Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  JAV-Indija-Pakistanas: prieštaringas geopolitinis trikampis (I)

Martynas Zapolskis
2007 02 28

newsfromrussia.com/world/2005/12/26/70481.htmlJAV prezidento G. W. Busho 2006 m. kovo mėnesį vykusio vizito Indijoje ir Pakistane metu buvo pasirašytos JAV ir Indijos bei JAV ir Pakistano strateginės partnerystės deklaracijos, kuriose pabrėžiami bendromis vertybėmis pagrįsti šalių įsipareigojimai ir išreiškiamas bendradarbiavimo siekis įvairiose srityse (demokratijos plėtra, kova su terorizmu, ekonomikos liberalizavimas, energetikos klausimai, regioninis saugumas ir kt.). Vašingtonas Indiją ir Pakistaną oficialiai traktuoja kaip patikimus ir ilgalaikius sąjungininkus.

Paradoksalu tai, kad vienybę su JAV deklaruojantys Indija ir Pakistanas tarpusavyje yra nesutaikomi priešai. Šių valstybių konfliktas yra viena aštriausių ir labiausiai įsisenėjusių pastarųjų kelių dešimtmečių tarptautinės politikos problemų. Indijos ir Pakistano priešiškumo varomoji jėga – ne tik neišsprendžiamas Kašmyro klausimas, bet ir pamatiniai šalių skirtumai: demokratinė induistiška Indija versus autoritarinis musulmoniškas Pakistanas. Taigi JAV-Pakistano-Indijos trikampis – iš tiesų įdomus geopolitinis konstruktas, kurio specifika, prieštaringumas bei perspektyvos ir nagrinėjamos šiame straipsnyje.

JAV ir Indijos strateginė partnerystė

JAV užsienio politikos strategijoje Pietų Azijos regione Indijai neabejotinai tenka išskirtinė reikšmė. Indija pagal gyventojų skaičių yra didžiausia demokratija pasaulyje, turinti milžinišką ekonominį potencialą bei plačių regioninės lyderystės ambicijų. Negana to, Indija – branduolinė valstybė, daranti didelę įtaką Pietų Azijos regiono geopolitiniam klimatui.

Būtų galima iškirti keletą pamatinių strateginių JAV interesų Indijoje:

- bendradarbiauti tarptautinio saugumo srityje (kova su terorizmu, branduolinio ginklo neplatinimas, nepaklusnių valstybių tramdymas);

- bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje (taip įgyjant galimybę daryti įtaką JAV itin aktualiam branduolinio nusiginklavimo procesui);

- išnaudoti Indiją kaip atsvarą Kinijos įtakos didėjimui (silpna ir nuo Kinijos priklausoma Indija labai susilpnintų JAV įtaką regione);

- užmegzti glaudžius ekonominius, karinius, politinius, ideologinius ryšius, taip ne tik gaunant tiesioginės ekonominės naudos, bet ir užkertant kelią Vašingtonui nepalankių geopolitinių aljansų (pavyzdžiui, Indijos ir Kinijos ašies, kuri iki minimumo sumažintų JAV įtaką Pietų Azijoje) formavimuisi;

- išnaudoti Indijos, kaip regiono demokratizacijai didelę įtaką darančios šalies, potencialą (pavyzdžiui, skatinant Nepalo demokratizaciją ir remiant pasipriešinimą maoistams);

- užtikrinti sklandų Indijos ir Pakistano taikos procesą, o kartu ir regioninį stabilumą.

Galima teigti, kad Indija Vašingtonui yra Pietų Azijoje svarbiausias geopolitinis placdarmas, kurio atliekamos funkcijos labai primena Vakarų Europos vaidmenį JAV geostrategijoje šaltojo karo metais.

Indijai yra naudingas tiek ekonominis (JAV investicijos – svarbus impulsas sparčiai augančiai Indijos ekonomikai), tiek karinis (teroristinių grupių veiklos aktyvumo sumažėjimas, didesnės regioninio stabilumo garantijos, maoistų judėjimo „persiliejimo“ iš Nepalo prevencija, santykių su Pakistanu sureguliavimo Indijai naudinga linkme perspektyvos) JAV suinteresuotumas. Be to, Indiją ir JAV vienija demokratinė valdymo forma, tolerantiškas požiūris į multikultūralizmą ir kt.

JAV ir Indijos partnerystė užsimezgė pasibaigus šaltajam karui. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Indija neteko svarbiausios prekybos partnerės, patikimo karinės ir ekonominės paramos šaltinio. Didžiuliu tempu stiprėjanti konkurentė (Kinija), konfliktas su Pakistanu, prasta ekonominė padėtis vertė Indiją atsigręžti į JAV. Tačiau Indijos branduolinės ambicijos (Indija iki šiol nėra pasirašiusi 1968 m. Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties), žmogaus teisių pažeidinėjimai, konflikto su Pakistanu eskalavimas bei istoriniai nesutarimai (šaltojo karo metais Indija stovėjo JAV priešingoje barikadų pusėje – partnerystę su SSRS įkūnijo 1971 m. Draugystės ir bendradarbiavimo sutartis) tapo kliūtimis rimtesniam dvišaliam Indijos ir JAV bendradarbiavimui. Santykiai visiškai atšalo 1998 m., kai Indija atliko branduolinio ginklo bandymus, sukeldama didžiulį tarptautinės bendruomenės nepasitenkinimą ir nubraukdama ilgametes JAV pastangas sustabdyti branduolinio ginklo technologijų plitimą.

Santykiai atšilo 2000 m. (prezidento B. Klintono vizitas Pietų Azijoje), tačiau lūžiu neabejotinai galima vadinti 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius. Indija pasiūlė visapusę pagalbą JAV pradėtame kare su terorizmu. 2001 lapkritį G. W. Bushas ir tuometinis Indijos premjeras A. B. Vadžapajus susitarė dėl bendradarbiavimo antiterorizmo, regioninio saugumo, kosmoso erdvės mokslinių tyrimų plėtojimo, ekonominių santykių ir kt. srityse.

2004 m. pradėta Next Steps in Strategic Partnership (NSSP) iniciatyva, kuri apima bendradarbiavimą civilinės branduolinės energetikos plėtojimo, civilinės kosmoso erdvės tyrinėjimų, prekybos aukštosiomis technologijomis skatinimo ir priešraketinės gynybos sistemos kūrimo sritis. Nuo 2002 m. vykdomos bendros karinės pratybos, suaktyvėjo prekyba ginklais (pavyzdžiui, 2002 m. JAV pardavė Indijai 12 priešraketinių radarų komplektų, kurių vertė – 190 milijonų JAV dolerių). Indija finansiškai ženkliai prisidėjo prie Afganistano atstatymo darbų (skirta 560 milijonų JAV dolerių). Be to, Indijos žvalgybos tarnybų informacija prisidėjo prie sėkmingos JAV karinės operacijos Afganistane.

2006 m. gruodį buvo pasirašytas istorinis susitarimas, leidžiantis Indijos ir JAV prekybą civilinės branduolinės energetikos plėtojimo srityje (skatinant taikių branduolinių technologijų įdiegimą tikimasi patenkinti sparčiu tempu augantį Indijos elektros energijos poreikį). Šiandien oficialioje Vašingtono retorikoje Indija vadinama natūralia JAV sąjungininke, G. W. Bushas pabrėžia savo asmeninę draugystę su Indijos premjeru M. Singhu ir vadina Indiją „atsakinga valstybe su išvystyta branduoline technologija.“

Tiesa, nesutarimų lieka. JAV nėra patenkintos gana lėtu kvazisocialistinės ekonominės sistemos likučių eliminavimo tempu, Indijos ir Pakistano santykiais, stiprėjančiais Indijos ekonominiais ryšiais su Rusija ir energetiniu flirtu su Iranu: ryškėjantis Indijos energetinių išteklių gavybos/importo ir sunaudojimo disbalansas (pavyzdžiui, Indija jau šiandien priversta importuoti daugiau nei du trečdalius sunaudojamos naftos – prognozuojama,  kad iki 2020 m. naftos poreikis turėtų išaugti daugiau nei dvigubai) verčia Indijos vyriausybę ieškoti alternatyvių energijos išteklių tiekimo šaltinių. Vienas jų – Iranas, su kuriuo Indija palaiko gerus santykius, oficialiai pabrėžia Indijos ir Irano istorinius ryšius, taip erzindama Vašingtoną, kuris siekia Iraną izoliuoti. Indija iš Irano jau gauna apie 80 proc. visos importuojamos naftos, taip pat mėginama susitarti ir dėl dujotiekio Iranas–Pakistanas-Indija.

JAV ir Pakistano strateginė partnerystė

Turint omenyje, kad Pakistanas yra vienintelė branduolinė musulmoniška valstybė, JAV interesas šioje šalyje neabejotinas. Diplomatiniai JAV ir Pakistano santykiai užmegzti 1947 m., tačiau prasidėjusi partnerystė buvo labai nepastovi – Pakistanas ne kartą sulaukė JAV ekonominių sankcijų dėl savo branduolinės programos ir karinių konfliktų su Indija.

Pakistano strateginė svarba labai išaugo 1979 m. Sovietų Sąjungai įvedus kariuomenę į Afganistaną. 1982 m. susitarta dėl 3,2 milijardo dolerių karinės ir ekonominės JAV paramos Pakistanui. Pasibaigus karui Afganistane, JAV ir Pakistano santykiai vėl atšalo, ypač po 1998 m., kai Pakistanas atliko branduolinio ginklo bandymus. Lūžis, kaip ir Indijos atveju, įvyko po teroristinių aktų Niujorke ir Vašingtone. Pakistano prezidentas P. Mušarafas, nepaisydamas stiprios vidaus opozicijos, nusprendė prisidėti prie karo su terorizmu.

2004 m. Pakistanas buvo įvardytas kaip svarbiausias partneris už NATO ribų („Major Non-NATO Ally“) ir taip yra vadinamas net oficialiuose partnerystės dokumentuose. Oficialiai JAV akcentuoja didelį Pakistano indėlį kovoje su „Al Qaeda“, Pakistanas yra deklaravęs savo įsipareigojimą kartu su JAV kovoti už demokratiškesnį, stabilesnį, saugesnį, klestintį pasaulį.

Toks musulmoniškojo Pakistano „atsivertimas“ į JAV prezidento propaguojamų užsienio politikos prioritetų ir vertybių kelią yra įdomus ir kontroversiškas keliais požiūriais.

Pirma, Pakistano tapimas JAV vadovaujamo antiteroristinio aljanso dalimi yra akivaizdus Vašingtono nuolat demonstruojamos pragmatinės politikos pavyzdys. Tiek JAV, tiek Pakistanas susibičiuliavo vien quid pro quo išskaičiavimų pagrindu: Vašingtonui buvo labai neparanku pradėti karinę konfrontaciją su branduoline valstybe, o Pakistanas buvo ant ekonominės krizės ribos ir tikrai negalėjo sau leisti rimto karinio konflikto. Negana to, Pakistanas prieš rugsėjo 11 d. buvo viena iš kelių Talibano režimą Afganistane pripažinusių ir rėmusių valstybių: šalyje visiškai netrukdomai veikė „Al Qaeda“ bazės ir įvairios radikaliojo islamo grupuotės, įrodyta, kad Pakistane treniravosi kai kurie išpuoliuose Niujorke ir Vašingtone dalyvavę teroristai. Taigi teroristines organizacijas globojusi ir netiesiogiai prie rugsėjo 11 d. tragedijos prisidėjusi valstybė per keletą mėnesių tapo ištikimiausia demokratijos, laisvės gynėja ir teroristų siaubu. Kodėl? Nes taip buvo patogiau JAV. Kam kariauti su branduoline valstybe, jei gali ją išnaudoti (Afganistanas ir Pakistanas yra kaimyninės ilgą bendrą sieną turinčios valstybės) puolime prieš „tikrąjį priešą“ – Afganistaną. Žvelgiant iš Pakistano pusės, kam veltis į konfliktą su didžiausia pasaulyje karine galia, jei galima atsisukti prieš buvusį sąjungininką, o JAV siūlomą ekonominę ir karinę paramą išnaudoti stiprinant nedemokratinį režimą (2003 m. G. W. Bushas P. Musharafui pažadėjo 3 milijardų dolerių paramą).

Antra, vidinė Pakistano sankloda yra iš esmės priešinga P. Musharafo skelbiamiems įsipareigojimams laisvei ir demokratijai. Pakistane jaučiamas didžiulis pasipriešinimas proamerikietiškai politikai: 2001 m. apklausos duomenimis, 83 proc. respondentų simpatizavo Talibanui labiau nei Amerikai, o 81 proc. laikė O. bin Ladeną ne teroristu, o šventuoju kariu.

Be to, karinio perversmo būdu į valdžią atėjusio P. Musharafo įsipareigojimas demokratijai yra iš esmės absurdiškas, nes demokratija Pakistane neabejotinai reikštų visiškai korumpuoto ir smarkiai militarizuoto autoritarinio režimo žlugimą, ko leisti tikrai neketina pats P. Musharafas, JAV paramos pinigus sėkmingai investuojantis į valdžios telkimą savo rankose.

Galiausiai Pakistano pavertimas svarbiausiu partneriu už NATO ribų ateityje gali labai brangiai kainuoti pačioms JAV. Turint omenyje Pakistane dažnus karinius perversmus ir didelę radikaliojo islamo įtaką šalyje, moderni karinė technika gali atsidurti JAV nepalankios valdžios rankose, o tai reikštų dar vienos už Vašingtono paramą išaugintos „blogio valstybės“ atsiradimą politiniame žemėlapyje.

Šiame kontekste 2004 m. kovą pasirašyto bendro JAV ir Pakistano vadovų pareiškimo teiginys, kad „prezidentas Bushas ir prezidentas Musharafas pritarė ilgalaikei strateginei partnerystei tarp dviejų šalių. <..> partnerystė yra pagrįsta bendrais JAV ir Pakistano interesais kuriant stabilią ir tvirtą demokratiją ir skatinant taiką, saugumą, stabilumą, klestėjimą ir demokratiją Pietų Azijoje ir globaliu mastu“ (http://www.whitehouse.gov/news/releases/2006/03/20060304-1.html) atrodo, švelniai tariant, abejotinai.

Vietoj išvadų

Ir Indija, ir Pakistanas globalioje geopolitinėje šachmatų lentoje turi pernelyg didelį svorį, kad galėtų nepatekti į JAV užsienio politikos formuotojų strategines kombinacijas. Vašingtonas susiduria su dilema. Viena vertus, rugsėjo 11 d. padėjo susigrąžinti Indiją ir Pakistaną į JAV galios orbitą. Antra vertus, Vašingtonas yra priverstas balansuoti ne tik mėgindamas neutralizuoti dviejų branduolinių valstybių konfliktą (stabilumas – pamatinė sąlyga kitiems strateginiams JAV tikslams, demokratijos skleidimas karo sąlygomis yra paprasčiausiai neįmanomas), bet ir taikydamas Indijai ir Pakistanui skirtingus bendradarbiavimo modelius. Kartu siekiama išvengti naujus konfliktus galinčių išprovokuoti galios balanso pokyčių regione, o tokias pastangas labai apsunkina Iranas, Kinija ir kiti JAV nepalankūs regioniniai veikėjai. Tokio balansavimo rezultatas – pragmatiniais standartais paremta Vašingtono politika, leidžianti, manipuliuojant demokratijos sklaidos ir kovos su terorizmu šūkiais, kontroliuoti ir netgi išnaudoti siekiant savų tikslų (pavyzdžiui, Indija yra labiau orientuota į Kinijos galios ribojimą ir ekonominę partnerystę, o Pakistanas – į kovą su terorizmu) dvi labai skirtingas šalis, kurios jau keli dešimtmečiai yra nesutaikomi priešai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras