Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Taika ir karas kosmose (II) (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 03 05

Pirmoji straipsnio dalis

Svarbiausius kosminio produkto gamintojus ir vartotojus galima klasifikuoti:

www.yuzhmash.com/ksm/p_ksm_en.htm1. Kaip ir šaltojo karo metais, JAV bei Rusija išlieka pagrindinės valstybės, gebančios realizuoti savo kosminę galią, tačiau šiuo metu greta Rusijos ir JAV dar yra mažiausiai apie 30 valstybių su išplėtota kosmine pramone (iš jų Prancūzija, Indija, Japonija, Izraelis, Kinija, Japonija gali teikti tiesioginio išėjimo į kosminę erdvę paslaugas). Dar didesnė valstybių grupė (jai priklauso Pietų Afrikos Respublika, Australija, Vokietija, Indonezija, Kanada, Brazilija, Argentina ir Didžioji Britanija) kartu su keturiomis tarpvyriausybinėmis organizacijomis, operuojančiomis palydoviniais tinklais (INTELSAT, INMARSAT, COMSAT bei ARABSAT), yra labai išplėtojusios savo kosminius pajėgumus siaurose, specifinėse srityse, tačiau yra priklausomos nuo kitų valstybių kitose kosminių pajėgumų srityse: pavyzdžiui, šios valstybės, operuojančios palydovinėmis technologijomis, dažniausiai priklauso nuo valstybių, teikiančių išėjimo į kosmosą paslaugas.

2. Didelė dalis valstybių pasirinktinai dalyvauja kosminėse programose kaip kosminių technologijų sistemų (pvz., INTELSAT) paslaugų vartotojos, tačiau pačios beveik neturi jokių kosminių technologijų. Apie šias valstybes detaliau kalbėti neverta.

3. Ir pagaliau vienos svarbiausių veikėjų kosminėje erdvėje – privačios firmos, plėtojančios su kosmine erdve susijusias komercines galimybes.

Šioje straipsnio dalyje, palikus nuošalyje komercinius subjektus, bus aptartos JAV, Rusijos, ES, Kinijos ir Indijos kosminės programos. Būtų dar galima kalbėti ir apie Japoniją, bet jos kosminė programa pasaulio mastu nėra itin reikšminga. Japonų raketos nešėjos yra palyginti brangios, o ambicingi Mėnulio įsavinimo planai susiduria su techniniais ir finansiniais sunkumais. Kinijos ir Indijos kosmoso įsavinimo planai šiame kontekste šiandien atrodo dinamiškesni ir labiau perspektyvūs.

JAV: kosminio Pearl Harboro belaukiant

JAV kosminės erdvės politikos raidą lemia dvi konkuruojančios vizijos. Viena jų pabrėžia išskirtinį tarptautinės teisės vaidmenį ir kosminės erdvės „taikaus panaudojimo“ galimybes. Šis požiūris pagrįstas dabartiniu kosminės erdvės teisiniu režimu, suformuluotu dar XX a. septintame dešimtmetyje, akcentuojančiu daugiašalio tarptautinio bendradarbiavimo svarbą kaip geriausią būdą siekiant subalansuoti skirtingus tarptautinius interesus ir užtikrinant, kad nė viena valstybė nedominuotų (negrėstų) kitų valstybių kosminės galios atžvilgiu. Šios vizijos išdava yra JAV dalyvavimas tarptautinės kosminės stoties statyboje kartu su Kanada, Japonija, ES ir Rusija.

Kitas požiūris atspindi JAV nacionalinio dominavimo kosminėje erdvėje logiką, kurią plėtoja JAV Gynybos departamentas (Kosminės erdvės vadovybė/U.S. Space Command, arba tiesiog SPACECOM, ir kt. institucijos). JAV tampant vis labiau priklausomoms nuo kosmoso, Amerikos galimybės įgyvendinti įvairius civilinius ir karinius tikslus didėja. Tačiau tuo pat metu, kaip teigia Kosminės erdvės vadovybės atstovai, JAV technologijos (assets) kosmose yra labai pažeidžiamos puolimo atveju, todėl, siekdama jas apginti, JAV kosminėje erdvėje pirmiausia turi dominuoti kariniu požiūriu. Kosminės erdvės vadovybės strateginis dokumentas Vision for 2020 (išleistas 1998 m.), aptaria du esminius klausimus: 1) JAV dominavimą karinių operacijų kosminėje dimensijoje, siekiant apginti JAV interesus ir investicijas; 2) visišką kosminės galios integraciją į karo veiksmus ir atskirų kosminių pajėgų kūrimą.

Kosminės erdvės, kaip „mūšio aplinkos“, vizija JAV pirmą kartą po šaltojo karo suformuluojama 2001 metais. D. Rumsfeldo vadovaujamoje JAV Kosminės erdvės komisijos (US Space Commision) ataskaitoje pabrėžiama, kad JAV kosminės erdvės technologijos (palydovai ir t. t.) yra patrauklus taikinys netikėto užpuolimo („antrojo Pearl Harboro“) atveju. Todėl, siekdama atsverti savo pažeidžiamumą, JAV privalo dislokuoti ginkluotę kosminėje erdvėje. Šiuo atžvilgiu kosminės erdvės tyrinėjimo galimybės transformuoja kosmosą į „mūsų“ (JAV) kosminę erdvę ir „kitų“ arba „jų“ (parijų) kosminę erdvę. Pagrindiniu įrankiu įgyvendinant viešpatavimą kosminėje erdvėje tampa kosmoso kontrolė (space control). Kosmoso kontrolę JAV Oro pajėgos ir Jungtinė karinių pajėgų štabo vadovybė (Joint Chiefs of Staff) apibrėžia kaip JAV karinių galimybių naudotis kosminės erdvės technologijomis užtikrinimą (technologijų gynyba) ir draudimą (negation) JAV priešininkams naudotis kosmine erdve; kaip gebėjimą kariauti kosminėje erdvėje, per ją ir iš jos.

Trumpai tariant, JAV, remdamasi „blogiausiais tikėtinais“ scenarijais kosminėje erdvėje, bando motyvuoti, kad ginklų dislokacija kosminėje erdvėje yra būtina norint apsisaugoti.

JAV karinių technologijų plėtrai pirmiausia priešinasi NASA ir Tarptautinės kosminės stoties projekto šalininkai JAV Kongrese, kuriame priešpalydovinės ginkluotės (ASAT; Antisatellite) ir priešraketinės gynybos sistemos (PGS/Antiballistic Missile Defence) programos nėra plačiai palaikomos. Daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad nors JAV Kosminės erdvės vadovybė ir agresyviai propaguoja kosminės erdvės ginklavimosi projektus, jų sėkmė kol kas yra ginčytina ir nepakankamai pagrįsta. JAV doktrinos ir strategijos dokumentams, kalbantiems apie kosmosą, trūksta strateginio turinio. Šie dokumentai yra detaliai technologizuoti, bet tinkamai neįvertina JAV ginklavimosi kosminėje erdvėje priežasčių ir pasekmių.

JAV kosmoso militarizmas pasiteisintų, jeigu:

  • JAV grėstų rimtas karinis pavojus (taip pat ir kosmose);
  • planus būtų įmanoma įgyvendinti;
  • planų kaina būtų priimtina;
  • planai nepaveiktų JAV santykių su tarptautine bendruomene.

Iš esmės nė dėl vieno punkto negalima pasakyti daug teigiamo.

Kaip rašoTheresa Hitchens iš Gynybos informacijos centro (Center for Defence Information), „sunku rasti rimtų ženklų, kad potencialūs JAV oponentai aktyviai plėtoja kosmoso militarizacijos planus“. Priešininkų, kurie galėtų savo konvencine karine galia prilygti JAV, rasti dar sunkiau.

Ronaldo Reagano „žvaigždžių karų“ programa žlugo todėl, kad buvo itin brangi ir beveik neįgyvendinama. Nuo to laiko, kalbant apie kosmoso militarizaciją, mažai kas pasikeitė. Daugelis JAV analitikų ir buvusių kariškių labai skeptiškai vertina technines galimybes (jau neliesdami finansinio aspekto) sukurti visavertę (tokią, kokią planuojama sukurti) nacionalinę PGS, o ką jau kalbėti apie globalią kosminę kontrolę.

Plėtojant kosminės militarizacijos poveikio JAV tarptautiniams santykiams temą, galima pasakyti, kad Amerikos karinių pajėgų dislokavimas kosminėje erdvėje iš esmės sukurtų rimtą precedentą kitoms valstybėms elgtis taip pat (Kinijos kosminiai mokymai yra akivaizdus pavyzdys). Kinijos ir Rusijos požiūriu, JAV pastangos panaudoti savo kosminių technologijų sistemas branduolinių ir konvencinių pajėgų strateginiam stiprinimui reikštų strateginės pusiausvyros kosminėje erdvėje (pagrįstos abipusiu atgrasymu) žlugimą. Kita vertus, valstybės, neturinčios tiesioginių galimybių dislokuoti karinių technologijų kosmose, galėtų efektyviai naikinti šių technologijų antžemines struktūras (pvz., koordinavimo centrus) tradicinėmis karinėmis ir technologinėmis priemonėmis. Ginkluotės dislokacija kosmose, be potencialių ginklavimosi varžybų, gali pakeisti ir JAV padėtį tarptautinėje sistemoje (dėl susidariusios ne tik priešininkų, o ir sąjungininkų opozicijos JAV gali prarasti hegemono vaidmenį demokratijos, žmogaus teisų ir laisvių, vakarietiškų vertybių sklaidos procese, neatsiejamai susijusiame su JAV tarptautinių koalicijų ir nacionalinės galios plėtra).

Taigi, ko gero, teisi yra minėtojiT. Hitchens, sakydama: „Niekas nebus laimėta, bet potencialiai daug kas bus prarasta, jeigu įvyks staigus pasikeitimas JAV kosminėje politikoje“ (kosmoso militarizacijos link).

Rusija: stebėjimo režimas

Nepaisant visokiausių sutrikimų, Rusija ne tik stengiasi neprarasti savo pozicijų taikaus ir karinio kosmoso srityje, bet ir, norėdama neatsilikti nuo JAV, kuria ambicingus skrydžių į kitas planetas (Mėnulį, Marsą) planus. Neseniai šalyje buvo priimta Federalinė kosmoso programa 2006-2015 metams.

Galima išskirti keletą kosminių sričių, kuriose Rusija dirba gana aktyviai. Pirmiausia tai Tarptautinės kosminės stoties (TKS) projektas. Amerikiečiai nori įvykdyti savo įsipareigojimus ir pasitraukti iš jo, o rusai yra suinteresuoti projektą tęsti. Po erdvėlaivio „Kolumbija“ katastrofos ilgą laiką TKS gyvybingumas buvo palaikomas tik Rusijos. Kaip ten bebūtų, ateityje visos kosminės galios planuoja turėti nuosavas kosmines stotis.

Antra sritis – naujo tipo pilotuojamų ir transportinių kosminių nešėjų kūrimas. Iš rusiško transportinio kosminio laivyno galima paminėti „Sojuz-2“ (programa Русь) ir „Sojuz-3“ (Онега), bei sunkaus tipo raketos nešėjos „Ангара“ projektus. Ateityje planuojama kartu su Europa sukurti daugkartinį raketinį kompleksą, kuris naudotų naujo tipo kurą (projektas Урал). Pažymėtina, kad rusai labai glaudžiai bendradarbiauja su Europos kosmine agentūra (EKA), kalbama net apie tam tikrą EKA ir Rusijos kosminės agentūros susiliejimą. Pagaliau, kaip ir amerikiečiai, rusai tikisi sukurti savo kosmoplaną (projektas Клипер), kuris ženkliai atpigintų ir padarytų efektyvesnį tiek karinį, tiek civilinį kosmoso naudojimą.

2009 m. Rusija planuoja baigti kosminės navigacinės sistemos ГЛОНАСС dislokavimą. Šioje srityje ji aktyviai bendradarbiauja su Indija. Ilgą laiką tai buvo tik karinės paskirties technologija. Dabar rusai planuoja ją komercializuoti. Manoma, kad rusiškoji sistema bus ne blogesnė už amerikiečių GPS’ą, o tam tikrais aspektais net geresnė.

O kas dėl kelionių į Mėnulį ir Marsą futuristinių planų, tai į Mėnulį rusai žvelgia kaip į tarpinę kelionės į Marsą, kuri galėtų įvykti 2020 - 2030 m., stotį.

Pabaigai būtina pasakyti keletą žodžių apie Rusijos vaidmenį kosmoso militarizacijoje. Šiandien Maskva pasisako griežtai prieš militarizmą kosminėje erdvėje. Tačiau, manytina, taip yra ne dėl to, kad Rusija nesugebėtų konkuruoti su JAV. Paskutiniu SSRS gyvavimo dešimtmečiu rusai kosminių ginklų kūrimo srityje pažengė toli į priekį ir dabar, esant reikalui, galėtų užkonservuotas programas atnaujinti. Žinoma, tai būtų finansiškai sunku. Todėl Rusija šiandien kiek galėdama ir stabdo amerikiečių kosminius militaristinius užmojus. Bet tai tikrai nėra neįmanoma.

ES: išvystyti potencialą

Europos kosminės erdvės kontekstas yra išskirtinai civilinis. Pagrindinės gynybos/saugumo programos plėtojamos nacionaliniu pagrindu, o kartais per dvišalį ar trišalį bendradarbiavimą vykdant duomenų mainus. Dvejopos paskirties programų plėtra verčia ieškoti kompromisinio Europos valstybių požiūrio į kosminį saugumą, galinčio susieti nacionalinės gynybos ir civilinius tikslus.

Europa turi didžiulį tiek karinio, tiek civilinio kosmoso potencialą, kurį galėtų dar lengviau ir greičiau išplėtoti, toliau aktyviai bendradarbiaudama su Rusija ir kitomis šalimis.

Europa jau šiandien turi savo raketą nešėją Ariane, o dabar, kaip jau minėta, kartu su rusais kuria iš principo naują daugkartinį raketinį kompleksą. Europa taip pat turi puikų kosmodromą Pietų Amerikoje (Kourou). 2008 m. turėtų pradėti veikti europietiška kosminės navigacijos sistema GALILEO, kurią sudarys 30 palydovų. Europa neturi pilotuojamos programos, bet jos astronautai aktyviai dalyvauja TKS projekte. Šiame kontekste reikia paminėti vieną dažną priekaištą: dabartinės Europos vyriausybių išlaidos kosminiam sektoriui sudaro maždaug trečdalį JAV išlaidų komercinėje srityje ir 1/30 dalį JAV gynybos išlaidų. Tačiau a) nereikia užmirštį, kad Amerika didžiulius pinigus skiria pilotuojamajai kosmonautikai, kurios Europa neturi; b) Europa kol kas ne pernelyg domisi kosmoso militarizacija, užtat yra daug pasiekusi kosmoso tyrimo ir kosminių mokslinių bandymų srityje. Pagaliau, 2000 m. Europa aplenkė JAV pagal užsakomų palydovų skaičių, kas rodo labai aukštą Europos kosminės industrijos lygį.

Ko reikia ir su kokiomis problemomis susiduria Europa? Pirma, jeigu ES ateityje planuoja tapti globaliu galios centru (ką ypač akcentuoja Prancūzija), jai reikėtų daugiau pinigų skirti karinio kosmoso sričiai ir vis dėlto pradėti pilotuojamų skrydžių programą. Kad Europai būtų lengviau visa tai pasiekti, ji, kaip jau minėta, turėtų aktyviai bendradarbiauti su Rusija (kuri yra labai tuo suinteresuota) ir, žinoma, su JAV (jeigu šios norės didinti konkurencinį ES kosminį potencialą). Tačiau svarbiausia – amžina ES problema: europiečiai turėtų susitarti, ką ir kaip jie planuoja veikti kosmose (susitarimą šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, palengvintų sprendimų priėmimo ES viduje supaprastinimas).

Kinija: kelio pradžia

Kinija šiandien yra savo kosminio kelio pradžioje. Įgyvendindama kosminę politiką, ji pirmiausia siekia sparčios technologinės plėtros, kuriai teikia itin svarbią geostrateginę (geotechnologinę) reikšmę. Šiuo metu Kinija labai suinteresuota mikropalydovų (microsatelites) technologiniu kūrimu. Geotechnologinis santykių pobūdis akivaizdus ir Kinijos bendradarbiavime su ES valstybėmis. Kinijos strategija ES atžvilgiu formuojama vadinamosios “mokslo ir technologijų diplomatijos” pagrindu (SciTech diplomacy).

Jau išskraidinusi į kosmosą savo pirmąjį astronautą, dabar Kinija planuoja pirmiausia patobulinti savo raketas nešėjas, o paskui imtis kosminės stoties statybos (galbūt kartu su partneriais). Pilotuojamo skrydžio į Mėnulį kol kas teko atsisakyti dėl finansinių priežasčių, tačiau tai nereiškia, kad kinai nustojo juo domėtis. Jie planuoja studijuoti jį iš kosmoso ir siųsti į jo paviršių tyrimo aparatus, tarp jų ir grįžtančius.

Paskutiniai įvykiai parodė, kad Kinija galvoja ir apie militarinį kosmoso įsisavinimą.

Indija: viskas prieš akis

Indija pirmąsias raketas į kosmosą paleido 1963 m., o 1999 m. pirmą kartą į kosminę erdvę išvedė kitų šalių (Vokietijos ir Pietų Korėjos) komercinius palydovus. Indijos kosminių technologijų raida labai sustiprino tarptautinę šios šalies reputaciją. Nors šalis dar tik pradeda plėtoti savo kosminę politiką, jos pasiekimai ir planai yra gana ambicingi.

Pirmiausia Indija ruošiasi atsisakyti europietiškos raketos nešėjos РН Ariane ir „persėsti“ į savo raketą GSLV-F2, kuri ateityje turėtų būti dar patobulinta (GSLV-D3/Mark-2). Galiausiai turėtų atsirasti sunkioji raketa nešėja GSLV-D1/Mark-3, Ariane 5 analogas.

2008 m. Indija planuoja paleisti savo pirmąjį nepilotuojamą aparatą į Mėnulį, o 2014 m. turėtų įvykti pirmasis kosmonauto indo skrydis. Neseniai Bengalijos įlankoje nusileido indų bandomoji kapsulė. Tai turėtų tapti Indijos daugkartinio pilotuojamo erdvėlaivio kūrimo pradžia.

IŠVADOS

Kosmoso problematika įvairiapusė. Tačiau realiai visi niuansai yra tik detalės, už kurių slypi vien paprasta civilizacinė tiesa.

Kosmosas, kaip ir visos kitos erdvės (tarp jų ir virtualioji kibernetinė), yra kultūriškai apibrėžta žinių ir galios terpė, kurioje filosofiniai, moksliniai ir estetiniai diskursai susipina su socialiniais ekonominiais, technologiniais ir politiniais ideologiniais momentais. Kosmosas - tai erdvė, kuri gali leisti mums pasikeisti. Šiandien mes jau nebesame tie svajotojai, kokie buvo mūsų seneliai, svajoję apie žmogaus keliones į kitas planetas. Mes tampame internetiniais kiborgais, orientuotais į vartojimą. O reikėtų įsiklausyti į Maksimo Kalašnikovo ir Sergejaus Kaguševo knygos „Trečiasis projektas. Perėjimo taškas“ žodžius: „Net nestartavę Marso ir Jupiterio link, JAV ir SSRS erdvėlaiviai netiesiogiai taptų pačių originaliausių idėjų ir atradimų šaltiniu“. Tačiau šiandien viskas sueina į banalią Astropolitik.

Astropolitika kaip žmonijos tąsa – štai kelias į proveržį!

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras