Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Nauji galios poslinkiai Rytų Azijoje (1)

Rokas Grajauskas
2007 02 14

www.japon.ru/?Text&ID=420231947 m., tuoj po karo, vis dar JAV karių okupuotos Japonijos naujai priimtos Konstitucijos devintasis  straipsnis skelbė: 

Nuoširdžiai siekdami tarptautinės taikos,  pagrįstos teisingumu ir tvarka, Japonijos žmonės visam laikui atsisako karo kaip suverenios tautos teisės bei galios naudojimo kaip tarptautinių ginčų sprendimo būdo.

Siekdama  ankstesnėje pastraipoje išreikšto tikslo valstybė niekada neturės karinių sausumos, jūros, oro ir kitų pajėgų. Valstybei nebus pripažįstama teisė kariauti.

Kaip valstybė, kuri trečią ir ketvirtą dešimtmečius buvo apsėsta militarizacijos, atvedusios šalį į Antrąjį pasaulinį karą, Japonija po karo buvo pasiryžusi viešajame diskurse visiškai atsisakyti karinės terminijos vartojimo.

Vis dėlto vėlesni įvykiai buvo labai kontroversiški: dar penkto dešimtmečio pabaigoje JAV kūrė specialius karinius dalinius Japonijos teritorijai ginti; vėliau pati Japonija pradėjo kurti savo karines pajėgas, pavadindama jas „Savigynos pajėgomis“; galiausiai Japonija tapo itin gerai ginkluota valstybe: 1990 m. ji buvo trečia pasaulyje pagal karines išlaidas (5 proc. BVP); jos karinės jūrų pajėgos tapo vienos stipriausių pasaulyje; 1992 m. išleistas įstatymas suteikė galimybę Japonijos kariams prisidėti prie JT humanitarinių misijų užsienyje. Ir visa tai buvo daroma nepažeidžiant Konstitucijos, o tik ją atitinkamai interpretuojant! 

Kaip bebūtų, pastarųjų metų įvykiai Japonijoje verčia kalbėti apie bene visų politinių jėgų aiškų pasiryžimą keisti ne tik minėtą devintąjį straipsnį, bet ir iš to išplaukiančią institucinę gynybos struktūrų sąrangą, Japonijos kariuomenės vaidmenį, šalies užsienio politikos pobūdį bei jos vietą tarptautinėje politikoje. 

JAV spaudimas ir besikeičianti Japonijos pozicija 

Žlugus SSRS ir pasikeitus geopolitinei situacijai visame pasaulyje, įskaitant ir Rytų Aziją, JAV pradėjo spausti nuo jos gynybos įsipareigojimų priklausančias valstybes aktyviau plėtoti gynybos struktūras. Japonija nebuvo išimtis. 

Jau XXI amžiuje JAV spaudimas Japonijai kilo ir dėl to, kad pastaroji turėjo aiškių ambicijų tapti nuolatine JT Saugumo Tarybos nare. Kai kurie JAV pareigūnai, kaip antai buvęs valstybės sekretorius Kolinas Pauelas ar jo pavaduotojas Ričardas Armitidžas ne kartą nedviprasmiškai leido suprasti, kad esant dabartinei situacijai Japonija negalėtų tikėtis JAV paramos šiuo klausimu. Anot jų, Japonija, norėdama gauti nuolatinę vietą Saugumo Taryboje, turėtų prisiimti didesnius įsipareigojimus tarptautiniam saugumui užtikrinti, aktyviau dalyvauti taikos palaikymo misijose visame pasaulyje, kitaip tariant, tapti akivaizdžia karine jėga. 

JAV spaudimas neabejotinai buvo viena iš priežasčių, kodėl Japonija nusprendė paremti NATO operaciją Afganistane ir vėlesnę JAV invaziją į Iraką. Tai, tiesą sakant, buvo labai prieštaringas žingsnis, nes patys valdantieji liberalai demokratai tada privalėjo „savaip interpretuoti“ Konstituciją ir jos nepažeisdami suteikti Jungtinėms Valstijoms karinę paramą, tegul ir simbolinę. Irako atvejis ypatingas dar ir tuo, kad tai buvo pirmas kartas po Antrojo pasaulinio karo, kai Japonijos pajėgos atsidūrė užsienio teritorijoje konflikto metu, ką iš principo draudžia jos Konstitucija. 

Tais pačiais 2003-aisiais valdančioji  liberalų demokratų partija su Januchiro Koizumi priešakyje pareiškė, kad siūlys peržiūrėti devintąjį Konstitucijos straipsnį ir sieks didesnio Japonijos vaidmens tarptautinėje politikoje. Tais pačias metais Japonijos parlamentas sutiko perleisti daugiau galių Japonijos Gynybos agentūrai, kad ši galėtų efektyviau reaguoti į ekstremalias situacijas, t. y. kai Japonijai gresia tiesioginis karinis pavojus jos teritorijoje. Jau tada daug kas kalbėjo, kad vyksta precedento neturintis Japonijos karinių struktūrų stiprinimas. 

Šiandienos grėsmės 

Nors JAV spaudimas ir skatinimai aktyviau įsitraukti į tarptautines karines operacijas neabejotinai turėjo stiprų efektą Tokijui, reiktų pabrėžti, kad ne mažiau svarbus veiksnys, daręs ir darantis įtaką pasikeitimams Japonijoje, yra geopolitinės situacijos pokyčiai pačioje Rytų Azijoje, pirmiausia Šiaurės Korėjoje. 

1998 m. Šiaurės Korėja išbandė pirmąją savo raketą Taepo Dong-1, galinčią pasiekti Japoniją. Ir išbandė ne bet kaip, o praskraidino ją tiesiai virš Japonijos teritorijos! Šis Pchenjano žingsnis sulaukė itin griežtos reakcijos tiek iš JAV, tiek iš Japonijos, kuri nutraukė milijardo dolerių paramą Šiaurės Korėjai ir pagrasino imtis atsakomųjų veiksmų. 

Praėjusiais metais Šiaurės Korėjos veiksnys tapo kaip niekada aktualus, kai spalį ji pirmą kartą išbandė atominį ginklą ir pasiuntė aiškų signalą Vakarams, kad jos atominė programa yra iš esmės baigta. 

Negana to, dar dviem mėnesiais anksčiau Šiaurės Korėja, panašiai kaip 1998-aisiais, paleido tolimojo nuotolio bandomąją raketą, kuri praskrido netoli Japonijos teritorinių vandenų. Žvelgiant iš taktinės pusės, Pchenjanas labai aiškiai siekė pasiųsti signalą Japonijai, kad Šiaurės Korėja turi atominį ginklą ir pajėgumų jį atskraidinti iki Japonijos teritorijos. 

Žiūrint iš Japonijos pozicijų, akivaizdu, kad grėsmė iš Šiaurės Korėjos pusės yra didžiulė. Nors sunku tikėtis, kad Šiaurės Korėja galėtų iš tikrųjų panaudoti atominį ginklą, tačiau vien jau jo turėjimas paverčia ją didžiausia grėsme Japonijos saugumui. Turint omenyje smarkiai įtemptus Tokijo ir Pchenjano santykius ir Japonijos lobistinį darbą siekiant įvesti Šiaurės Korėjai griežtas JT sankcijas, atominis ginklas neprognozuojamo Šiaurės Korėjos vado rankose neabejotinai kelia japonams didelį nerimą. 

Vis dėlto Šiaurės Korėja šioje situacijoje nėra vienintelis veiksnys. Gana įtempti Japonijos santykiai su Kinija ir sparti pastarosios militarizacija Japonijai taip pat kelia susirūpinimą. 

Nors santykiai su Kinija toli gražu nėra tokie įtempti kaip su Šiaurės Korėja, tačiau itin spartus Kinijos ekonomikos augimas, o kartu didėjanti jos karinė galia bei nenoras užglaistyti praeities žaizdas neleidžia japonams jaustis saugiems. Galėtume sakyti, kad Kinija potencialiai yra net didesnė grėsmė nei Šiaurės Korėja, nes didėjantis  Kinijos potencialas bei gyvybinės erdvės poreikis gali jau visai netrukus susikirsti su strateginiais Japonijos interesais. 

Strateginio identiteto pokyčiai 

Aptartieji dalykai parodo, kodėl Japonija siekia iš esmės pakeisti savo strateginį identitetą. Vidiniai pokyčiai, prasidėję prieš keletą metų, dabar įgavo dar didesnį pagreitį. 

2005 m. Japonijos vyriausybė priėmė dokumentą „Nacionalinės gynybos programos metmenys“, kuriuo, be kitų dalykų, siekiama sumažinti Japonijos ginklų įsigijimo apribojimus ir suteikti Japonijai didesnį vaidmenį tarptautinėse taikos palaikymo operacijose. Kaip ne kartą teigė valdžios atstovai, norint įgyvendinti šiuos tikslus nėra būtina keisti šalies Konstituciją, tai – „interpretacijos reikalas“. 

Dar būdamas valdžioje premjeras J. Koizumi aiškiai pareiškė, kad tikriausiai sieks ir referendumo dėl devintojo Konstitucijos straipsnio pataisos, kuri atrištų Japonijai rankas ir leistų dalyvauti tarptautinėse karinėse operacijose be apribojimų bei aktyviau ginti savo strateginius interesus. Kaip visai neseniai pranešė dienraštis Yomiuri Shimbun, naujasis Japonijos ministras pirmininkas Šinzo Abė taip pat galvoja apie konstitucinių pokyčių reikalingumą. 

2006 m.  vasarą inicijuotas įstatymas, pagal kurį vietoj Japonijos gynybos agentūros buvo įsteigta visateisė Gynybos ministerija, šių metų sausio 9 d. Japonijos parlamento buvo priimtas be didesnių keblumų, o naujuoju gynybos ministru tapo Fumio Kijuma. Iškilmingoje ceremonijoje ministras pirmininkas Š. Abė pasakė: „Tai yra didelis žingsnis kuriant naują tautą, ištrūkstančią iš pokarinio režimo.“ Kitaip sakant, pokarinis režimas, kurio vienas iš požymių buvo antimilitariškumas, anot Š. Abės, jau praeityje. 

Tai Š. Abė turėjo progos dar sykį pakartoti šių metų sausio 12 d. NATO būstinėje Briuselyje. Būdamas pirmuoju Japonijos ministru pirmininku, viešai besikreipiančiu į Briuselyje susirinkusius NATO lyderius, jis kalbėjo, kad „japonai jau nebenusisuks nuo karinių veiksmų užsienyje, kaip anksčiau, jei tai bus vardan tarptautinės taikos ir stabilumo.“ 

Čia įdomus ir praėjusį mėnesį Japonijos dienraštyje Sankei pasirodęs pranešimas, kuriame buvo teigiama, kad, dar prieš Šiaurės Korėjai įvykdant atominį bandymą 2006 m. spalį, Japonijos vyriausybėje buvo parengtas  dokumentas „Dėl galimybės šaliai kurti atominę ginkluotę.“

Nors Japonija ilgus metus griežtai laikėsi politikos, kad ji jokiomis aplinkybėmis neleisianti atominiams ginklams atsirasti jos teritorijoje, visai neseniai ministras pirmininkas Š. Abė pareiškė, kad Japonijos pacifistinė Konstitucija neuždraudžia jai turėti atominių ginklų savigynai užtikrinti. Tarptautinį nerimą jau kurį laiką kelia ir tai, kad Japonija yra sukaupusi didelį kiekį plutonio, naudojamo stipriai išplėtotai Japonijos atominei energetikai. Viena vertus, tokių atsargų laikymo vietos yra potencialus taikinys teroristams, kita vertus, kai kurioms valstybėms neramu, kad tokios atsargos gali būti panaudotos atominiam ginklui gaminti. 

Ir nors dar anksti kalbėti apie realią Japonijos atominių ginklų kūrimo programą, tačiau jau vien tai, kad Tokijas pradeda rimtai svarstyti tokią galimybę, byloja apie rimtus pokyčius Japonijos strateginiame mąstyme. Šiuo atveju neaišku tik tai, ar pradėdama vidaus diskusijas šiuo klausimu Japonija siekia iš tikro ištirti atominių ginklų kūrimo galimybę šalyje, ar tik bando pasiekti diplomatinių pergalių užsienyje. 

Vakarų interesai 

Atgimstanti Japonijos militarizacija neišvengiamai liečia Vakarų interesus, pirmiausia, be abejo, JAV. Pastaroji, kaip jau minėta, ilgą laiką spaudė Tokiją ir dabartiniai pokyčiai, ko gero, didele dalimi yra tokio spaudimo pasekmė. 

JAV neslepia, kad yra suinteresuota stipria Japonija, galinčia užtikrinti savo saugumą, taigi tokia, kuri sumažintų JAV karinius įsipareigojimus (šiuo metu Japonijoje dislokuota 44 000 JAV karių) bei išlaidas. 

Be to, turint omenyje kylančias galias regione (Šiaurės Korėja, Kinija), kurios bent jau iš JAV pozicijų nėra suvokiamos kaip draugiškos, didesnis Japonijos karinis potencialas leistų sukurti galių pusiausvyrą regione. Japonijos tapimas karine galia būtų atsvara, ir ši atsakomybė nebūtų užkrauta kitoms valstybėms, pirmiausia JAV. 

Apskritai, žvelgiant iš mūsų, vakariečių, arba tiksliau, europiečių pozicijų, mums būtų naudinga stipri Japonija, galinti ne tik apginti save, bet ir prisidėti prie svarbių euroatlantinių struktūrų iniciatyvų, aktyviau dalyvauti  JT taikos palaikymo operacijose. Šiuo metu, kai JAV ir ES yra priverstos kovoti su naujomis grėsmėmis globaliu mastu, svarus Japonijos indėlis būtų itin naudingas. Juk japonų karių reikšmingesnis dislokavimas tarptautinių konfliktų zonose leistų Vakarams pasijusti lengviau tiek karine prasme, tiek ir apskritai įteisinant savo buvimą tuose kraštuose. 

Platesnė reikšmė 

Vis dėlto, nors Vakaruose Japonijos karinis stiprėjimas yra vertinamas iš esmės pozityviai, Rytų Azijos valstybių reakcija toli gražu nėra tokia pati. Po sausio mėnesį įvykusios naujosios Gynybos ministerijos inauguracijos Kinija išreiškė gilų susirūpinimą, teigdama, kad tokie pokyčiai leidžia suabejoti Japonijos nuoširdumu siekiant suvokti savo praeities klaidas ir jų daugiau nekartoti. 

Praėjusiais metais į valdžią atėjęs Š. Abė bandė gerinti santykius su Kinija ir Pietų Korėja, kurios nebuvo patenkintos buvusio premjero J. Koizumi provokaciniais vizitais į Yasukuni šventyklą, kurioje paprastai pagerbiami žuvę Japonijos kariai, per Antrąjį pasaulinį karą dalyvavę kruvinose karinėse operacijose prieš šias valstybes. Ir nors per paskutinį Pietryčių Azijos viršūnių susitikimą Filipinuose Š. Abė glėbesčiavosi su  Kinijos ir Pietų Korėjos lyderiais, Tokijo karinės ambicijos gali vėl padidinti įtampą diplomatiniuose santykiuose su šiomis Rytų Azijos valstybėmis. 

Pagrindo nerimauti šios valstybės turi užtektinai. 2006 m. rugpjūčio 1 d. Japonijos vyriausybės priimtoje gynybos „baltojoje knygoje“ kai kurios  salos, dėl kurių statuso Japonija nesutinka su Kinija, Pietų Korėja ir Rusija, paskelbtos Japonijos teritorija. Taigi šioms valstybėms kyla pagrįstas nerimas, kad stipresnė Japonijos kariuomenė gali būti naudojama agresyviai ginti Japonijos strateginius interesus prieš kitas regiono valstybes. 

Turint omenyje tokias aplinkybes ir didėjančią Kinijos, Šiaurės Korėjos, o  dabar ir Japonijos  militarizaciją, susidaro įspūdis, kad Rytų Azijos regionas gali pradėti ginklavimosi varžybas, kurios ateityje sukurtų itin įtemptas koegzistavimo sąlygas ir destabilizuotų regioną. Kita vertus, Japonijos pasyvumas leistų regione įsigalėti  Kinijai bei tvirčiau jaustis Šiaurės Korėjai. 

Taigi vienareikšmį atsakymą vargu ar galima rasti. Viena vertus, didėjant grėsmėms pasaulyje ir kylant karinėms galioms Rytų Azijos regione, aktyvus Japonijos vaidmuo būtų sveikintinas, antra vertus, tai gali turėti ir visiškai priešingą efektą - paskatinti tik dar didesnę įtampą regione.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras