Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Prezidentiniai Rusijos lūkesčiai

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2007 02 23

http://www.ivan.ru/mos/moscow-kremlin-5.jpgNe taip seniai Maskvoje vyko kasmetis parodomasis spaudos „laisvės“ spektaklis - Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas surengė tradicinį susitikimą su šalies ir užsienio žiniasklaida.

Atskirai kalbėti apie tokio renginio pompastiką, ko gero, nereikia. Kaip ir tikėti Rusijos televizijos kanalų pranešimais apie klausimų atrankos nebuvimą ir žiniasklaidos laisvę.

Turint tai omenyje, visa Kremliaus pateikiama oficialioji informacija įgauna kiek kitokį atspalvį, leidžiantį objektyviau vertinti pastarojo meto Rusijos politinio elito rokiruotes bei jų projekcijas į 2008 m. šalies prezidento rinkimus, kurie jau dabar kelia didelį susidomėjimą tiek pačioje Rusijoje, tiek aplinkiniuose regionuose ir visame pasaulyje.

Po Boriso Jelcino pasitraukimo 1999 m. pabaigoje tarptautinė bendruomenė, ko gero, išmoko rusiškąsias pamokas, parodžiusias, kokių netikėtumų gali įvykti šios šalies valdžios struktūrose ir kokių pokyčių jie atneša. Atsižvelgti reikia ir į tai, kad praėjusį dešimtmetį Rusijos demokratizacija buvo vienas pagrindinių Vakarų „projektų“, kurį V. Putino valdymas sėkmingai sužlugdė. Negana to, pastarojo meto tendencijos, kurios buvo tarsi susumuotos Rusijos prezidento kalboje Miunchene, parodė, kad ši šalis ne tik nusigręžė nuo demokratijos, bet ir vis labiau linksta į atvirą konfrontaciją su Vakarais, nors dar taip neseniai demonstravo simpatišką politinį flirtą.

Sudėjus visa tai  į visumą, galima pagrįstai teigti, kad artėjantys Rusijos prezidento rinkimai tikrai nežada demokratinių permainų. Ir jų nebus ne dėl nepakankamo Vakarų dėmesio ar per mažos paramos Maskvai, bet visų pirma dėl vidaus padėties pačioje Rusijoje bei šios šalies žmonių nuotaikų. Per visą laikotarpį nuo 2000 m. pradžios, sėkmingai kurdamas valdžios vertikalę, paremtą jau ne oligarchų, bet buvusių ir esamų saugumiečių klanais, V. Putinas metodiškai diskriminavo visas demokratines Rusijos politines jėgas. Šiandien užtenka pažiūrėti bet kurią rusišką politinių debatų laidą, ir tai tampa akivaizdu. Jose, ypač jei vyksta žiūrovų balsavimas, nė  vienas demokratinių jėgų atstovas, pavyzdžiui, Grigorijus Jevlinskis ar Irina Chakamada, neturi jokių galimybių perrėkti, pavyzdžiui, Vladimirą Žirinovskį.

Be to, būtina pasakyti ir tai, kad tarptautiniu lygiu demonstruodamas asmeninį prielankumą Vakarų lyderiams, šalies viduje V.Putinas sėkmingai išnaudoja bet kokias galimybes kurstyti antivakarietiškas nuotaikas, taip įtvirtindamas ir proautoritarines visuomenės nuostatas, dėl to žmonės be skrupulų pritarė ir jėgos struktūrų dominavimui, ir žiniasklaidos laisvės panaikinimui, ir daugeliui kitų režimo taikomų priemonių.

Paminėtina ir dar viena pavojinga tendencija. Nei Vakaruose, nei integralia jų dalimi tapusioje Lietuvoje negirdėti jokių viešų diskusijų apie Rusijos ateitį ir apie tai, kokią įtaką įvairūs tos ateities scenarijai darytų regioninei bei tarptautinei politikai. Tikėtis demokratiškesnio vadovo negu V. Putinas, žinoma, galima, tačiau ar tai realu? Neoficialiais pretendentais į Kremliaus vadovo postą šiandien  įvardijami galingiausių dabartinės valdžios klanų lyderiai, ir tai  leidžia spėti, kad situacija kažin ar gerės. Rusijos ateitis gali būti projektuojama tolesnio režimo stiprinimo kryptimi, įskaitant ir tolesnį santykių su kaimynais aštrinimą bei konfrontaciją su JAV - pastarajai pamatai jau tarsi ir buvo padėti Miunchene.

Tiesa, anksčiau sklandė ne vienas  V. Putino išlikimo valdžioje scenarijus (pats prezidentas minėtame šou žurnalistams juos visus atmetė). Visų pirma buvo kalbama apie bendrą Rusijos ir Baltarusijos ateitį, tuo atveju V. Putinas naują valstybinį darinį galėtų teisėtai valdyti dar dvi kadencijas. Tačiau pastarojo meto dviejų kaimynių santykių dinamika rodo, kad Kremlius greičiausiai atsisakė Aleksandro Lukašenkos partnerystės. Taip pat buvo svarstoma galimybė keisti Rusijos Federacijos konstituciją, įteisinant trečiąją kadenciją, nors tokius planus neigia pats prezidentas. Ganėtinai realiu laikytinas variantas, kad po 2008 m. rinkimų Rusijos prezidento galios bus gerokai sumažintos, o V. Putinas, būdamas dominuojančios partijos lyderis, sieks užsitikrinti premjero postą, sutelkdamas savo rankose visas vykdomosios valdžios gijas.

Žinant šias galimybes, reikėtų atsižvelgti į realią padėtį:  šiandien Kremliuje didžioji įtakos dalis susikoncentravusi prezidento aplinkoje, jį supančiuose klanuose, todėl jų tarpusavio kovos greičiausiai ir lems tikrąjį V. Putino įpėdinį, o dabartinis prezidentas, suformavęs saugumiečių valdžios pamatus, liks savotišku neliečiamu politiniu autoritetu ir simboliu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras