Vakarai toliau reiškia susirūpinimą padėtimi Baltarusijoje ir ketina jai padėti išeiti iš diktatoriško režimo nulemtos izoliacijos. Pretekstą tam davė paties Minsko nutolimas nuo Maskvos, kurį inspiravo dujų, naftos ir finansinis karas bei paties A. Lukašenkos užuominos dėl glaudesnių santykių su ES ir visu demokratiniu pasauliu. Vadinasi, geopolitinė situacija Lietuvos kaimynystėje artimiausiais metais gali iš esmės pasikeisti. Vilniui šiose permainose yra skiriamas svarbus vaidmuo.

JAV siūlo Minskui rinktis laisvę...

Nors sausio pradžios įtampa tarp Rusijos ir Baltarusijos lyg ir išseko, šių buvusių pagrindinių NVS ir formaliai įkurtos dvišalės sąjungos valstybių santykiai liko pragmatiški ir šalti. Nors Minskas ir Maskva pasiekė kompromisą dėl dujų ir naftos kainų, o valstybių vadovai pristabdė aštrių pareiškimų laviną viena kitos atžvilgiu, buvusios slavų tautų draugystės neliko nė padujų. Pajutęs, kad gali likti be paramos iš Rytų ir nekenčiamas Vakaruose, A. Lukašenka parodė keletą ženklų, iš kurių galima spręsti jį  pradėjus pastariesiems gerintis.

Tai pajuto ir Vakaruose. Po Kongreso rinkimų kiek patylėjęs, JAV prezidentas Džordžas Bušas, pirmadienį sakydamas kalbą Amerikos valstijų gubernatoriams respublikonams, pareiškė: „mes atkakliai sieksime laisvę užtikrinti ten, kur tai galime padaryti – tokiose vietose kaip Kuba, Baltarusija ir Birma.“ Amerika, jo nuomone, „turi padėti kitoms šalims suvokti didžią laisvės palaimą.“ Laisvės eksportą Vašingtonas yra sutvirtinęs draudimu Baltarusijai, Kubai, Iranui, Sirijai, Šiaurės Korėjai, Venesuelai ir Vietnamui tiekti karinę-gynybinę produkciją. Kitoms šalims – Birmai, Kinijai, Liberijai, Somaliui ir Sudanui – galioja ginklų embargas, nors, pavyzdžiui, Libijai šios sankcijos jau sušvelnintos, nes jos lyderis M. Kadafis padarė Amerikai palankių gestų.

Taigi Dž. Bušas tarsi siūlo A. Lukašenkai: jei tu linksi į Vakarus, mes padėsime laisvių ir žmogaus teisių srityje. Šis sandėris siūlomas turint aiškų strateginį tikslą: Baltarusija turi stoti į demokratiją kuriančių pasaulio valstybių gretą.

A. Lukašenka irgi siunčia ženklus

Svarbus Minsko ženklas, rodantis norą suartėti su Vakarais, buvo netikėti A. Lukašenkos komplimentai Ukrainos prezidentui, „oranžinės“ revoliucijos lyderiui Viktorui Juščenkai. Anksčiau nuolat pliekęs Kijevą už bandymus importuoti revoliuciją į Baltarusiją, gruodžio pradžioje apie Viktorą Juščenką jis pasakė: „Man Ukrainos vadovas visada kėlė simpatiją...“ Dar daugiau: „jeigu būtų sąjunginė Baltarusijos ir Ukrainos valstybė, su ja skaitytųsi visi...“

Tuomet, energetinės krizės įkarštyje, Ukrainos žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje A. Lukašenka vis nukrypdavo prie Baltarusijos energetinio saugumo ir laidė kritikos strėles Maskvos pusėn. Tačiau Vakarų apžvalgininkai tvirtino, kad A. Lukašenka įvarytas į kampą. Financial Times rašė (http://www.ft.com/cms), kad jis atsidūrė labai keblioje ekonominėje ir politinėje padėtyje: jis jau izoliuotas nuo Europos, o paskutinė jo viltis Rusija taip pat išsukinėja rankas. „Alfa Bank“ korporacijos vyriausiasis strategas Kristoferis Veferis mano, kad Baltarusijos situacija šiuo požiūriu skiriasi nuo Ukrainos, kuri prieš metus taip pat patyrė Rusijos smūgį, tačiau turi daugiau draugų Europoje negu A. Lukašenka.

Apžvalgininkai taip pat pabrėžia, kad nusivylimas draugyste su V. Putinu Baltarusijos lyderį varo į depresiją. ES reiškia susirūpinimą 53 metų prezidento psichikos  sveikata: nors jis tvirto, sportiško sudėjimo, geras oratorius, bet politikoje nenuspėjamas, linkęs į emocinius protrūkius ir prieštaringus teiginius.

Tad savaime kyla klausimas: kiek tas Baltarusijos atsinaujinimo procesas sietinas su dabartiniu jos lyderiu, kurį JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais yra pavadinusi „paskutiniu diktatoriumi Europoje.“ Esminė problema: į Vakarus su A. Lukašenka ar be jo?

Lietuvai – garbinga ir sunki misija

Europos Sąjunga jau ne pirmą kartą Baltarusijos įtraukimo į demokratinį pasaulį misiją patiki Lietuvai. Simptomiškas yra Lietuvos Ministro Pirmininko G. Kirkilo vasario 23-osios interviu ES naujienų agentūrai „EUobserver“ (http://euobserver.com/?aid=23575), kuriame Vyriausybės vadovas be užuolankų teigia, kad Briuselis Lietuvai patikėjo „A. Lukašenkos išėjimo planą.“  „Neseniai lankiausi Gruzijoje ir kalbėjausi su gruzinais – kai kurie jų mano, kad mums reikia pasiūlyti A. Lukašenkai išėjimo strategiją“, - cituoja „EUobserver“ Lietuvos Ministrą Pirmininką. Jis atsisakė svarstyti, kokia „išėjimo strategija“ vieną dieną Baltarusijos prezidentas galėtų pasinaudoti: ar tai būtų jo išvykimas į tokią draugišką šalį kaip Venesuela, ar visiškas draugiškų santykių atkūrimas su ES ir panašiai. „Ruošdamiesi strategijai, mes turime nusiųsti pasiuntinius neformaliam pokalbiui, pavyzdžiui, buvusį prezidentą, kuris kalba rusiškai [ir gali vykti į Minską – „EUobserver“], - teigė G. Kirkilas. - A. Lukašenka turėtų imtis tam tikrų žingsnių [tarkim, paleisti opozicijos lyderį Aleksandrą Kozuliną – „EUobserver“], tačiau mes turime su juo dirbti, kalbėtis su juo.“ Kalbėdamas apie tai Premjeras, matyt, omenyje turėjo ne tik kadenciją baigusį Lietuvos prezidentą, buvusį Vyriausybės vadovą Algirdą Brazauską, bet ir ankstesnį Lenkijos prezidentą Aleksandrą Kvasnievskį.

Kodėl šiai garbingai, bet gana sunkiai misijai pasirinkta Lietuva? Lietuvos santykiai su Baltarusijos yra artimiausi iš visų šalių. Kai kas prisimena neilgai egzistavusią bendrą valstybę. 1918 m. kovą nepriklausoma valstybe tapusią Baltarusiją iki 1919 m. vasaros okupavo, o 1921 m. pavasarį galutinai pasidalijo Tarybų Rusija ir Lenkija. Antrą kartą Baltarusija tapo nepriklausoma 1991 m. suirus SSRS. Nors pagal Baltarusijos eksportą Lietuvai tenka tik 2,1 proc. (10 vieta), o pagal importą – vos 0,8 proc. (12 vieta), triskart pagal gyventojų skaičių mažesnę Lietuvą kaimyniški santykiai įpareigoja demokratijos  raidai Baltarusijoje skirti didelį dėmesį.

Dar keletas skaičių.

2006 m. Baltarusijos užsienio prekybos suvestinė

Šaltinis: http://www.eurasia.ru/archive/

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.