos, kuriose dominavo rusų kariai. 2006 m. rugsėjį prezidentas Saakašvilis kreipdamasis į JT Generalinę Asamblėją teigė, kad NVS pajėgos, kuriose rusų karių daugiausia, labiau pasitarnavo palaikant, o ne sprendžiant konfliktą. Prezidentas aiškiai išreiškė nepasitikėjimą šiomis taikos palaikymo pajėgomis ir dvejones dėl jų neutralumo. Gruzijos parlamentas reikalavo, kad Rusija išvestų savo karius iš Gruzijos. Gruzijos vyriausybė, reikalaudama Rusijos pajėgų išvedimo iš Abchazijos, nenumatė, kaip, jas staiga pašalinus, susidoros su saugumo vakuumu. Be to, Rusijos taikdarių perdislokavimas reikalauja  ženklių finansinių, logistinių ir žmogiškųjų išteklių. Suchumis taip pat prieštarauja šių pajėgų išvedimui, nes rusų karius suvokia kaip pagrindinius abchazų saugumo laiduotojus. Pati Rusija didelio suinteresuotumo išvesti savo pajėgas nerodo dėl geopolitinių priežasčių, be to, toks perdislokavimas reikštų tiek materialinius, tiek žmogiškuosius kaštus.

Gruzijos ministras pirmininkas teigė, kad  Gruzijos vyriausybė yra įsipareigojusi konfliktą su Abchazija išspręsti taikiai. Tačiau Rusija deklaruoja, kad imsis „visų priemonių“ apginti savo piliečius artimajame užsienyje. Beveik visi Abchazijos gyventojai turi Rusijos pilietybę ir gauna iš Rusijos pensijas. Rusijos nepasitenkinimas Saakašviliu ir jo vakarietiška politika privedė iki dujų kainų pakėlimo ir energetinių resursų tiekimo nutraukimo, vizų režimo panaikinimo ir ekonominio embargo. Rusijos ir Gruzijos santykiams išliekant kritiniams, Tbilisiui rasti kompromisą su Abchazija tampa vis sunkiau. Abchazija ir kiti separatistiniai Gruzijos regionai yra Maskvos įrankis manipuliuoti šios šalies vidaus politikos dinamika ir veikti jos užsienio politiką - Rusija neatsisako savo interesų ir galios sklaidos Gruzijoje (kaip ir visame Pietų Kaukaze).

Išvados

Galutinis Gruzijos ir Abchazijos konflikto politinis sprendimas dabartinėje situacijoje yra neįmanomas. Abi pusės griežtai laikosi savo pozicijų, siedamos  jas su gyvybiniais nacionaliniais interesais. Kliūtis taikai taip pat yra abiejų konflikto pusių nesutikimas daryti nuolaidas. Ekonominis embargas tebegalioja ir Abchazija realiai yra izoliuota, išskyrus Rusiją.

Karinis konfliktas tarp Gruzijos ir Abchazijos sukeltų karinę konfrontaciją ar netgi karą su Rusija, nes beveik visi Abchazijos gyventojai turi dvigubą pilietybę. Gruzijos galima karinė intervencija neduotų norimo politinio rezultato - Abchazijos teritorijos išlaikymo ir kontrolės, nes dar vienas karinis konfliktas abchazų ir gruzinų santykių problemas galutinai padarytų neišsprendžiamas, padidintų Rusijos įtaką, sužlugdytų Saakašvilio siekį Gruziją integruoti į NATO.

Tbilisis turėtų stengtis užmegzti dialogą tiesiogiai su Abchazijos de facto valdžia, laikydamas ją lygiaverte derybų partnere. O Abchazija turėtų nustoti bet kokius Gruzijos vyriausybės veiksmus traktuoti kaip grėsmę ir vadovautis savo interesais, o ne inspiruotais Rusijos. Svarbu siekti abipusio pasitikėjimo ir ieškoti kompromiso, ko šiuo metu visiškai nėra. Trečiosios šalys privalo tapti tarpininkėmis, laiduojančiomis pasitikėjimo ir dialogo siekį. JT pastangos išspręsti šį konfliktą tebėra gana nesėkmingos, ES vaidmuo ribotas, o Rusija kol kas suinteresuota konflikto „įšaldymu“ ir nepajėgi (tiksliau, nerodo noro) užtikrinti abipusio  konfliktuojančių šalių pasitikėjimo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras