Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ukrainos ir Rusijos dialogas (2)

Arūnas Spraunius
2008 05 20

Ukrainos ir Rusijos dialogas neįtikėtinai keblus, lygiai kaip ir neįtikėtinai niuansuotas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo statiškas, jei nepaisysime ciklais pasikartojančio retorikos „sutirštėjimo“ dėl kokių nors konkrečių veiksmų (pavyzdžiui, gamtinių dujų pabranginimo Ukrainai) ar įvykių. Bet esama ir tam tikros dinamikos, šis tas vis dėlto keičiasi. Kilus triukšmui dėl dabar jau plačiai išgarsinto Vladimiro Putino kreipimosi (vis dėlto reikia pažymėti, kad po gausybės interpretacijų dabar turbūt sunkoka pasakyti, kaip buvo iš tiesų) į George‘ą W. Bushą per vieną uždarą vakarą NATO susitikime Bukarešte, Rusijos užsienio reikalų ministras pateikė ir tokį semantinį „išaiškinimą“: pasak Sergejaus Lavrovo, tuometis Rusijos prezidentas (formuluotė apie V. Putiną kaip „tuometį“ vis tiek kelia šypseną) NATO susitikime kalbėjo viso labo apie bendrą Ukrainos ir Rusijos istoriją bei kultūrą ir nereiškė abejonių dėl Ukrainos valstybės egzistavimo. Interviu savaitraščiui „Komsomolskaja pravda“ S. Lavrovas sakė, kad V. Putinas tiesiog atvėręs Vakarų kolegoms ilgaamžę ir turiningą įvairių tautų bendravimo istoriją.

Taigi viso labo istoriosofinis diskursas, nieko asmeniška. Kijevas sureagavo ryžtingai: balandžio 2-ąją Ukraina paprašė Jungtines Tautas išnagrinėti jos kreipimąsi, kuriame Rusija raginama baigti grasinti Ukrainai. Prieš tai Kijevas Rusijos užsienio reikalų ministerijai pasiuntė notą, kurioje pareikalavo nedelsiant paaiškinti, ką reiškia tokie V. Putino pareiškimai. Kaip matome, kilęs taip pat ir diplomatinis triukšmas privertė Kremlių pasitaisyti, o tai iš energijos išteklių turtėjančioje dabartinėje Rusijoje nutinka ne taip dažnai. Tai gali teikti vilties.

Kita vertus, pasigirsta ir labai susirūpinusių balsų. Prancūzų dienraštis „Liberation“ straipsnyje „Kremliaus perspėjimas“ (04 23) kalba apie gresiančią naują politinę, o gal net ir karinę krizę. Esą Maskva jau davusi suprasti Vakarams, kad jei nebus atsisakyta minties priimti į NATO Ukrainą ir Gruziją, ji šias dvi respublikas pasistengs sugriauti. Pasirodo, Ukrainoje tą padaryti nėra labai sudėtinga, pakanka tik dar pakurstyti nesutarimus, kurie paaštrėjo 2004-aisiais, kai provakarietiškas kandidatas Viktoras Juščenka prezidento rinkimuose įveikė prorusišką Viktorą Janukovyčių. Vakarų Ukraina, kurios Bažnyčia susijusi su Vatikanu, gręžiasi į Vakarus, o rusiškai kalbantys šalies rytai nesutinka nutraukti ryšių su Maskva. Laikraštis daro išvadą, kad iš tiesų egzistuoja dvi Ukrainos. Ir tai dar ne viskas. Juodosios jūros Krymo pusiasalis, kuriame nuo Sovietų Sąjungos laikų dislokuota dabar jau Rusijos karinio jūrų laivyno bazė, pasirodo, tapo Ukrainos dalimi tik praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje, kai tuometis sovietų lyderis Nikita Chruščiovas prijungė jį prie šios respublikos. Istoriškai Krymas visada buvęs Rusijos dalis, ir jei pats galėtų spręsti savo likimą, tą seniai būtų padaręs. Veikiausiai – Rusijos naudai. Ukrainai, kaip ir Gruzijai, esą reikia suteikti neutralių valstybių statusą, Kremlių tai irgi tenkintų. Prancūzų dienraštis viliasi, kad liepą pirmininkavimą ES perėmus Prancūzijai šia linkme ir bus pajudėta, mat dabar euroatlantinę Ukrainos ir Gruzijos integraciją palaikantys Baltieji rūmai linkę įsiklausyti į Prancūzijos prezidento Nikolas Sarkozy nuomonę, o šis, kaip ir Vokietijos valdantieji, pasisako už neutralumo variantą.

Bet ir šiuo atveju ne viskas paklūsta formaliai schemai – nesutarimai tikrai prasidėjo ne 2004-aisiais, jie nuo tada tik įgijo akivaizdesnę, aštresnę formą. Kijevui pasirinkus europietišką ukrainietiškumo sandą, pasikeitė politikos vektoriaus kryptis, ir rusai atsidūrė pralaimėjusiųjų pusėje, tad savo geopolitines ambicijas puolė ginti visais įmanomais būdais. Savaime suprantama, informacinis laukas tapo gerokai tirštesnis. Be abejo, „Liberation“ konstatuoja ne tariamas grėsmes. Bet ir šiuo atveju padėtis nėra akivaizdžiai vienareikšmė, galbūt išskyrus Krymo atvejį, kuris iš tiesų primena šachmatų patą.

Reikalai su Ukrainos vakarais ir rytais nėra tokie jau vienareikšmiai. Pasak kanadiečių politologo Dominiko Arelio, rytų ukrainiečiai nelaiko savęs rusais, bet savo dabartį ir ateitį jie linkę sieti su Rusija. Vakarų ukrainiečiai tokio ryšio nejaučia, jie įsitikinę, kad tą prieštaravimą įmanoma pašalinti ir rytinėje pusėje gyvenančius tėvynainius padaryti „tikrais“ ukrainiečiais. Kita vertus, rytų ukrainiečiai nepriima „oranžinės revoliucijos“ ne todėl, kad yra atviros visuomenės priešininkai, o dėl to, jog jaučia, kad šis projektas juos ignoruoja. Bet kuriuo atveju vidiniai Ukrainos prieštaravimai subtilesni, ne visai sutalpinami į elementarias schemas. Tai reikštų, kad V. Putinui iš tiesų užsimojus griauti šią šalį padariniai veikiausiai būtų visiškai nenuspėjami.

Be to, ir pačioje Rusijoje, atrodo, imama suprasti, kad daug metų skatinta Rusijos ir Ukrainos integracija pamažu praranda aktualumą. Pagal apklausas, abiejų šalių susijungimo vis dar nori 70 proc. rusų, bet dar prieš dujų konfliktą tik 18 proc. jų laikė tai realiu dalyku. 35 proc. manė esant tokią galimybę tolimoje ateityje ir maždaug tiek pat galvojo, kad tai visiškai nerealu. Todėl nemaža rusų dalis palaiko griežtą politiką „prarastosios“ Ukrainos atžvilgiu, taip savotiškai pripažindami jos apsisprendimą.

Pati Ukraina savo nusistatymo judėti Vakarų kryptimi keisti nelinkusi. Interneto dienraštis „Korespondent.net“ (04 26) citavo šalies užsienio reikalų ministrą Volodymyrą Ohryzko, dar kartą pareiškusį, kad Ukrainos artėjimas prie NATO neprieštarauja Rusijos ir Ukrainos draugystės ir bendradarbiavimo sutarties nuostatoms. Ministro teigimu, Ukraina užsitikrins saugumą tokiu būdu, kurį laiko sau tinkamiausiu. Tuo pat metu darys viską, kad santykiai su Rusija būtų kuo geresni. Pasak V. Ohryzko, niekas nesirengia ręsti naujų Berlyno sienų ar trukdyti žmonėms bendrauti. Išvertus iš diplomatinės kalbos, tai veikiausiai reiškia, kad nepaisant nieko šalies artėjimas Aljanso link Kijevui jokių abejonių nekelia.

O paini tarpvalstybinių santykių rutina klostosi savo ruožtu. Britų dienraščio „The Financial Times“ straipsnyje „Kijevas linkęs priešintis Maskvai“ (04 15) teigiama, kad Ukraina veikiausiai turės galimybę blokuoti Rusijos įstojimą į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), ir tai gali būti svarus argumentas derantis dėl gamtinių dujų tiekimo bei galimybė atsakyti į Rusijos pastangas „neleisti“ Ukrainos į NATO. Balandžio viduryje Ukrainos parlamentas priėmė paskutinius įstatymus, kurių formaliai reikalauja narystė PPO. Taigi, būdama visateisė organizacijos narė, ši šalis irgi galės dalyvauti darbo grupės, nagrinėjančios Rusijos prašymą priimti į PPO, darbe. Ukrainos prezidento sekretoriato vadovo pirmasis pavaduotojas Aleksandras Šlapakas jau pareiškė, kad Ukraina šia galimybe būtinai pasinaudos.

Po to, kai Ukraina ėmė gręžtis į Vakarus, Maskva sukūrė daugybę apribojimų ukrainietiškoms prekėms, daugiausia metalui ir pieno produktams, taip pat gerokai padidino šaliai parduodamų gamtinių dujų kainą. Šalies delegacijai derybose dėl stojimo į PPO vadovavęs ekonomikos ministro pavaduotojas Valerijus Piatnickis sako, kad Ukraina pasistengs pasiekti Rusijos uždėtų apribojimų ukrainietiškoms prekėms panaikinimo. Prieš 15 metų pateikusi paraišką įstoti į PPO Rusija tvirtina per keletą artimiausių mėnesių įstosianti į organizaciją. Jai padėti žadėjo ir Sočyje V. Putiną neseniai aplankęs G. W. Bushas. Vis dėlto atrodo, kad su Ukraina laukia, tarkime, dilginančios derybos, nes aplinkybių kaip visada daug, o kontekstas miglotas, mat prekybiniai reikalai bei politika ir net identiteto niuansai šiuo atveju labai susipynę.

Radijo „Svoboda“ žurnalistas Vitalijus Portnikovas Ukrainos žurnale „Korrespondent“ (šių metų Nr.15) teigia, kad nors Maskvos išpuolių prieš Kijevą tikslas yra sukelti isteriją ir sustabdyti artėjimą euroatlantinės integracijos link, kol kas Kijevas laikosi garbingai. Kai kurie Ukrainos politikai net pareiškė maną, kad V. Putinas savo irzlia pastaba padarė Ukrainai nemenką paslaugą, mat paskatino šalies visuomenę susitelkti. Ukraina iki šiol turėjo solidžios pretendentės integruotis į Vakarų struktūras reputaciją: jai tereikia susitvarkyti su pora „mažmožių“ – pasiekti nacionalinės vienybės ir tarpusavio supratimo. NATO nereikia problemiškų šalių.

Iki šiol Ukrainos gebėjimas artėti į Vakarus, tuo pat metu išlaikant daugmaž normalius santykius su Rusija, buvo jos stiprybė. Tai, kad Rusija dabar pasirengusi aukoti santykius su kaimyne, nes ši jos „neklauso“, jau yra ne Ukrainos, o Rusijos bėda. Pasak V. Portnikovo, Kremlius veikiausiai tikėjosi, kad Kijevas „praris“ provokaciją ir leisis į atsakomąją isteriją, bet taip neįvyko: po visų verbalinių insinuacijų nuvykęs į Maskvą Ukrainos užsienio reikalų ministras V. Ohryzko ramiu tonu pareiškė, kad Kijevas konsultuosis su Maskva dėl galimo Ukrainos stojimo į NATO. Aišku, Kremliaus nuomonės tos konsultacijos nepakeis, nors Maskva ir puikiai suvokia, kad jokios karinės grėsmės Rusijai NATO nekelia. Užtat tikėtina, kad Vakarų partneriai įvertins atsakingą Kijevo požiūrį į būsimą Ukrainos narystę Aljanse. Žodžiu, svarbiausia – išsaugoti regioninį stabilumą.

Ginčai dėl NATO, ES ir šalies užsienio politikos orientyrų iš pirmo žvilgsnio gal ir paradoksaliai atveria Ukrainos valstybės emancipacijos galimybę. Priversta nirčiai ginčytis ir net kovoti dėl savo apsisprendimo ir raidos krypties, šalis gyvena nuolatinės parengties sąlygomis, diskusija juk vyksta ne dėl kokių reglamento ar procedūrinių, o dėl egzistencinių klausimų. Nesiliaudama siekti palaužti Ukrainą, Rusija nejučia auginasi dar vieną nenumaldomą oponentę. Tokiame vis dėlto tvankiame „kas – ką“ kontekste nejučiomis prisimeni amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingway‘aus frazę, kad lūžiai, be abejo, gniuždo. Tačiau ne visus: kai kuriuos jie tik dar labiau užgrūdina.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras