Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Nafta ir demokratija – nesuderinamos priešybės?

Ignas Paukštys, RESC analitikas
2007 02 13

http://www.world-crisis.com/analysis_comments/387_0_15_0_C32/Jeigu jūsų kas nors paprašytų įsivaizduoti, kaip atrodo pagrindinės naftą eksportuojančios valstybės, jūs veikiausiai įsivaizduotumėte riebų ir sotų Ivaną „prie vamzdžio“ arba kokį multimilijardierių Arabijos šeichą, besimėgaujantį neišpasakyta prabanga. O ar pastebėjote tą faktą, kad beveik visi pakankamai daug naftos turintys režimai yra nedemokratiški? Dar daugiau, jie svyruoja tarp autoritarizmo ir pseudodemokratijos kartu su pasauliniais naftos kainos pakilimais ir nuosmukiais. Netikite?

Palyginkite, pavyzdžiui, Irano retoriką: 1997 m. jis siūlo Izraeliui ir kitoms valstybėms siekti civilizacijų dialogo, gyventi taikiai ir gražiai (tuomet barelis naftos kainavo apie 16 JAV dolerių). 2005 m. ta pati valstybė grubiai neigia Holokausto faktą ir viešai skelbia, kad Izraelis turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus (barelis naftos kainuoja jau 60 JAV dolerių). Labai panašios tendencijos yra ir kitose šalyse, kurių ekonomika, valstybės iždas ir santykinė galia yra itin smarkiai įtakojama pasaulinių naftos kainų svyravimų.

Ar Venesuelos diktatorius Hugas Čavezas siūlytų Toniui Bleirui „eiti po velnių ir kartu su savimi pasiimti JAV laisvosios prekybos idėją“, jeigu jo šalis negautų didžiulių pajamų iš naftos eksporto, kurias paskui galima panaudoti ginklavimuisi ar tolimesnei ekonomikos plėtrai? Galiausiai tas pats yra ir su kaimynine Rusija, kurios dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas Vakarų žurnaluose iliustruojamas kaip stiprus ringo kovotojas, ant kurio kairio bicepso parašyta – „nafta“, o ant dešinio – „dujos“. Kaip tik ekonominio botago principu yra grindžiama neoimperialistinė Rusijos užsienio politika Rytų ir Vidurio Europos atžvilgiu.

Pirmasis naftos politikos dėsnis

Ne veltui amerikiečių apžvalgininkas Tomas Friedmanas išveda „pirmąjį naftos politikos dėsnį“ (The First Law of Petropolitics) teigdamas, kad naftos kaina yra atvirkščiai proporcinga politinėms laisvėms ir demokratijos įtvirtinimo galimybei pagrindinėse naftą eksportuojančiose šalyse. Kitaip tariant, kuo brangesnė nafta, tuo mažiau šansų politinėms laisvėms ir demokratijos konsolidacijai. Tai nėra mokslinė tezė, tačiau ji itin taikliai paaiškina daugelį pasaulinės politikos raidos tendencijų, ypač slinktis demokratijos ar autoritarizmo link.

Būtina pabrėžti, kad šis dėsnis nėra universalus. Jis negalioja Didžiajai Britanijai, JAV ir Norvegijai, tačiau, kalbant apie Azerbaidžaną, Čadą, Egiptą, Pusiaujo Gvinėją, Iraną, Kazachstaną, Nigeriją, Rusiją, Saudo Arabiją, Sudaną, Uzbekistaną ir Venesuelą, tai akivaizdus priežasties-pasekmės ryšio patvirtinimas.

Kaip manote, kurios Vidurio Rytų valstybės yra artimiausios demokratiniam režimo tipui? Ogi tos, kurios neturi naftos: Libanas, bandantis išsivaduoti iš Sirijos ir Irano įtakos, taip pat Palestinos autonomija ir galiausiai Bahreinas. Pastarasis atvejis itin įdomus. Kai Bahreino valdžia suprato, kad nafta pas juos tuoj baigsis, ji kreipėsi į JAV, norėdama pasirašyti laisvosios prekybos sutartį, tuo nustebindama visus Vakarus. Išsilaisvinimas nuo ekonominių grandinių dažnu atveju gali paskatinti ir perėjimą į demokratiją.

Kaip šis mechanizmas veikia?

Kaip jau supratote, egzistuoja per daug sutapimų, kad galėtume neigti didžiulę pasaulinių naftos kainų svyravimo įtaką demokratijai, žodžio, spaudos, rinkimų ir netgi teismų laisvei. Dabar pereikime prie detalesnio dviejų kintamųjų – naftos ir demokratijos – santykio nusakymo.

Tai, kad naftą eksportuojančios šalys yra linkusios būti nedemokratiškos, patvirtina ir politologo Maiklo Roso atlikta statistinė analizė, kuri leido nustatyti tam tikrą ryšio stiprumą. Visgi to nepakanka, reikia paaiškinti, kodėl taip yra ir kaip šis naftos kainų svyravimo mechanizmas veikia demokratiją.

Valstybės mokesčių politika. Daug naftos turinčios valstybės gauna pakankamai pinigų iš „juodojo aukso“ eksporto, kas leidžia sumažinti socialinį spaudimą piliečiams, iki minimumo sumažinant mokesčių naštą. Taip pat tai kartu sumažina ir vyriausybės atskaitomybę tautai, kadangi visiems įkalama į galvą, „jeigu nemoki pinigų valstybei, tai ir nesikišk į jos reikalus“. Taigi autoritarinių, naftą eksportuojančių šalių įsitikinimas būtų „jokio atstovavimo, jeigu nėra apmokestinimo“, o demokratinių valstybių atvirkščiai – „jokio apmokestinimo, jeigu nėra atstovavimo“.

Valstybės išlaidų politika. Didžiulės pajamos, gautos iš naftos eksporto, skiriamos nesibaigiančiam valdžios institucijų stiprinimui, kurios būtų pasiruošusios atremti demokratizacijos iššūkius. Kuriamos specialios žvalgybos agentūros ir tarnybos, parengtos visuomenėje vykstančių procesų stebėjimui, taip pat stiprinamas represinis valstybės aparatas: policija, armija, specialiųjų pajėgų būriai.

Subelito kooptacija/eliminavimas. Turtingas, naftą eksportuojančios šalies elitas stengiasi išvengti stiprių galios centrų visuomenėje susiformavimo. Omenyje turimos tokios socialinės grupės, kurios susivienijusios gali bandyti siekti politinių laisvių, pavyzdžiui, verslininkai. Taip valdantysis klanas yra linkęs potencialius konkurentus arba sužlugdyti, arba įtraukti į savo ratą.

Išimtinis modernizacijos efektas. Dažniausiai turtėjant visuomenei susiformuoja platus piliečių sluoksnis, kuris yra palankus demokratijai. Taip nutinka dėl išsilavinimo, naujų technologijų įsisavinimo, postmaterialių vertybių sklaidos bei savirealizacijos siekio, dalyvaujant politinėje veikloje. Visgi, kalbant apie pagrindines naftos eksportuotojas, būtina pabrėžti, kad šalies modernizacija nesukelia demokratizacijos dėl to, kad turtingas valstybės elitas sugeba atlaikyti visuomenės jėgų spaudimą ir užtikrinti pakankamai gerus atlyginimus gabiems piliečiams, taip pat kokybišką urbanizaciją ir netgi aukštą universitetų lygį. Būtina pabrėžti, kad šios institucijos „gamina“ režimui lojalius piliečius.

Patys pagrindiniai klausimai, tiriant kiekvieną konkretų atvejį, skambėtų taip: pirma, kas valdo naftos eksporto čiaupą; antra, kas iš to pelnosi; trečia, kiek pelnosi ir kam skiria uždirbtus pinigus. Galiausiai pakalbėkime apie gerai žinomas valstybes – Iraną ir Rusiją.

Rusijos ir Irano pavyzdžiai

Galite ignoruoti šį faktą, bet SSRS dezintegracijos metu už naftos barelį buvo mokama 17 JAV dolerių. Neabejotinai buvo ir kitų Sąjungos žlugimo priežasčių, tačiau šios žaliavos eksportas be kita ko ganėtinai žymiai padidindavo imperijos iždą ir atitinkamai sumažindavo, kai naftos kaina krisdavo. Galima įžvelgti tendenciją, kad kai naftos ir dujų kainos žemos – Rusija traukiasi ir silpsta, tačiau, kai kainos pradeda kilti – „pasaulio šerdis“ stiprėja ir plečia savo įtakos sferos ribas.

Kaip tik Putinui būnant valdžioje įvyko stebėtinai didelis naftos kainų šuolis, paskatinęs autoritarines tendencijas šalyje. Žvelgiant į Rusijos autoritarizmo raidą pagal aukščiau išdėstytą schemą, ateina vienintelė mintis – empiriniai faktai idealiai atitinka teorinį modelį: Putinas ir jo administracija sistemingai stiprina valstybės institucijas ir valstybės represinį aparatą (armijos modernizacija, žvalgybos ir specialiųjų agentūrų biudžetų didinimas), stengiasi kontroliuoti visuomenės gyvenimą, užgniaužia laisvą spaudą, kooptuoja arba eliminuoja subelito atstovus. Tai daugiausia laukinio kapitalizmo pradžioje milžiniškai praturtėję oligarchai, kurie ilgainiui buvo priversti pasirinkti: arba tapti „Kremliaus oligarchais“, arba eiti Chodorkovskio ir „Jukos“ keliu. Kaip žinia, Kremliui nepavaldžių naftos eksportuotojų Rusijoje negali būti. Tas pats ir su užsienio investicijomis į naftos sektorių – nelzja.

Dabar apie Iraną. Panašiai kaip ir Putinui, šios šalies prezidentui Ahmadinedžadui itin pasisekė, nes vien iš naftos eksporto šalis gauna papildomus 36 mlrd., kurie panaudojami „lojalumo valstybei“ kūrimui. Vyriausybė įsipareigojo pastatyti 300 000 gyvenamųjų namų, iš kurių du trečdaliai yra gražiose apylinkėse už miestų, taip pat teikti 10 proc. subsidiją energijos vartotojams, plėtoti kitus svarbius ekonomikos sektorius.

Pastebėtina netgi ir tai, kad Turkijos verslininkai kreipėsi į Irano parlamentą, norėdami investuoti į jų telekomunikacijų rinką 2,25 mlrd. JAV dolerių bei sumokėti apie 300 mln. už licenzijos gavimą, kas būtų leidę sukurti apie 20 000 darbo vietų, tačiau Irano valdžia tik numojo ranka, teigdama, kad „mes tai ir patys galim pasidaryti“.

Kitaip tariant, Iranas pastaruoju metu jaučiasi pakankamai turtingas, kad atremtų vidinius socialinius iššūkius, sustiprintų institucijas, netgi plėtotų agresyvią užsienio politiką: remtų musulmonų šiitų teroristines organizacijos, kovojančias prieš JAV ir Izraelį, netgi vykdytų urano sodrinimo programą, kuri šalies ekonomikai itin brangiai kainuoja.

***

Pabaigai būtų galima tarti keletą žodžių apie naftos kainų ir minėtų šalių elgesio prognozes. Tol, kol kainos bus aukštos, naftą eksportuojančios šalys vykdys agresyvią užsienio politiką, stengsis plėsti savo įtaką ir visaip kitaip „išsišokti“ pasaulinėje politikos sistemoje. Tai puikiai patvirtina Iranas, Rusija ir Venesuela.

O kainoms kristi kol kas nėra priežasčių, ypač dėl paklausos didėjimo Pietryčių Azijoje, Š. Amerikoje bei Europoje. Nepadėtų net ir pilietinė akcija, pavyzdžiui, skatinanti lietuvius nebevažinėti mašinomis, siekiant mažinti Rusijos biudžetą, kadangi vis tiek perprodukciją supirks kinai arba vakarų europiečiai. Kalbant apie benziną, reikėtų prisiminti, kad didelės jo kainos reiškia antidemokratines tendencijas. Natūraliai kyla klausimas, ar bet kurios šalies visuomenės pastangų dėka šalį įmanoma vesti demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms link? Atrodo, kad, kol ten yra daug naftos, tol tai padaryti be galo sunku.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (4)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (10)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (53)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras