Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų susitikime Liuksemburge Lietuva blokavo naują Partnerystės ir bendradarbiavimo su Rusija sutartį. Tai didžiulis Lietuvos diplomatijos laimėjimas ir aiškus ženklas Rusijai, kad ji turi atsižvelgti į visų ES valstybių norus bei interesus ir nustoti traktuoti Baltijos valstybes ir buvusias Sovietų Sąjungos satelites Rytų Europoje kaip sferą, kuriai ji vis dar daro įtaką ir kurios interesų galima visiškai nepaisyti. Sakykim, susitarus su Vokietija statyti dujotiekį Baltijos jūros dugnu apeinant Lietuvą, Latviją, Lenkiją ir Estiją.

Lietuvos pozicija nebuvo patenkinta nei Rusija, nei didžiosios Vakarų Europos valstybės, nei Slovėnija ar Bulgarija. Tačiau, be abejonės, lietuvius puikiai suprato lenkai, kuriuos neseniai Sąjungoje laikė labiausiai nepalankiais Rusijai. Čekijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai taip pat sakė puikiai suprantantys Lietuvos, kuri iškentėjo penkiasdešimties metų okupaciją, poziciją. Reikia tikėtis, kad Latvija ir Estija taip pat remia Lietuvos nuostatas, nes vargu ar Lietuva būtų vetavusi tokią svarbią sutartį be konsultacijų su kaimynėmis. O Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas Lietuvos nuostatas pavadino „galvos skausmu“, ir šis skausmas gali greitai  nesibaigti.

Tikimasi, kad dėl bendros Sąjungos pozicijos pavyks susitarti iki birželio pabaigos. Tada Rusijoje bus kitas prezidentas ir kita vyriausybė. Galbūt po truputį ims keistis ir Rusijos pozicija Lietuvai rūpimais klausimais ir Maskva pradės suprasti, kad mūsų šalis nėra valstybė, kurią galima stumdyti kaip nori ir kur nori, nes „vis vien ji nieko nereiškia ir negali“.

Būdama ES šalis, Lietuva gali nemažai, o dauguma jos reikalavimų yra suprantami.

Sakykim, naftos tiekimo į Mažeikių naftos perdirbimo įmonę atnaujinimas. Visiems puikiai aišku, kad vyksta ne naftotiekio remontas, o Maskvos kerštas už tai, kad Mažeikių naftos akcijos buvo parduotos ne „Lukoil“, o Europos Sąjungos narei Lenkijai. Jeigu Maskva mano, kad naftos išteklių turėjimas leidžia taip spausti kaimynines Europos Sąjungos šalis - šiuo atveju Lietuvą ir Lenkiją, - ji neturėtų stebėtis, kad tos valstybės gina savo interesus kaip tik išgali. Šiuo atveju - blokuodamos bendradarbiavimo sutartį, nes Maskvos elgesį su kaimynais energetikos srityje sunku pavadinti „bendradarbiavimu“. Žinoma, šitas klausimas mažiau rūpi kai kurioms ES šalims, pardavusioms savo energetinius objektus valstybinėms Rusijos įmonėms, bet Sąjunga ir yra Sąjunga todėl, kad joje atsižvelgiama į visų interesus.

Kita vertus, Rusija turi pakankamai svertų daryti įtaką ES. Energetiniai ištekliai yra Sąjungos Achilo kulnas. Šiuo metu ES importuoja apie 50 procentų energetikos resursų. Prognozuojama, kad po 20 metų importas sieks 70 procentų. Vien dujų importas bus apie 80 procentų.

Energetika nėra vienintelis klausimas, keliantis Lietuvos susirūpinimą. Kai kuriems Vakarų apžvalgininkams atrodo nesuprantamas Lietuvos reikalavimas, kad Rusija spręstų vadinamuosius „užšaldytus konfliktus“ Kaukaze ir keistų savo nuostatą Gruzijos atžvilgiu. Tačiau, žvelgiant plačiau, tai yra visai logiškas reikalavimas, nebent ES yra pasiryžusi dėl naftos ir dujų užmerkti akis prieš Kremliaus politiką Kaukaze. Vargu. Tokia politika nepasiteisina. Anksčiau Europos Sąjunga apsimetė nesuprantanti, kas vyksta Čečėnijoje. Galų gale rezultatas, kurį pasiekė negailestinga Kremliaus politika, yra vis didėjantis islamiškojo radikalizmo įsitvirtinimas Šiaurės Kaukaze. Tai jau tiesiogiai liečia ir Europos Sąjungą, ypač jos senąsias nares, kur gyvena milijonai imigrantų musulmonų.

Būtų neteisinga manyti, kad vien ES suinteresuota sutartimi su Rusija. Dabartinė Rusijos gerovė egzistuoja vien dėl aukštų naftos ir dujų kainų. Kainoms krintant, mažėtų ir Rusijos galimybės plėtoti žaliavų eksportu grindžiamą savo ūkį. Kremlius puikiai suvokia padėties nestabilumą ir žino, kad šaliai reikia Vakarų investicijų bei patirties. Energetikos ištekliai yra baigtiniai, ir kol kas nė viena valstybė, gyvenanti iš jų eksporto (išskyrus Norvegiją), neklesti. Tai tinka ir Artimųjų Rytų valstybėms, ir Lotynų Amerikai, ir Afrikai. Taip atsiranda galimybė, kad bent į kai kuriuos Lietuvos reikalavimus bus atsižvelgta. Beje, šių reikalavimų ignoravimas galimas tik tada, jeigu patys lietuviai išsigąs savo drąsos ir tyliai nusileis ES bei Rusijos spaudimui. Nesinorėtų tikėti, kad tai, kas įvyko Liuksemburge, yra tik propagandinis priešrinkiminis triukas, skirtas vien Lietuvos rinkėjams.

Ir dar viena pastaba. Europos Sąjunga stipriai pasikeitė į ją priėmus buvusias socialistines valstybes ir Sovietų Sąjungos okupuotas Baltijos šalis. Pasikeitė ne tik ūkiškai, bet ir politiškai. Labai pasikeitė ir santykiai su Rusija bei požiūris į ją. Pokyčio priežastis  -  Rytų Europos valstybės atsinešė su savimi kitokią istorinę patirtį ir nepriima už gryną pinigą visko, ką sako Kremlius. Tai naudinga ne tik ES, bet, žvelgiant plačiau, ir pačiai Rusijai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.