Gyvename XXI amžiuje. Atrodo, pasaulis toks modernus ir kosmopolitiškas, tačiau nesantaikos išvengti nepavyksta. Teroro aktai, šnipinėjimai, net skaudžios pašaipos ir replikos sukelia įvairiausius konfliktus, net ginkluotus susirėmimus. Šiandienos pasaulyje labiausiai konfliktuoja Vakarų šalys ir musulmoniškas pasaulis. Prieštaravimai tarp skirtingos kultūros šalių vis ryškesni. Ir, deja, vis dažnesni. Vakarų šalių ir islamo pasaulio nesusikalbėjimas jau dabar skaudus visiems, o dar didesni konfliktai gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Belieka tikėtis, kad to neatsitiks.

O kas šiandien pasaulyje didesnis agresorius – Vakarai ar musulmoniškos šalys?

Islamo religija palyginti jauna, atsiradusi tik 622 metais, bet ji greitai išplito. Nors šis tikėjimas nėra labai originalus: vos ne visos islamo dogmos, net pranašai nuo Abraomo iki Kristaus, paimta iš Biblijos, tačiau tai labai agresyvi religija. Kokie musulmonai yra fanatiški kovotojai, galime spręsti iš kruvinų jų tarpusavio kovų. Sunitų ir šiitų neapykanta vienų kitiems labai akivaizdi. Mums, krikščioniško pasaulio žmonėms, sunku suprasti, kaip šiitai gali kovoti su tos pačios religijos atstovais sunitais. Kelios šventos Mahometo knygos privertė suskilti tvirtą musulmonišką pasaulį. Nežinia, kaip dabar būtų, jei šios šalys būtų vieningos ir  nevarginamos religinių nesutarimų. Tikriausiai ir taip agresyvios, jos taptų dar labiau nevaldomos ir nekontroliuojamos...

Vakarų valstybės, nors ir patyrusios skaudžių karų pasekmių, retai atsisako kištis į „karštuosius pasaulio taškus“. Didžiosioms šalims sunku likti nuošalyje, kai yra paminami jų ar kaimynų interesai. Dauguma NATO šalių kariuomenei išlaikyti skiria apie 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai palyginti maža suma. Tik Jungtinės Amerikos Valstijos karinėms pajėgoms skiria kur kas daugiau lėšų, tačiau tai suprantama. JAV tikslas vienas: dominuoti pasaulyje visose srityse.

Nors jau daugiau nei pusę amžiaus žmonija gyvena be pasaulinio karo, mažesnių kovų išvengti nepavyksta. Pasaulyje pilna lokalių konfliktų zonų. Nors Europa palyginti ramus žemynas, nesantaikos netrūksta ir joje. Pirmiausia vis dar verda „Balkanų katilas“: Kosovas siekia nepriklausomybės ir, atrodo, jam tai pavyko, tik Serbija ir jos sąjungininkai nenori pripažinti naujosios valstybės. Čečėnijos kovotojai šiek tiek aprimo, tačiau tai laikina ramybė. Temperamentingi Čečėnijos musulmonai bet kada gali sukelti skaudų teroro aktą. Taip pat nesantaikos kibirkštis rusena Kipre tarp musulmonų ir ortodoksų.

Konfliktų išvengti nepavyksta ir Afrikoje. Kaip žinome, Juodojo žemyno šalių sienos buvo nubrėžtos su liniuote, tad jame apstu įvairiausių neramumų. Vidiniai ir tarpvalstybiniai teritoriniai konfliktai, daugybė pabėgėlių, religinė nesantaika, AIDS/ŽIV epidemija – tai tik dalis Afrikos problemų. Vakarų pasaulis bando gelbėti merdintį žemyną, bet akivaizdžių prošvaisčių sunku įžvelgti. Tikriausiai pačios šalys (dauguma musulmoniškos) nenori geresnio gyvenimo, nes kasmet tarpusavio kovoms išleidžia milžinišką  pinigų sumą  – apie 18 milijardų JAV dolerių.

Azija – didžiausias konfliktų židinys. Tai žemynas, kuriame yra daugybė įvairiausių tautų, religijų ir kultūrų. Religija ir tautybė –pagrindinės nesantaikos priežastys. Žemyne apstu teroristinių organizacijų: „Abu Nidal“ (Libanas), „Hamas“, „Hezbollah“ (Palestina) ir, žinoma, „Al Qaeda“ (Afganistanas). JAV skelbdama karą terorui pirmiausia užpuolė Afganistaną. Kovos šioje kalnuotoje šalyje užtruko. Iki šiol Afganistane dislokuoti NATO kariai, tarp jų ir 140 lietuvių, atliekantys misiją Goro provincijoje. Nežinia, ar ilgam NATO įstrigo Afganistane. Tačiau Afganistanas ne vienintelė problemų kelianti šalis. Situacija Irake kur kas rimtesnė. Karas Mesopotamijoje jau trunka penkerius metus (penkmetis suėjo šiemet kovo 20 dieną). Kai JAV vadovaujamos pajėgos įsiveržė į Iraką, vyravo pakilios nuotaikos. Manyta, kad karas bus trumpas ir efektyvus, tačiau tai tebuvo mitas. Karas šioje naftos turtingoje šalyje varginantis ir sunkus, reikalaujantis daug aukų. Iki šiol nežinia, kodėl JAV žengė šį žingsnį. Dėl naftos? Kad nuverstų Saddamo Husseino režimą? Ar tęsdama terorizmo naikinimą? Aišku viena: karo buvo galima išvengti, juk JAV nėra agresyviai nusiteikusi prieš musulmoniškas šalis. Atvirkščiai, tai islamo pasaulis provokuoja „stebuklų šalį“. Didžiausias provokatorius – Iranas. Neatsitiktinai Teherano politika pati agresyviausia Azijoje, galbūt net pasaulyje. Viešas Irano pareiškimas, kad subombarduos Izraelį, nėra iš piršto laužtas. Tai patvirtina ir prezidento Mahmoudo Ahmadinejado mintis: „Izraelį reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus.“ Tam tikslui Iranas kuria branduolinį ginklą, stiprina ir atnaujina savo ginkluotę, didina karių skaičių, taip pat aktyviai remia teroristines organizacijas. Tokio agresyvumo pasaulis nematė nuo nacistinės Vokietijos laikų. Akivaizdu, jei Iranas taip elgsis ir toliau, JAV imsis priemonių. O jos gali būti įvairiausios: politinis spaudimas, ekonominės sankcijos, net jėgos veiksmai. Invazija visai reali. Nors George‘as W. Bushas tai neigia, pasaulis mano kitaip. Naujas karas Vidurio Rytuose nenustebintų...

Pasigilinus į apžvelgtas problemas, akivaizdu, kad dauguma jų slypi šalių kultūroje ir religijoje. Visose aptartose Afrikos ir Azijos šalyse islamo religija ir kultūra giliai įleidusi savo šaknis. Šiai religijai labai būdingas fundamentalizmas, kuris ir sukelia nesantaiką.

Radikalaus tikėjimo skatinami, musulmonai sparčiai plinta po visą pasaulį, keldami grėsmę bet kurios valstybės stabilumui. Pasitelkusi tarptautinį terorizmą kaip kovos ginklą, ši jėga tapo grėsme visam civilizuotam pasauliui. Todėl agresyvios šalys nuteikia prieš save beveik visą neislamišką pasaulį. Dvasinių vadovų ir turtingųjų skatinami, musulmonai kyla į kovą su vakarietiškomis šalimis. Nors agresyvios yra ne visos islamo šalys, terorizmo ir besaikio jėgos naudojimo šešėlis krinta ant visų Alacho išpažinėjų tautų.

Vakarų šalys privalo būti budrios, nes nežinia, kokių planų turi agresoriai musulmonai. NATO narės bendradarbiaudamos petys į petį geba pažaboti bet kokią jėgą, islamiškas pasaulis neturėtų būti išimtis. Jei norime gyventi darniame ir ramiame pasaulyje, Lietuva turi likti drauge su sąjungininkais ir kartu kovoti su XXI amžiaus barbarais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.