Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Putino kalba Miunchene – kas tai buvo? (1)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2007 02 26

http://www.unionradio.com.ve/Noticias/Noticia.aspx?noticiaid=1943232007 m. vasario 10 d. Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje pasakė kalbą „Rusijos vaidmuo pasaulio politikoje“, kurioje jis ne tiek kalbėjo apie Rusiją, kiek su neįtikėtinai šaltu pasityčiojimu tiesiog nuplakė visą Vakarų pasaulį, ir ypač JAV. Pirmas klausimas, kuris kilo po šios kalbos praktiškai visiems be išimties, – kas tai buvo?

Kalbos ypatingumas ir reakcija į ją

Prieš aptariant  V. Putino kalbos tikslus ir esmę, reikėtų pasakyti, kuo ji  ypatinga.  Jos tekstas tikrai nėra išskirtinis. Visa, ką pasakė V. Putinas, galima rasti įvairiose tarptautinių santykių aktualijų knygose, parašytose tiek rusų, tiek europiečių, tiek amerikiečių. Be to, panašiai kaip V. Putinas (tik dar šiurkščiau ir įžūliau) daug kartų yra kalbėję, pavyzdžiui, Venesuelos prezidentas Hugo Čiavesas ir Irano lyderis Machmudas Achmadinižadas. Tačiau  V. Putino kalba ypatinga tuo, kad nuskambėjo (a) aukščiausiu valstybiniu (o ne akademiniu) lygmeniu iš (b) Rusijos (o ne kokios marginalinės Venesuelos ar Irano) prezidento lūpų.

Šiame kontekste šiek tiek nustebino Vakarų reakcija į Rusijos vadovo kalbą - tiek oficiali, tiek publicistinė. JAV spauda reagavo į Rusijos prezidento kaltinimus pagal principą „juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Kitaip tariant, straipsnių autoriai aiškina, kad Rusijos prezidentas begėdiškai išdrįso pateikti Vakarų pasauliui priekaištų dėl diktato ir nedemokratiškumo, nors pačioje Rusijoje diktatas ir nedemokratiškumas yra akivaizdūs. Antras momentas, kuris ypač ryškus amerikiečių spaudoje, yra tas, jog straipsnių autoriai mano, kad dabar europiečiai pagaliau suvoks transatlantinės draugystės prasmę. Kitaip tariant, V. Putino kalba turėtų paskatinti Europą grįžti į JAV glėbį, kaip tai buvo šaltojo karo metais. Galiausiai išsakoma nuomonė, kad Rusijos vadovo kalba buvo skirta daugiausia Rusijos vidaus auditorijai (pažymėtina, kad ją žinių agentūra vesti.ru transliavo tiesiogiai). Esą V. Putino griežtos Vakarų kritikos tikslas buvo dar kartą viso pasaulio akivaizdoje išreklamuoti savo piliečiams didžiąja dalimi butaforinę (išskyrus galbūt energetinių resursų svertą) Rusijos galybę.

Oficialusis Vašingtono atsakas buvo dar įdomesnis. Iš pradžių JAV gynybos ministras pasistengė sušvelninti įtampą, sakydamas, kad „šiuolaikiniame pasaulyje mes susiduriame su tokiais iššūkiais, su kuriais galima susidoroti tik kartu su Rusija“, ir  reziumuodamas savo kalbą žodžiais: „mums visiems užtenka ir vieno šaltojo karo.“ Vėliau JAV prezidentas Dž. Bušas pažymėjo, kad Rusijos ir JAV santykiai – „tai santykiai, kuriuose yra nesutarimų, tačiau kartu tai santykiai, kuriems esant mes galime rasti bendrus taškus problemų sprendimui.“

Apibendrinant galima teigti, kad publicistinė Vakarų reakcija į V. Putino kalbą buvo pernelyg isteriška, o oficialioji JAV reakcija – pernelyg kapituliacinė. Šiuo atveju galbūt ne visai teisus yra Arielis Koenas, sakydamas: „Jungtinės Valstijos turi vengti žodinės konfrontacijos su Maskva. Veiksmai, o ne žodžiai turi leisti Kremliui suprasti, kad JAV ir jų sąjungininkų negalima įbauginti ir drauge kad   Vašingtonas nėra suinteresuotas atnaujinti priešpriešą.“ Be abejo, veiksmai yra svarbesni už žodžius, ir iš principo A. Koeno patarimas labai konstruktyvus. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje žodžiai įgauna labai svarbią reikšmę – jie kuria įvaizdį. Todėl Vašingtono atsakas į V. Putino priekaištus, atrodantis vos ne kaip savo kaltės ir Rusijos svarbos pripažinimas, buvo nedovanotinas ir iš dalies save žeminantis viešųjų ryšių prasme. Vertinant  spaudos reakciją, pažymėtina, jog nuomonė, kad V. Putino kalba buvusi išskirtinai vidinio pobūdžio ir todėl į ją neverta reaguoti, yra neteisinga dėl tų pačių priežasčių. Galima nereaguoti į strategiškai nereikšmingų isterikų ir marginalų priekaištus, bet Rusija nėra tokia. Pagaliau juk V. Putino kalba buvo skirta ne vien nacionalinei publikai.

Po šios kalbos pasaulio spaudoje iš karto pasipylė komentarai apie naujo šaltojo karo pradžią. Šiame kontekste derėtų prisiminti 1946 m. kovo 5 dieną, kai Fultone Vinstonas Čerčilis galutinai supriešino Ameriką ir Sovietų Sąjungą.

Istorinis rakursas

Siūlome iš minėtosios V. Čerčilio kalbos keletą citatų, kurios kelia įdomių asociacijų su V. Putino pasisakymais Miunchene.

Viena  pirmųjų Didžiosios Britanijos vadovo frazių buvo tokia: „Jungtinės Valstijos šiandien pasaulyje yra galybės viršūnėje. [...] Su šia galybe turi gretintis baisi atsakomybė dėl ateities.“ Apibūdindamas situaciją, tuo metu besiklostančią pasaulyje, ypač SSRS įsigalėjimą Centrinėje ir Rytų Europoje, V. Čerčilis pasakė: „Tai nėra situacija, būtina nenutrūkstamai taikai.“ Toliau kritikuodamas Sovietų Sąjungą, Didžiosios Britanijos Ministras Pirmininkas vis dėlto pabrėžė: „Aš netikiu, kad Sovietų Rusija nori karo.“ Galiausiai jis pasakė: „Jeigu mes nuoširdžiai laikysimės Jungtinių Tautų įstatų ir eisime į priekį su blaivia bei subalansuota galia, nesiekiančia kokių nors žemių ar turtų, nesiekiančia jokios žmonių minčių kontrolės; [...] ateities keliai bus aiškūs ne tik mums, bet ir visiems, ne tik mūsų laikais, bet ir ateinančiais šimtmečiais.“

Po šešiasdešimt metų Miunchene kalbėjęs V. Putinas visų pirma aiškiai leido suprasti, jog šiandien JAV siekia konstruoti vienapolį pasaulį, kuriame ketina būti vieninteliu valdžios ir galios centru. Šiuo atveju, panašiai kaip anuomet V. Čerčilis, Rusijos prezidentas pabrėžė, kad tokia situacija nepriimtina. Tačiau, skirtingai negu  Čerčilis,  Putinas nepasakė, kad JAV nenori karo. Rusijos prezidentas tiesiai šviesiai pareiškė, kad Amerika savo nacionaline teise faktiškai keičia tarptautinę teisę ir populiarina karinės galios instrumentą tarptautiniuose santykiuose, ignoruodama JT mechanizmą (suprask, tarptautinės bendruomenės poziciją). Putino nuomone, savo veiksmais JAV ne sprendžia problemas, bet neatsakingai jas kuria. Abiejų politinių lyderių apibendrinamosios frazės gana vienodos („Klestėjimas ne išrinktiesiems, o visiems“, - toks buvo vienas paskutiniųjų V. Putino sakinių).

Apibendrinant galima pasakyti, kad Rusijos prezidento kalba Miunchene buvo nepalyginti agresyvesnė ir griežtesnė JAV atžvilgiu negu V. Čerčilio kalba Fultone apie SSRS veiksmus. Tačiau abiejų kalbų idėja, kaip rodo istorinis sugretinimas, iš esmės yra bendra – visi kartu užkirskime kelią pavojui, kuris dėl „kai kurių“ subjektų veiksmų gresia tarptautinei taikai. Tik kaltininkai nurodomi skirtingi.

Kyla pagrįstas klausimas:  tai gal V. Putinas norėjo, kad jo, kaip ir V. Čerčilio, kalba įeitų į istoriją kaip naujo šaltojo karo pradžia, nes jos provokacinis tonas yra akivaizdus (JAV senatorius demokratas Džosefas Libermanas tiesiai pabrėžė šį aspektą)? Ar Rusijos vadovas siekė pasakyti ką kita?

Kalbos esmė ir pasekmės

Kaip jau minėta, Vakarų spauda paskubėjo sukritikuoti V. Putiną už tai, kad jo kaltinimai JAV Rusijos vidaus ir užsienio politikos kontekste atrodo keistai.  Tačiau į situaciją galbūt reikėtų žiūrėti visiškai iš kito taško. Kitaip tariant, Rusijos prezidento kaltinamosios kalbos esmė buvo ne priekaištauti Vakarams, bet parodyti jiems (visų pirma amerikiečiams), kaip jie atrodo iš šalies. V. Putinas tiesiog meistriškai atliko vaidmenį veidrodžio, kuriame JAV turėtų pamatyti save su savo (V. Putino supratimu) nepagrįstais priekaištais ir agresyvia politika Rusijos ir viso pasaulio atžvilgiu. Būdingas šiuo požiūriu yra Rusijos prezidento komentaras dėl priešraketinės gynybos sistemos (PGS): „Jeigu jūs [amerikiečiai] sakote, kad PGS nėra nukreipta prieš mus [beje, JAV gynybos ministras pasakė, jog būtų neprotinga oficialiai dokumentiškai užfiksuoti, kad PGS nebus naudojama prieš Rusiją], mes sakome, kad mūsų strateginė ginkluotė nėra nukreipta prieš jus.“ Tokio teiginio,o kartu ir visos kalbos esmė yra tokia: neaiškinkite mums, ką, kur ir kaip daryti, jeigu ir mes, ir jūs visur elgiamės vienodai. Dar kitaip V. Putino žinia atrodytų taip: mes žinome, kokie esame, ir mes nesakome, kad mes geri, o jūs esate tokie pat, bet nuolat sakote, kad jūs geri – tai gal mums atėjo metas jums pasakyti, kokie esate, nes dabar mes jau galime sau tai leisti. 

Šiame kontekste ramiausiai ir tiksliausiai skamba Užsienio ir saugumo tarybos pirmininko Sergejaus Karaganovo komentaras dėl Rusijos prezidento kalbos Miunchene. Jo manymu, V. Putinas panaudojo „tam tikro pasityčiojimo iš savo partnerių, kurie pažeidžia visas taisykles, bet darydami tai veidmainiauja, formą.“

Ir pabaigoje keletas žodžių apie JAV spaudos optimizmą dėl transatlantinių santykių. Tikėtina, kad „rusiškoji grėsmė“ tikriausiai daugiau neprivers ES ieškoti išsigelbėjimo po JAV sparnu. Kaip neseniai laikraščiui Коммерсант pareiškė Europos Sąjungos atstovas užsienio ir saugumo politikos srityje Chavieras Solana: Mes turime labai glaudžius santykius su Rusija, kuri yra labai svarbi ES partnerė. Tai strategine partneryste ir bendromis vertybėmis [išskirta V. Volovoj: vertybinio bendrumo gal ir nėra, bet pasakymas yra] paremti santykiai, ir mes tikimės ir toliau juos plėtoti.“ Žurnalui Эксперт Сh. Solana pasakė, kad ES ir Rusijos santykių ateitis – tai „visų pirma vieningos rinkos sukūrimas, santykiai Pasaulio prekybos organizacijos rėmuose, o po to – pasaulio valdymas («управление миром») [kas netiki savo ausimis, gali pažiūrėti: <http://www.expert.ru/printissues/expert/2007/06/interview_solana/>].“ Toliau ES atstovas sušvelnina savo retoriką (kalba apie bendradarbiavimą tarptautinių organizacijų rėmuose ir apie subjektų suvereniteto savarankiškumą), bet jis vis tiek kalba ne apie „taikos procesų“, o apie „pasaulio“ valdymą: „Manau, kad mūsų gilios strateginės partnerystės pagrindas yra ne tik mūsų kaimynystė, bet ir mūsų bendras požiūris į pasaulį. Ir kuo panašesnis yra šis požiūris, tuo geriau mums ir pasauliui.“ Apibendrinant galima pasakyti, kad ES ateityje vargu ar turės strateginių (gilia to žodžio prasme) santykių su Rusija, bet lygiai taip pat mažai tikėtina ir šaltojo karo laikų transatlantinė partnerystė.

Išvados

Jokio antro šaltojo karo  po Miuncheno nebus, nes tai niekam nereikalinga. V. Putino kalba buvo tiesiog ženklas visiems (tiek pasauliui, tiek Rusijos žmonėms), kad Rusija jau gali sau leisti prisiminti SSRS užsienio reikalų ministro Andrejaus Gromykos požiūrį į santykius su Vakarais (jį vadino „misteriu ne“). Maskvos pasimėgavimas savo nauju statusu ir tam tikra arogancija ypač išryškėjo mažai kieno pastebėtame V. Putino pasakyme, kad Rusijos prašo vaidinti aktyvesnį vaidmenį pasaulio reikaluose, o ji ir taip jį vaidina. Tačiau čia nėra nieko baisaus, nes galiausiai tiek iš Maskvos, tiek iš Vašingtono pusės matyti, kad, nors ir nesutardamos tam tikrais klausimais, valstybės yra pasirengusios konstruktyviam bendradarbiavimui. Tiesiog vienos iš partnerių startinės pozicijos sustiprėjo, ir tai reikia suvokti kaip faktą ir dirbti jo nulemtomis sąlygomis.

___________

Vladimiro Putino kalbos Miunchene stenogramą (taip pat garso ir vaizdo įrašą) galima rasti čia

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras